Kanuose pirmiausia
sutinku savus lietuvius, dirbančius kine. Lietuvos kino centras organizavo
vaišes, į kurias atlėkęs sutikau draugus - „Scanoramos“
festivalio direktorę Gražiną Arlickaitę, to paties festivalio programos sudarytoją Dmitrijų Gluščevskį, kasdien bėgiojantį su savo nešiojamu
kompiuteriu rankose. Pagauti jį sunku, žiūri filmus, rašo ir renka, ką parodyti
mums Lietuvoje rudenį. Šalia lietuviško vakarėlio broliukai latviai vaišinosi savo
gardumynais. Neiškenčiau, užėjau paskanauti. Dievinu latviškus „karvutės“ saldainius.
Festivalio rūmuose nemokamai galima gauti įvairiausios kavos - kapučino, latte, espresso. Žurnalistų kavinėje kavos gali atsigerti taip pat, bet maistoo ten nėra. Parduotuvėse nusipirkti – taip pat ne išeitis. Namuose gali pavalgyti tik ryte, o vėliau išbėgi į festivalį ir namo pareinu vėlai naktį po visų seansų. Tenka rasti pertraukėlę ir kavinę kažkur netoliese. Restoranai, kavinės, užkandinės -visi čia muša brangumo rekordus.
Garsios savo brangumu kavinės Venecijos Šv.Morkaus aikštėje ir tai nublanksta lyginant su Kanų kainomis. Aišku, renkuosi pigesnes, bet kad būtų galima atsisėsti ir greitai pavalgyti ne su vienkartiniais indais bei įrankiais. Užvakar valgiau pigiausią picą už 20 eurų. Vakar - pigiausius ravioli italų kavinėj už 26. Šiandien radau kol kas pigiausią išeitį - blyninę. Paprasta blyninė, kuri kepa, kaip mano žmona namie. Skirtumas, kad čia aš už vieną blyną sumokėjau 8 eurus ir 80 centų. Tegu jis pagardintas šokoladu ir ledais. Užgėriau limonado stikline už 3 eurus. Kanai, festivalis – viskam sava kaina.
Nuoga moteris, ginklai ir raudonas kilimas
Nuo vaikystės mėgau įvairius ginklus, ypač pistoletus. Berniukiški žaislai. Kanuose iki soties galima prisižiūrėti policininkų. Jų uniformos tvarkingos ir stilingos, ginkluoti pistoletais ir automatais. Festivalio metu į Kanus sukviesti elitiniai pareigūnai iš visos Prancūzijos. Visas pajūrys nusėtas policijos autobusiukais. Mieste patruliuoja patikimai ginkluoti kareiviai. Jeigu ant raudono kilimo vyksta rimtesnis pristatymas, pasirodo įžymybės-meistriškai uždaromi visi svarbūs perimetrai ir erdvės. Nežiūrint nieko, nuoga moteris išbėgo ant raudono kilimo per legendinio „Mad Max“ autoriaus George Millerio naujo filmo premjerą. Ant jos kūno buvo užrašyta - „Stop rape us“ – „Nustokite prievartauti mus“. Ji protestavo prieš moterų prievartavimą Ukrainoje. Čia ir dabar Kanuose galima atkreipti pasaulio dėmesio.
Apie Trumpą ir ąsilą
Lietuvos vakarėlyje sutikau kino kritikę Rasą Paukštytę. Trumpai pasidalinom įspūdžiais. Kol kas festivaliu esame patenkinti ir prognozės panašios. Pagaliau po pandemijos pasirodė daug įdomių filmų. „Aštuoni kalnai“ – italų filmas pagal Lietuvoje išleistą jaunos kartos rašytojo Paolo Cognetti romaną. Ilgas, bet kalnuose puikiai nufilmuotas pasakojimas apie draugystę ir gamtos trauką. Apie galimybę rasti savo vietą pasaulyje. Apie žmogų, kuris tenkinasi paprastais dalykais ir yra laimingas. Belgų režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch šį filmą sukūrė drauge.
Amerikiečių režisierius James Gray parodė nostalgišką filmą apie savo paties vaikystę Niujorke. „Armagedono laikas“. Čia vaidina garsių aktorių būrys su Anthony Hopkinsu priešakyje. Tačiau filmo centre yra vaikai ir jų linksmi, liūdni patyrimai XX amžiaus Amerikoje. Filme yra ryški rasizmo tema. Nuotaiką pakelia griežtos mokyklos gyvenime dalyvaujantis Fredas Trumpas -buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo tėvas. Aktorė Jessica Chastain trumpam pasirodo Donaldo Trampo sesers -Maryanne Tramp-vaidmenyje. Amerikiečiams labai svarbios jų politinio gyvenimo detalės - filme jų daug.
Mažiau tradicinį filmą „EO“ pagrindiniame konkurse pristatė lenkas Jerzy Skolimowski. Jo istorijos herojus yra ąsilas. Jis dirbo cirke, mylėjo savo šeimininkę, bet gyvenimas jį mėto po skirtingus šeimininkus ir skirtingas aplinkybes. Ąsilo akimis mes pamatome žmonių pasaulį. Kupiną cinizmo, paradoksų ir žiauraus elgesio su gyvūnais. Bėda, kad 1966 metais prancūzų klasikas Robert Bressonas parodė dramą „Au hazard Balthazar“ apie ąsiliuko gyvenimą. Ji buvo subtili, bet kupina meilės likimo smūgius priimančiam gyvūnui. Lenkas Jerzy Skolimowski labiau mėgaujasi savo formos žaidimais. Jis puikiai valdo režisūros galimybes, bet meilės savo personažui pritrūksta ir filmas dvelkia šaltu formalizmu. Ne veltui filme pagrindinį veikėją vaidino net šeši ąsiliukai.
Tokie, tad pirmieji įspūdžiai iš šių metų Kanų kino festivalio. Žiūrint po kelis kino seansus per dieną, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, rašyti nelieka nei laiko, nei jėgų. Bet, kai tik ištaikysiu valandėlę, valstietis.lt skaitytojams papasakosiu Kanu naujienas. Sekite mane portale valstietis.lt ir portalo Facebook paskyroje.