Praėjusį savaitgalį Kernavėje (Širvintų r.) praūžė archajiškų amatų ir tradicijų šventė „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Senosios Lietuvos sostinės piliakalnių ramybę čia drumstė atgijusi viduramžių laikų dvasia. Kalviai gamino žvangančius ginklus, puodžiai liejo ir lipdė puodus, moterys vėlė vilną, dažė siūlus, šukavo kailius, gamino maistą, vaikai šaudė iš lankų, jodinėjo poniais, žaidė senovinius žaidimus, grojo archajiškais muzikos instrumentais ir matavosi sunkius riterių apdarus.

Rinkosi būriai smalsuolių

Tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis Kernavėje vyko jau 17-ąjį kartą. Šventė unikali ne tik siūlomomis pramogomis, į tolimą praeitį nukeliančiomis gyvosiomis ekspozicijomis, bet ir neblėstančiu lankytojų susidomėjimu. Kasmet liepos pradžioje į Kernavę traukia tūkstančiai žmonių. Nepaisant visą savaitgalį lietumi grūmojančio dangaus, lankytojų netrūko ir šiemet.

Proistorės ir viduramžių pramogų ištroškę tautiečiai į festivalį traukė ir šeimomis, ir poromis, ir po vieną. „Ši šventė mūsų šeimoje yra viena laukiamiausių. Vaikams itin patinka galynėtis su maišais rankose, šaudyti iš arbaletų, o mudu su vyru mielai pasiklausome folkloro muzikos ir paskanaujame pagal senovės receptus gaminamo midaus“, – sakė su šeima į šventę net iš Utenos atvykusi Judita.

Kernavėje vykstantis festivalis yra puiki proga pamatyti ne tik pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtą XIII–XIV a. Kernavės miesto fragmentą, bet ir sužinoti, kaip ir kuo gyveno artimiausi kaimynai: latviai, estai, lenkai, baltarusiai, vengrai ar vokiečiai.

Įspūdingi vaizdai

Vos pakilus ant vieno iš piliakalnių, lankytojus pasitiko senosios muzikos garsai ir valgių, ruoštų pagal viduramžių receptus, kvapai. Maži ir dideli neatsispyrė ir neeiliniam viduramžių juokdario pasirodymui, kuris susispietusius aplink jį žiūrovus ne tik juokino iki ašarų, bet ir stebino ugnies efektais. Nenustygstantys vietoje vaikai skubėjo išbandyti senovines slides, muštynes su maišais, o taiklumą galėjo išbandyti šaudydami iš lankų bei arbaletų. Kiti tuo metu smagiai vėžinosi žirgų traukiama senovine karieta ar jodinėjo.

Paėjėjus kiek toliau, ant kito piliakalnio, laukė dar įdomesni dalykai – po atviru dangumi surengtos gyvosios proistorės ir viduramžių ekspozicijos. Maži, tarsi iš tolimos praeities nužengę miesteliai, kuriuose virė to meto gyvenimas.

Proistorės laikus menančio namelio kieme vyras iš molio lipdė puodus, šalia ant patiesto kailio senelis su vaikais žaidė žaidimus, grojo akmenimis, pūtė ragus, barškino kaštonais. Kiek tolėliau ant kelmo sėdėdama moteris vėrė senovinius papuošalus, o mažas berniukas bandė išgauti ugnį. Daugelį dalykų įrengtuose kaimeliuose galėjo išbandyti visi norintys, todėl prie kai kurių ekspozicijų nusidriekė smalsių vaikų eilutės.

Linksminosi bausdami

Kasmet daug emocijų sukelia šventėje rengiamos viduramžių mūšių inscenizacijos. Ir šiemet berniukai drąsiai matavosi riterių aksesuarus: sunkius grandinių marškinius, geležinius šalmus, kardus, o moterys ir mergaitės buriavosi prie papuošalų gamybos meistrų. Garsus klegesys girdėjosi ir iš pagrindinės viduramžių aikštės, kurioje buvo pristatyti tuometiniai žmonių kankinimo būdai. Matėsi, kaip viena šventės lankytoja jau buvo pastatyta prie gėdos stulpo, o kitai ruošiamasi „nukirsti galvą“.

Viduramžių laikų budeliais persirengę šventės dalyviai vaizdžiai pasakojo apie įvairius baisius, prieš šimtus metų egzistavusius kankinimo būdus, kurie anuomet liaudžiai buvo tarsi pramoga. Nors daugelis susirinkusiųjų klausydami šių pasakojimų nedrąsiai šypsojosi, matėsi, kad jaučiasi nejaukiai, o su mažais vaikais į viduramžių aikštę užsukę lankytojai ilgai čia neužsibūdavo.

Kituose „miesteliuose“ vėl laukė daugybė pramogų ir įdomybių: žvejybos įrankių ir luoto gamyba, atkurta tikra viduramžių pirtis, gyvenamieji namai su visais juose buvusiais atributais, verpimo, monetų kalimo pamokos, žuvų džiovinimo ir šašlykų ruošimo įmantrybės ir t. t.

Suskaičiuoti, kiek šventėje visko buvo pristatoma ir parodoma, kažin ar įmanoma.

Išėjus iš į senus laikus nukeliančio festivalio įspūdžiai lieka ilgam, o žinių bagažas pasipildo ne vienu lagaminu. Kita vertus, apima nuoširdus džiaugsmas, kad gyvename nebe viduramžiais.