Istorinė kultūrinė Kėdainių krašto atmintis paženklinta Mikalojaus Daukšos vardu. Todėl Babė́nai, Daukšiaĩ yra ne tik geografinė erdvė, kurioje gimė ir augo išskirtinis asmuo. Tikėtina, kad gimtinės gamta, buitis, papročiai, gyvenimo patirtys maitino, turėjo įtakos formuojantis mąstysenai ir elgsenai, tai buvo ir jo dvasios tėvynė.

Rašant remiamasi prieinamais rankraščiais (ypač Josvainių ir Dotnuvos bažnyčių metrikomis, buvusio Kėdainių pedagogo Stasio Tijūnaičio darbais), epavelde skelbtais Kėdainių dvaro 1820 ir 1836 m. inventoriais, asmeniškai sukauptais Kėdainių krašto toponimikos duomenimis, pasitelkiami nauji Dotnuvos ir Kėdainių istorijos ir kalbos fragmentai. Straipsnyje primenami bendrašaknių istorinių asmenvardžio Daukša ir vietovardžio Daukšiai saitai kilmės (darybos) ir reikšmės aspektu, apžvelgiamos tokio vardyno užrašymo tendencijos senuosiuose dokumentuose, aprėpiami dokumentuose rasti keli sudėtiniai pavadinimai ir mikrotoponimai.

Atkreiptinas dėmesys, kad apie Daukšius, kaip teritoriją, negalima kalbėti izoliuotai, nes gyvenamojoje erdvėje: Daukšiai, Viršilai (Viršuliai), Varkóliai, Babėnai, Daumantai, Ruoščiai, – XVI–XX a. buvo bendri istorijos, socialiniai, ekonomikos ir kultūros reiškiniai.

Kaip užrašytas kaimo pavadinimas

XVI a. antrosios pusės–XVII a. vidurio dokumentuose Dotnuvos krašte retsykiais randamas užrašytas dvikamienis oikonimas (gyvenamosios vietos pavadinimas) *Daugšiagala, *Daukšiagala. Ši vieta buvusi Beržų, Šlapaberžės ir Kalnaberžės areale. Tirtina, ar tai galėtų būti Daukšių pavadinimo atitikmuo.

Mūsų žemės istoriją papildo Daukšių pavadinimas, jo dabartinės oficialios ir raštuose sutinkamos formos – Daukšiaĩ, Daũkšiai, Daukšai, *Daugšiai, *Daukšiškiai, – kuriomis įvardijamas kaimas, buvęs bajorkaimis ar dvaras (palivarkas).

Remiantis XVIII a. Josvainių ir Dotnuvos bažnyčių metrikomis, galima pagrupuoti užrašytas vietovardžio Daukšiai formas. Vienos užrašant neteko galūnės (pavyzdžiui, De Dowkſз 1702; de Villa Dauksz 1711), kitose yra suslavintos galūnės ie, e, y (de Dawkszie 1700, de Dowkſze, de Doukſze 1713, de Dawkſze 1724, de Dauksze 1750; de Dowkſzy omnes 1708, de Dawkszy 1714, de Dawkxis 1749), itin reti lietuviškų priesagų -išk- vediniai (*Daukšiškiai). Visų formų šaknyse yra užrašyta k – taigi ryškus dėsningas fonetinis užrašymas.

Lotynų kalba rašytuose aktuose linkstama žymėti kilmininko prielinksninėmis konstrukcijomis su lotynišku de ir kartais pramaišiui su lenkišku z, kurie žymi iš (iš Daukšių). Retsykiais prie vietovardžio yra patikslinančios lotyniškosios nuorodos apie kaimą (villa, pago), bajorkaimį (okolica) arba teritoriją (territorio; taip gali būti žymimas dvaras ar jo valdos).

Bene pirmąkart lietuviškai užrašyta oikonimo lytis Daukszai atsirado 1854 m. vyskupo Ignoto Holovinskio tekste. XX a. pirmosios pusės ir vidurio raštuose įvairavo galūnės -ai ir -iai (Daukšai, Daukšiai), oficialiuose raštuose įsitvirtino Daukšiai.

/ A. Barzdžiaus nuotr.

Kur gyventa Daukšų

Primintinos autentiškos asmenvardžio Mikalojus Daukša formos, lotyniškai užrašytos XVI a. antrosios pusės dokumente (Žemaičių vyskupijos vizitacija 1579 m.: Nicolaus Daux, Nicolaum Daux) ir lietuviškai – XVI a. pabaigos M. Daukšos knygose (per Kuniga Mikaloiu Daugßa Kánonika Ȝemaicʒiu, ,,Katekizmas“, 1595 m.; Per Kúniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonika Médniku, ,,Postilė“, 1599 m.). Išlikę 1602 ir 1609 m. parašai paliudija, kad pats M. Daukša rašėsi Daugša.

XVII–XVIII a. Kėdainių krašto dokumentuose randami asmenvardžiai Daugša, Daukša, Daukšas, Daukšis, Daukšys, Daukšionis, Daukšiūnas, Daukšuitis, Daukševičius. Asmenvardis ir jo variantai pagal ryškesnes erdves grupuotini į tris zonas: Babėnai, Daukšiai ir Daumantai; Beržai, Sosiai ir Mociūnai (galbūt šiame regione buvo 1562 m. *Daukšiagala); Ruoščiai, Urnėžiai ir Mištautai.

Ne vienos Daukšų giminės kartõs gyventa Babėnuose ir Daumantuose. 1611 ir 1621 m. dokumentuose minimas Stanislovas Daukša (Stanisława Barthomiwiowicza Dawkſȝy; Stanisław Dawksza) pagal tėvavardį galėtų būti Mikalojaus brolis. XVIII a. pradžios aktuose rasta, kad Daukšų gyventa ir Daukšių kaime.

Pagal rašytinius XVI–XIX a. pradžios dokumentus išskirtini trys artimiausi bendrašaknių vietovardžių ir asmenvardžių arealai: Josvainių ir Pernaravos (Ariogalos link); Baisogalos ir Grinkiškio (dalis pavyzdžių yra iš Krakių apylinkių pakraščių, sutampa su dabartinio Kėdainių rajono ribomis); šiek tiek kaip Ramygalos ir Truskavos.

/ A. Barzdžiaus nuotr.

Apie vardyno kilmę ir semantiką

Apžvelgiant vietovardžio ir asmenvardžio kilmę (darybą) ir reikšmę, lengviausia pakartoti mokslininkų įžvalgas.

Gyvenamosios vietos Daukšiai, Daukšai (pastaroji forma tikriausiai yra senesnė) pavadinimas sietinas su lietuvišku vienakamieniu asmenvardžiu Dáukša, kuris dokumentuose minimas nuo XIV a. Vietos vardas kilme susijęs su autochtonais gyventojais, kurių asmenvardžių gausi telktis vienoje žemės valdoje (sodyboje) arba vienos šeimos, giminės dominavimas, išskirtinumas lokalizuotoje erdvėje nulėmęs ir vietos pavadinimą.

Vieni kalbininkai sako, kad asmenvardžio Daukša (Daugša, Daugšas) kilmė (daryba) paaiškinama, kiti – kad tai nėra aišku. Dėl asmenvardžio kilmės yra dvi pozicijos.

Teigiama, kad Dáukša < Dáug-ša yra priesagos š vedinys, kurio dėmuo atsiradęs iš lietuviško prieveiksmio daug- „gausu, apsčiai“, dáuginti „gausinti, didinti kiekiu; veisti“ (Zigmas Zinkevičius). Dar pridurčiau lietuvių kalbos žodį daugùs „gausus, apstus; dažnas“, palyginkime daugsùs „daugus, gausus, apstus“.

Kitų (Vytautas Mažiulis) linkstama traktuoti, kad asmenvardis Daugša, Daugšas yra formanto –ša, -šas vedinys iš senųjų lietuviškųjų dvikamienių asmenvardžių sando Daug- arba –daug- (Daug-vydas, Vai-daugas).

Vieną ar kitą kalbos traktuotę būtų galima papildyti faktu – iš tiesų yra fiksuoti lietuvių ir prūsų vienakamieniai asmenvardžiai Daugis. Svarbios baltų bendrašaknių žodžių, išplėstų formantu g, rekonstruotos pirminės reikšmės „pajėgus, stiprus, galingas; bėgti, greitai eiti, tekėti“ (http://etimologija.baltnexus.lt/?w=d%C5%Beiaugtis).

Taigi bendrinis žodis tapęs šaltiniu vienakamieniam asmenvardžiui ar dvikamienio asmenvardžio dėmeniui. Asmenvardis kaip skiriamasis ženklas kilęs iš ryškių fiziologinių požymių ir fizinių ypatybių.

M. Daukšos biografas Jurgis Lebedys aptaręs, kad Mikalojaus Daukšos senelis buvo Daukšaitis, paveldėjęs Babėnuose dvarelį iš Daukšos. Mikalojus – ketvirtoji Daukšų karta: antrasis įvardijimo narys, buvęs šalia vardo, per kelias kartas tapo paveldima šeimos, giminės pravarde, o paskui ir pavarde.

/ A. Barzdžiaus nuotr.

Bendrašakniai vietovardžiai ir asmenvardžiai

Kėdainių krašte gausu dvikamienių vietovardžių ir esamų ar buvusių XVII a. pab.–XVIII a. asmenvardžių, kurių pirmajame dėmenyje yra daug- ar dau- (senuosiuose dokumentuose visas vienakamienis antroponimas su dau- nėra paliudytas, sako Z. Zinkevičius).

Pavyzdžiui: Daubãrai kaimas ir miškas Kunionių krašte lygintinas su asmenvardžiu Daubaras, kuris nuo 1559 m. minimas Josvainių dokumentuose. Vardintume: Daugailiai k. Dvd; Daũgališkis l., vs. Krk; Daugilỹnė, Daugilų̃ mìškas mš. Gčk; Daujotėliai k. Prnv; Dáukainiai k. Tč; Daukantai (buv.) k. Kdn; Daumantaĩ, *Domantai k. Dt; Daunorỹnė sod. Gdž. Gausu oikonimų ir mikrotoponimų (pavyzdžiui, *Daugėliškiai – šienaujama pieva, lanka Ruoščių kaime XVI a. antrojoje pusėje), sietinų su asmenvardžiu Dáugėla, kuris su keliais variantais buvo nuo XVII a. vidurio fiksuotos Josvainių krašte.

Būrin šlietųsi bendrašakniai XVII–XVIII a. dotnuvių asmenvardžiai: Daubaras, Daugaila, Daugėla (Daugėlaitis), Daugevičius, Daugintas, Daugirtas, Daugvila (Daugvilas, Daugvilaitis), Daujotas (Daujotis), Daukantas, Daumantas (Domantas), Daunoras (Daunoravičius). Mokslininko Z. Zinkevičiaus pastebėjimu, tokie senieji lietuvių dvikamieniai asmenvardžiai su daug-, dau- buvo produktyvūs. Daukšos pavarde žmonių gyvena Dotnuvos, Josvainių apylinkėse iki šiol.

/ A. Barzdžiaus nuotr.

Sudėtiniai pavadinimai

XVIII–XX a. dokumentuose ir žemėlapiuose randama ir sudėtinių gyvenamosios vietos pavadinimų, sudarytų iš dviejų tikrinių žodžių (oikonimo ir asmenvardžio, dviejų oikonimų), kuriais vienu atveju gali būti žymima priklausomybė, kitu – vieta, esanti greta kelių esančių kaimų žemėse, arba patikslinama lokalizacija, šalia dar priglaudžiant kaimyninio objekto vardą: *Zavadskio Daukšiai 1702 m. (De Dowsźk Zavacki); *Babėnai Daukšiai 1714 m. (o Jmienicze w Babianach Dawkszach); *Patamsiai Daukšiai 1915 m. (Даукше-Потамси, Vw Dauksze Potamsie); Daukšiai (Umtoniai) 1982 m.

J. Lebedys 1525, 1591 ir 1613 m. dokumentuose atrado gyvenamosios vietos prie Babėnų pavadinimą – *Katkūnai, *Katkūniškiai: *Katkūnai, *Katkūniškė, *Babėnų Katkuškė, *Katkuškė; tai tiesiogiai susiję su Daukšomis.

Į akiratį patenka keli mikrotoponimai, kurie vienaip ar kitaip kildintini iš Daukšų ir Daukšių vardyno. Atkreiptinas dėmesys į istorinį sudėtinį pavadinimą *Telegiškiai Daukšiškiai (iż Gruntow nieprawnie zaiętych w Polu Warkolskim – Butrymowiczach Palkiſȝki, Telegiſȝki Dawkſȝyszki <,> Romaszyszki Obakiſȝki, Woytkiſȝki y Sądyszki zwanych), kuriuo 1772 m. pažymėta Varkólių (Babėnų ir Daukšių kaimynų) lauke buvusi dirva.

Telegų vardu pavadinta dirva tikriausiai sietina su buvusiu Kėdainių burmistru, vienu Kėdainių „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ (1654 m.) autorių Stepono Jaugelio Telegos (apie 1600–1668) ir jo palikuonių valdomis. Apie Telegos, jo žmonos žemes Babėnuose, abipus Dotnuvėlės, kalbama ir 1631, 1643, 1664, 1666 m. Kėdainių dvaro dokumentuose. Beje, Telegos, Telegaičio, Telegonio asmenvardžiai paliudyti 1604 m. Kėdainių dvaro žemėse; pagal XVII a. antrosios pusės aktus, asmenų Telegos pavarde būta Labūnavos krašte.

Daukšių ir Daukšos vardu

Mikrotoponimams skiriami objektai, susiję su Daukšių kaimu ar Daukšos pavarde: neveikiančios Daukšių kapinės; Daukšių miškas; buvęs Kėdainių aerodromas, neretai dar vadinamas Daukšių aerodromas; Betonkė kelias nuo Bartkūniškių kaimo į buvusį aerodromą, kerta Kėdainių–Dotnuvos plentą; Babėnuose veši Mikalojaus Daukšos ąžuolas.

Steponas Piskarskas, Dotnuvos pradžios mokyklos mokytojas, 1935 m. užrašė kelis Daukšių kaimo vietų pavadinimus (Lietuvių vardyno anketos, Lietuvių kalbos institutas): Dotnuvėlė upl.; Gyvatynė krm.; Paraistė ar. ž.; Patamsiai Daukšų k. vakarinis galas; Upelis upl.; Žydbala miško vidury aikštelė, lygi, „Čia seniau žydas degdavęs degutą“.

Tikėtina, kad Kėdainių istorijos pasakojimuose yra ypatingos vietos skiriama Mikalojui Daukšai. Su šiuo asmenvardžiu siejasi bendrašaknis gyvenvietės pavadinimas, kuris yra ankstesniųjų Mikalojaus gentainių liudininkas, oikonime fiksuojama senųjų laikų vardo tradicija. Lingvistikoje regime Daukšų gentainių tęstinumą. Nyksta Daukšių kaimo sodybos ir gyventojai, tačiau chrestomatinių Kėdainių krašto asmenų darbai tarsi primena, kad saugotume ir puoselėtume žemėvardžius, nes šie yra istorijos ir kultūros liudininkai.

Rytas TAMAŠAUSKAS