Rudnia – kaimelis Varėnos rajone, miškuose netoli Marcinkonių, kur savoje sodyboje vasaras, ir ne tik jas, leidžia 85 metų rašytojas Kazys Saja su 20 metų jaunesne žmona poete ir vertėja Zita Mažeikaite (tiesa, vyras ją vadina pirmuoju vardu – Gražina). Vietiniai šį kaimą, kuriame retai sutiksi svetimą žmogų, vadina Rudnele.

Skauda dėl miškų

„Ne visada automobiliu pavyksta privažiuoti iki sodybos, – piktokai aiškina rašytojas. – Ne be reikalo norima pertvarkyti urėdijas ir ne be reikalo toks pasipriešinimas. Kai buvusiam merui pasiskundėme, kad dėl gilių vėžių, kurias išmala medžiais pakrauti sunkiasvoriai sunkvežimiai, negalime pasiekti sodybos, jis tik rankomis skėstelėjo: „Aš prieš mafiją bejėgis.“ Miškas, net jaunas, kertamas totaliai. Netoli buvusi lentpjūvė sunaikinta, tai kai reikia kokios lentos, ji perkama iš Lenkijos už trigubą kainą. Taigi kalbos, kad Lietuvoje gerai prižiūrimi miškai, – blefas. Nebent aplinkos ministras Kęstutis Navickas įveiks netvarką... Kai 1985 metais nusipirkome sodybą, tokios velniavos nebuvo. O dabar – važiuodamas randi išverstus medžius su visais inkilais. Iškratęs negyvus varnėnų jauniklius, parsivežiau juos į sodybą, pritvirtinau prie sienos, čiurliai apsigyveno...“

Sodyboje tarsi atsiskyrėliai

Abu su žmona kilę iš kaimų, Gražina – nuo Prienų, Kazys – nuo Pasvalio, o augęs Žemaitijoje, tad nenuostabu, kad norėjosi tylaus, ramaus gyvenimo kaime. O dar ir rašytojo sveikata reikalavo gryno oro.

„Manęs net į kariuomenę neėmė, – nusišypsojo pašnekovas. – Išbrokavo sakydami: „Ty, parien, sliškom mnogo kuriš...“ Teisinausi, kad nesu išrūkęs nė vienos cigaretės, nors mane auginęs dėdė Adomas Norvaiša dūmijo nuolat. Ir samagono esu daug išvaręs, bet girtas niekada nebuvau – ar tik ne mamos dvasia mane saugo? O išbrokavo dėl dėmėtų plaučių. Nuo tėvo, anksti mirusio džiova, buvau užsikrėtęs. Todėl ir ieškojau vietos tarp pušynų, kadagynų. Bus ar nebus šalia ežeras, ne taip jau buvo svarbu. Sodybą įsigijome, kad vasaromis galėtume palikti butą mieste, kuriame gyvenu nuo 1960 metų. Pradėjęs nuo vieno kambario, jau užvaldžiau tris... Ką radome? Apleistą dykvietę – dilgėlynus, seną trobą, sukiužusį kluoną, kurį įvairiais būdais suveržiau, dabar jis tarnauja kaip garažas, malkinė. Vienintelis naujas statinys, kurį suprojektavau ir pastačiau, – klėtelė. Ji pilna visko – tikras muziejus, o mes tikri atsiskyrėliai... Telefonas neveikia, galima tik žinutėmis susirašyti, jokio interneto, tik nusivežame tokį elementarų kompiuterį, kuriuo spausdiname tekstus. Kaime ir taip yra kas veikti. Sunku būtų vaikštinėti šiaip sau, aš dalgį, kirvį paimu – visus darbus moku, tik neturiu arklio, o juos labai mylėjau. Esu rimtai jodinėjęs, net su sportiniais žirgais, ir motociklininkas buvau neprastas, garsųjį Antaną Pošką pažinojau, Matą Šalčių...“

Pirmosios rašytojo skaitytos knygos - laikraščiais išlipintos sienos, kurias skaitė ir klūpomis, ir stačias. Asmeninio archyvo nuotr.

Intymus patarimas

Trobos sienos senos, prastai laiko šilumą, ir pro grindis bei lubas nemažai jos išeina. Senas krosnis reikia nuolat kūrenti, kad rudenėjant ar pavasarėjant drėgmės, šalčio nesijaustų. Kažkas iš alpinistų kūrėjams pasiūlė įsigyti elektrinius čiužinius, tad jie dabar taip ir pasišildo dvi sovietinių laikų sofas. Dvi, nes juodu su žmona Gražina miega atskirai. Šioje vietoje rašytojas prisiminė Klaipėdos žemės ūkio technikumo, kuriame mokėsi, dėstytoją Alseiką, kuris jiems, žaliems berniokams, suteikė žinių ne tik apie senąjį baltų tikėjimą, Lietuvos praeitį, bet ir pažėrė nemažai gyvenimiškų, net intymių patarimų: „Apsivedę miegokite atskirai. Jauni vyrai neturėtų paversti savo žmonos naktiniu puodu... Aistra subanalina intymumą, o miegant atskirai reikia didesnių paskatų suartėti...“

Kasdien po trejetą trinkų

Virtuvėje senovinės krosnies orkaitėje pora tai valgį gamina, tai grybus džiovina. „Ar mėgstu grybauti? Aš jau negaliu, vargina tie kalneliai, nuokalnės... Gražina grybauja, mes voveraites dažnai valgome, o aš išėjęs vaikštinėju. Kad nepasiklystum, reikia laikytis Skroblaus – siauro, pro mus tekančio, švariausio Lietuvoje (šviesaus atminimo Česlovo Kudabos žodžiai), upeliuko. Jo vanduo šventas, mat iš šaltinių. Prie pat mūsų – du kilometrus besitęsiantis rezervatas. Čia miško kirsti nevalia, bet užtat grybautojai mėgsta šią vietą, jų kartais daugiau nei grybų. Vargstame ir su bebrais, kurie nuolat užtvenkia upelį...“ – pasakojo rašytojas.

Jie užsiaugina savo daržovių, tad nei krapų, nei petražolių netrūksta. Mat artimiausia parduotuvė – Marcinkonyse, nenusipirksi. O tarp darbo valandų tiesiog pritinka atsipalaiduoti, vieną darbą pakeičiant kitu. Jei Gražina kapstosi darže, Kazys kapoja malkas (programa minimum – kasdien bent po trejetą trinkų). Rodydamas delnus, pats nusistebėjo, kad jie nepūslėti... Ir sudėjęs maldai rankas, juokaudamas paprašė: „Maldauju staigios ir netikėtos mirties. Nors Lieplaukės chore giedodavome atvirkščiai: nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie...“

Griežtas žmonos redaktorius

Įdomu, kaip sekasi dviem kūrėjams po vienu stogu? K.Saja – daugiau, kaip 60-ies įvairių pjesių, prozos kūrinių autorius, Z.Mažeikaitė – garsi poetė, vertėja, verčianti žinomus vokiečių bei švedų kūrėjus, ne sykį premijuota Švedijos akademijos. Kartu juodu nuo 1982 metų. „Aš esu labai griežtas, žiaurus jos redaktorius, – prisipažino K.Saja. – Ypač vertinu jos vertimus. Kai pirmąkart pamačiau ją, jauną literatę, ak, kokia graži, kokia talentinga buvo... Bandžiau prisigretinti, bet ji atstūmė mane ne vieniems metams... Nebuvau mergišius, nebuvo kada, bet atrodžiau neblogai. Ir paviliojau. Negreitai. Abu klydome gyvenime, bet jau kai susiklijavome, tai stipriai. Mes neturime vaikų, ir dėl to nė vienas nepanikuojame. Kristijanas Andersenas irgi neturėjo vaikų, sakė: „Jei būčiau turėjęs vaikų, nebūčiau jiems rašęs...“ Abu daug dirbame, ji versdama kokio nors žodžio paklausia, mano žodynas tikrai platus. Man irgi malonu, kai ji pirmoji parašytą gabalą perskaito.“

Rašytojas yra labai griežtas žmonos vertimų redaktorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Augo beraščių šeimoje

Pagarbioje vietoje kabo senovinė, regis, 1918 metais daryta, K.Sajos šeimos nuotrauka, kurioje iškilmingai stovi jo senelis Kazimieras su savo vaikais – rašytojo mamyte Kazimiera, jos broliais (vienas iš brolių irgi buvo pavadintas Kazimieru), seserimis. Įdomu tai, kad senelis spaudos draudimo laikais savo vaikams samdė daraktorių, taigi visi jie augo raštingi, apsiskaitę. Kaziukui, anksti, septynerių metų, tapusiam visišku našlaičiu (pirma nuo džiovos mirė tėvas, o netrukus nuo vėžio mama), likimas lėmė augti beraščių jo mamos sesers Petronėlės ir Adomo Norvaišų šeimoje. Gimęs netoli Pasvalio, pusantrų metų pagyvenęs dėdės Prano šeimoje Kaune, likusią vaikystės ir jaunystės dalį jis leido Žemaitijoje, netoli Plungės.

„Senelis labai gerbė mokslą, knygas. Štai esu išsaugojęs jo knygų, kurias į Lietuvą knygnešiai gabeno. Nešdavo jas minkštais viršeliais, tik senelis iš didelės pagarbos knygoms, jas įrišdavo. Šita, visiškai suskaityta, prieš girtuoklystę... Man Valančiaus epocha iš senelio knygų pažįstama. Gal jos ir lėmė mano pjesės „Žemaičių piemuo“ gimimą“, – svarstė rašytojas.

Klumpės atvedė pas brolį

Pirmoji apsakymų knygelė „Klumpės“ K.Sajai padėjo surasti dingusį brolį. Los Andžele gyveno emigrantai Starkai – motina ir sūnus Miltonas. Patriotiška šeima savo sūnų išsiuntė mokytis į Lietuvą. Miltonas Starkus tapo lietuvių literatūros vertėju į anglų kalbą. K.Sajos brolis Apolinaras Sajus, dirbęs laivuose ir išlipdavęs įvairiuose uostuose, lankydavosi Los Andželo lietuvių bendruomenėje. Su Miltonu Starkumi ne sykį taurelę išlenkdavo. Miltonas ir parodė Apolinarui Kazio apsakymų knygelę „Klumpės“. Saja ir Sajus, ar tik ne giminės? „Dieve, juk tai Kazys, septyneriais metais jaunesnis mano brolis!” – apsidžiaugė Apolinaras. Kelis kartus broliams pavyko susitikti Los Andžele, deja, 1982 metais Apolinaras mirė.

Taikė į lituanistus

Rašytojas, gimęs Lietuvos šiaurėje, gyvenęs Žemaitijoje, o dabar – Dzūkijos miškuose, puikiai jaučia visas tarmes ir patarmes. Deja, su lietuvių kalba susigyveno ne iškart... „Klaipėdos žemės ūkio technikume lietuvių kalbos disciplinos nebuvo. Kiek išmokau pradinėje, tiek ir turėjau žinių. Į Klaipėdos mokytojų institutą priėmė mane ne į lietuvių kalbos, o į gamtos ir geografijos specialybę. Žinios, aišku, pravertė, aš iki šiol prisimenu augalų lotyniškus pavadinimus, apie liepos medį galiu papasakoti... – teigė K.Saja. – Bet man reikėjo lietuvių kalbos. Kaip tik buvau pradėjęs rašyti pirmą komediją „Lažybos“. Bet stebuklas įvyko, aš išlaikau egzaminus, o vakare džiaugiausi savo pjesės premjera. Kalbos išmokau Pedagoginiame institute, ir dabar negaliu pakęsti nemokančiųjų kirčiuoti... Jei giriate mano gražią kalbą, vaizdingą sakinį – tai ketverių metų studijų rezultatas. Augau beraščių šeimoje, pirmosios mano knygos – laikraščiais išlipintos sienos, kurias skaitydavau ir klūpomis, ir stačias...“

K. Sajai su žmona G. Z. Mažeikaitei paprasčiausias būdas pabendrauti su skaitytojais - knygų mugė. Asmeninio archyvo nuotr.

Su teatru išsiskyrė

Kūrybinį kelią pradėjęs kaip dramaturgas, K.Saja save laiko labiau prozininku, nes su teatru įvyko abipusės skyrybos. „Aš į teatrus seniai nevaikštau, nusibodo tas maivymasis, – papurtė galvą pašnekovas. – Kažkada žavėjausi Eimuntu Nekrošiumi, bet jo pastatytas „Hamletas“ su Andriumi Mamontovu – siaubas... Dar pažiūrėjau Jono Vaitkaus „Venecijos pirklį“, ten toks skaudus žydo monologas, bet ką jis iš jo padarė?.. Parėjęs pasakiau: daugiau į teatrą nevaikščiosiu. Nustojau rašyti pjeses.“

85-mečio rašytojas nešventė, kaip nešventė ir ankstesnių jubiliejų. Tikina, kad liovėsi švęsti, kai jam sukako penkiasdešimt. „Kažkada ketinau atšvęsti 50-metį. Lietuvos teatruose vienu metu buvo rodomos trys mano pjesės. Tačiau lyg tyčia visas jas uždraudė, atseit, patologiško žmogaus patologiška kūryba, ir dar pasiūlė mane išmesti iš Rašytojų sąjungos. Šiek tiek atsipeikėjęs žodį „patologiškas“ išsiaiškinau kaip komplimentą: pats sau logiškas. Bičiulis Česlovas Stonys, su kuriuo važinėjome į susitikimus su skaitytojais, paklausė: ar dar važinėsim? Atsakiau: „Dabar pradėsiu rašyti dialogus dviem žmonėm, tau ir sau“, – prisiminė K.Saja. – Iki 1990-ųjų važinėdami po Lietuvą mudu perskaitėme ar net suvaidinome trylika tokių dialogų. Po kiekvieno spektaklio dar kokią valandas trukdavo atviri pašnekesiai su žiūrovais. Dar niekada nesijautėme tokie laukiami ir reikalingi.“