Vis garsiau kalbant apie tvarumo ir pakartotinio žaliavų panaudojimo galimybes, beatliekio gyvenimo būdo – nulis atliekų (angl. „Zero Waste“) – idėjos skleidžiasi ir Lietuvos menininkų darbuose. Jau devynis metus kuriančios menininkės Rūtos Kukevičienės darbuose – gamtai draugiškos pakartotinio naudojimo žaliavos. Ekologiškų daiktų dizainui neabejinga menininkė kartu su dukra Gabija Medeine Kukevičiūte pirmoji Lietuvoje pradėjo kavos keramikos verslą – ne tik kuria interjero dizaino objektus iš kavos tirščių, bet ir rengia edukacijas norintiems patiems patirti kūrybos džiaugsmą. Pradėjus kūrybinę kelionę tvaresnių kasdienių objektų link, vienas naujausių projektų – panaudojant kavos tirščius kuriamos ekologiškos urnos.

Tvarią kūrybą paskatino gyvenimo būdas

Ryšį su gamta ir ekologiško gyvenimo idėjas dizainerė R.Kukevičienė teigia atradusi dar vaikystėje, leidžiant vasaras kaime pas močiutę. Būdavo smalsu rastus įvairius senus rakandus perdaryti, perkonstruoti ar pakeisti, taip jiems suteikiant naują gyvenimą. Dizainerė teigia, kad rūšiavimas ir „Zero Waste“ principas jos gyvenime buvo nuolatos, tačiau persikėlus į nuosavą namą tai pasidarė kasdienybe.

R.Kukevičienė antrinio dizaino atradimus pradėjo kuriant su vaikais būrelyje „Konstruktoriai“. Vaikų iš namų atsinešti nereikalingi daiktai buvo panaudojami naujiems, įdomiems objektams kurti. Eksperimentuojant, kaip prikelti daiktus antram gyvenimui, buvo naudojamos įvairios medžiagos: popierius, kartonas, plastikas, metaliniai indeliai. „Vaikai labai noriai įsitraukė į veiklą, tad dirbti, ieškoti buvo nesunku“, – džiaugiasi menininkė. Vėliau ši veikla peraugo į „Eko dizaino studiją“, kurioje R.Kukevičienė ir pradėjo eksperimentuoti su kavos tirščiais.

Kūryba įtraukė ir šeimą, ir bendruomenę

Idėją, kad interjero objektus galima gaminti iš šios neįprastos medžiagos, autorė pamatė Milano parodoje – vienoje iš galerijų buvo eksponuojami šviestuvai, pagaminti iš kavos tirščių. „Lietuvoje, žinoma, apie tokį dalyką dar nebuvo girdėti – tai buvo naujovė. O aš esu tokia – pamatau ir man reikia išbandyti, padaryti“, – dalijasi dizainerė. Tačiau tam, kad galėtų gimti ekologiškas kūrinys, pirmiausia reikėjo atrasti, kaip pagaminti pakankamai tvirtą ir lipdymui tinkamą masę.

Žinoma, namie išgeriamos kavos tirščių nepakako, bet į pagalbą atėjo draugiška bendruomenė. „Rasdavau ant tvorelės pakabintus kibirėlius su kavos tirščiais, kaimynai mielai pasidalindavo, – šypsosi Rūta. – Žinoma, kiekvienam stengdavomės kažkokį kūrinėlį, pagamintą iš kavos tirščių, atsidėkodami padovanoti. Tie tyrinėjimai ir kūrybinis ieškojimo kelias, sakyčiau, netgi suartino bendruomenę.“

Nors technika vadinasi „kavos keramika“, medžiagoje nėra nė trupučio molio – tai kavos tirščių, bičių vaško ar kitų rišamųjų komponentų derinys. Rūta teigia, kad ieškant, kaip pagaminti masę, panašią į molį, teko nemažai eksperimentuoti: „Pirmiausia mano studija buvo virtuvė. Visur puodai, reikėjo surasti tinkamą rišamąją medžiagą. Bandžiau netgi kiaušinį, krakmolą. Nežinau, kaip šeima tą kūrybinę netvarką ištvėrė. Na, bet kažkaip iškentė“, – veiklos pradžią prisimena dizainerė.

Pirmasis dizainerės produktas – ekologiškas muilas – taip pat pirmiausiai išbandytas namiškių, tiksliau, Rūtos vyro. „Jis kažką remontavo garaže, tad buvo puiki proga išbandyti naują produktą. Kavos tirščiai, kaip žinote, turi šveičiamųjų savybių, tad tepalas nuo rankų puikiai nusiplovė, o tirščiai, nors ir šiek tiek baiminomės, rankų nedažė“, – pasakoja Rūta.

Likusiu po kavos ruošimo produktu dalinasi vietinės kavinės, degalinės. Dažnai „rėmėjai“ nepaliekami be nors ir simbolinės dovanėlės – menininkių sukurto dubenėlio, indelio ar kito rankdarbio.

Moteris džiaugiasi, kad jau vėliau pagamintas dubenėlis iš kavos tirščių ir bičių vaško taip pat gavo teigiamą įvertinimą. „Vyras sukurtame dubenėlyje laikydavo raktus. Ilgainiui pastebėjome, kad jie pasidarė tarsi nupoliruoti, nublizginti. Tad kava, vaškas turi tų gerų savybių“, – dalijasi R.Kukevičienė.

Roges ruošk vasarą

Suintensyvėjęs kūrybinis procesas lėmė, kad vien namuose ir kaimynų išgeriamos kavos tirščių projektams nebeužteko. „Anksčiau ir pati gerdavau daugiau kavos, dabar žymiai mažiau, tad tikrai neužtektų kavos tirščių. Šiuo metu jais rūpinasi dukra Gabija“, – tikslina R.Kukevičienė. Mergina pasakoja, kad likusiu po kavos ruošimo produktu dalinasi vietinės kavinės, degalinės. Dažnai „rėmėjai“ nepaliekami be nors ir simbolinės dovanėlės – menininkių sukurto dubenėlio, indelio ar kito rankdarbio. Štai vienoje iš kavinių lankytojai gali pamatyti ir arbatpinigiams skirtą „taupyklę“.

Menininkės dalinasi, kad kūriniams reikalingą žaliavą – kavos tirščius – ruošia tik natūraliai, tad visą žaliavą reikia surinkti ir išdžiovinti šiltuoju laikotarpiu. „Ši vasara buvo tikrai palanki šiam darbui“, – juokiasi Rūta. Aišku, buvo siūlančių tirščius džiovinti orkaitėje ar pasitelkiant kitas technologijas, bet moteris teigia, kad naudojant papildomus išteklius būtų prarandama ekologiško kūrinio prasmė: „Taip, būtų paprasčiau, bet būtų papildomai naudojama elektros energija ir kiti ištekliai, o ekologiškų kūrinių iš antrinių žaliavų pagrindinė idėja – tvarumas.“

Vaškas, kurį dizainerė naudoja kurdama indus, įsigyjamas iš vietinio bitininko: „Kokybišką vašką naudoti būtų didelė prabanga tiek kainos, tiek tvarumo atžvilgiu. Naudojame vašką su priemaišomis, bičių sparneliais, tad jis nėra tinkamas niekur kitur. Pagaminus lipdinio masę tos priemaišos nekliudo, o kartu ir panaudojame žaliavą, kuri kitu atveju tikriausiai būtų tiesiog išmetama.“

Jis ne tik suteikia reikiamą konsistenciją lipdinio masei, bet ir padaro ją kvapnią, malonią liesti. Menininkės prisiminė, kad po vienos iš edukacijų, kuomet buvo dirbama su vyresnio amžiaus žmonių grupele, buvo gautas atsiliepimas, kad kavos tirščių ir vaško medžiaga turi savotišką gydomąją funkciją – teigiamai veikia sąnarius. „Džiaugiamės, kad edukacijos padeda ne tik sielai, bet ir fiziškai“, – teigia menininkės dukra Gabija.

Skleisti idėjas padėjo dukra

Jau būdama 17-os R.Kukevičienės dukra Gabija gavo galimybę tvarios veiklos idėją pristatyti platesnei visuomenei. „Kuomet mama ėmėsi kūrybos iš kavos tirščių, pradėjo gaminti ekologišką muilą, nusprendžiau prisijungti ir aš. Dalyvavau „Lietuvos Junior Achievement“ mokinių mokomosios bendrovės kūrime. Šioje programoje moksleiviai kuria savo verslą. Taip gimė ir pirmasis mūsų veiklos puslapis „Full Moon Coffee“ – interjero dizaino objektai iš panaudotų kavos tirščių“, – prisimena mergina. Pavadinimas, pasak jos, atspindi kūrinių iš kavos tirščių išvaizdą ir tekstūrą: mūsų muiliukai buvo dailiai apvalios formos ir nelygūs, lyg mėnulio paviršius, kuris grublėtas, padengtas krateriais.

Kartu su mama Gabija dalyvauja mugėse, užsiėmimuose (edukacijose), bendrauja su susidomėjusiais – kitaip sakant, valdo visą komunikacinę virtuvę. „Neseniai atnaujinome prekės ženklą – dabar viskas po vienu „Coffee Tales“ – kavos pasakų – „stogu“. Kavos pasakos, nes sujungėme „Eko dizaino studiją“, kavos keramiką ir edukacijas. Per kavą pasakojame įvairias istorijas, viskas daug plačiau ir įvariau nei buvo iš pat pradžių, dar yra planų ir naujiems projektams ateičiai“, – entuziastingai dalijasi kūrėja.

Mergina džiaugiasi, kad jos iniciatyva taip pat patobulintas simboliškai pirmasis kūrinys – ekologiškas muilas. „Dabar jis ne tik su kavos tirščiais, bet ir su kanapėmis, be viso kito, jos duoda ir gražią žalią spalvą“, – šypsosi Gabija.

Norintys kviečiami kurti patys

Rūta ir Gabija kūrybiniu procesu mielai dalijasi su panorusiais pamatyti, kaip tvarūs dizaino objektai gimsta – edukaciniai užsiėmimai sudomina tiek jauną, tiek vyresnį. Edukacijose vaikams rodoma, kaip gimsta draugiška aplinkai kūrybinė medžiaga, kaip įvairius daiktus galima panaudoti dar kartą ir kaip jie gali tapti kūrinio dalimi, o svarbiausia – leidžiama reikštis mažųjų fantazijai.

Kūrybinėmis edukacijomis dažnas susidomi dėl idėjos, kad daugelį medžiagų galima panaudoti dar kartą ir sukurti gražų, stilingą naują produktą. „Vienas svarbiausių tvarios kūrybos aspektų – jei kūrinys tau nebepatinka ar atsibodo, gali objektą išlydyti ir kurti kažką kito, kažką naujo. Tai kaip nenutrūkstamas ratas, tą ir norime parodyti“, – pabrėžia Rūta.

Kūrybinių dirbtuvių metu menininkės dalyviams išdalija „paruoštukus“, trumpai papasakoja apie techniką ir kūrybos procesą. Rengiamuose užsiėmimuose dažnas atranda ir atsipalaidavimą, meditaciją ar tiesiog bendros kūrybos džiaugsmą. „Po edukacijos ne vienas maloniai nustemba, kad savo kūrinėlį gali pasiimti. Visgi savo rankomis sukurtas daiktas yra mielesnis širdžiai, nei bet koks pirktinis“, – edukacijų akimirkomis dalinasi Gabija.

Tiesa, karantino laikotarpiu buvimas kartu tapo kiek kitoks – kūrybinius užsiėmimus teko rengti prie kompiuterio ekranų. „Užsiėmimas pavyko, negali sakyti, kad ne. Aišku, dalyviams iš anksto nusiuntėme „paruoštukus“, trumpai papasakojome kas ir kaip, bet to gyvo bendravimo trūko“, – prisimena Rūta. Jai antrina dukra Gabija: „Gyvai gali prieiti prie žmogaus, padėti, pataisyti, jei kas neišeina. Daug geriau yra gyvi užsiėmimai, gali pajusti tą bendrumą.“

Ekologijos idėjos – vis įvairesnėse srityse

Visai neseniai R.Kukevičienė pasinėrė į dar vieną projektą – ekologiškų ir gamtai draugiškų urnų gamybą. „Indai, kuriami šia technika, skirti interjerui, daiktų laikymui. Į juos vandens neįpilsi, užtat jie dekoratyvūs ir svarbiausia – lengvai suyrantys. Taip kilo idėja pagaminti urną, draugiškesnę aplinkai, bet kartu sakralią ir dekoratyvią“, – apie naują kūrybos idėją pasakoja dizainerė. Supratusi, kad tvarumo idėja yra aktuali ir visuomenei, autorė vėl pasinėrė į eksperimentus, kaip sukurti pakankamai tvirtą, bet aplinkai palankų indą. Jau kurį laiką bendradarbiaudama su viena iš laidojimo paslaugas teikiančių įmonių, menininkė kuria urnas, kurios žmonėms leidžia ne tik sakraliai atsisveikinti su artimuoju, bet ir tai daryti aplinkai draugiškesniu būdu.

Lietuvoje, tiesa, dar vyrauja gana konservatyvus požiūris laidojimo klausimais, tačiau susidomėjimo ekologiškomis urnomis sulaukiama iš užsienio šalių. „Taip, susidomėjimas jaučiamas, tiesa, daugiausiai iš užsienio. Kelios urnos jau yra iškeliavusios į Angliją. Lietuvoje, kai susiduriama su tokiu klausimu, daugiau domisi jauni žmonės. Bet tai tik pati idėjos pradžia, manau, toliau susirūpinimas ekologijos ir tvarumo klausimais tikrai didės“, – svarsto menininkė.

Ateities planuose – kavos erdvė

Paklaustos, ar dar liko neįgyvendintų idėjų, abi kūrėjos šypteli – jų tikrai yra. „2023-ieji bus jubiliejiniai, dešimtieji kūrybiniai metai, reikia kažko ypatingo“, – mamai primena Gabija. Mintyse sukasi idėja surengti parodą, kurioje R.Kukevičienė planuoja plačiau parodyti savo „eksperimentus su kavos tirščiais ir jų rezultatus“, neatmeta galimybės patentuoti net kavos keramikos techniką.

Gabija puse lūpų prasitaria, kad ateityje planuoja įkurti erdvę, kur „viskas būtų iš kavos“, o Rūta priduria, kad jau kuria pirmąjį baldų iš kavos tirščių – kėdės – prototipą. Na, juk viskas ir prasidėjo nuo kadaise parodoje matyto šviestuvo, tad kūrėjos nusiteikusios optimistiškai – viskas tikrai įmanoma!