Sekmadienį, kovo 26-ąją dieną „Kino pavasarį" uždarė Lietuvos kino bendruomenės kurtas ir paskutinėm dienom sumontuotas dokumentinis filmas „Laiškas Ukrainai“.

Nuo 2022 metų kovo šimtai Lietuvos kino bendruomenės žmonių ėmė filmuoti siužetus, skirtus šiam projektui. Buvo fiksuojamos akcijos Rusijos agresijai pasmerkti. Dokumentinio kino režisierius Vytautas Puidokas sako, kad labai nustebo paskambinęs aktyvistui Jonui Ohmanui. Sako, kad niekas nefilmuoja jo darbo, o aš norėčiau užfiksuoti jo veiklą. Kiekvienas Lietuvos kinematografininkas ėmė daryti ką gali. Taip gimė ši unikali mozaika, kuri buvo sumontuota, sudėliota „Kino pavasario" uždarymui. Tai nėra archyvinis filmas. Greičiau pasakojimas, kaip kiekvienas iš mūsų reaguojame į šalia vykstantį karą.

Visi festivalyje akredituoti žurnalistai rinko geriausią lietuvišką filmą. Aš savo balsą atidaviau Manto Kvedaravičiaus ir Hanos Bilobrovos filmui „Mariupolis 2“. Jis surinko daugiausia kritikų balsų ir laimėjo geriausio lietuviško filmo titulą „Kino pavasaryje". Šio filmo likimas buvo sunkus ir vingiuotas. Jis buvo paruoštas pernai metų Kanų kino festivaliui. Lietuvoje tik dabar pradeda savo kelią į žiūrovus. Rašiau apie jį nemažai, todėl dabar daugiau dėmesio skirsiu kitoms premjeroms.

Geriausiu „Kino pavasario" konkursinės programos filmu paskelbtas debiutinis Ukrainos režisieriaus Philipo Sotnychenkos filmas „La Palisiada“ . Pasak žiuri, tai filmas, kuris visiškai nustebino. „Mūsų stiprią emocinę reakciją nulėmė novatoriška technika ir žaismingumas. Tai sukėlė smalsumą ir norą sugrįžti prie filmo“, – sakė žiuri. Geriausiam festivalio filmui buvo įteiktas 8000 eurų prizas.  

Vaikų eksporto kriterijai

Vieninteliu lietuvišku filmu pagrindiniame konkurse buvo Austėjos Urbaitės debiutas ilgo metro vaidybiniame kine „Per Arti“ (angliškas pavadinimas pasaulio rinkai  „Remember to Blink"). Aš šiam filmui atidaviau antrą vietą. Dabar jis keliaus į  Salonikų, Transilvanijos, Reikjaviko kino festivalius. Rudenį pateks į kino teatrų repertuarus. Filmas yra sukurtas dviem kalbom – lietuvių ir prancūzų. Jo veiksmas vyksta Prancūzijos kalnuose. Lietuvių aktorė Dovilė Kundrotaitė vaidina jauną vertėją, kuri aplanko vietinę šeimą. Padeda jiems susikalbėti su įvaikintais našlaičiais iš Lietuvos. Prancūzų porą Žakliną ir Leoną vaidina aktoriai Anne Azoulay bei Arthuras Igual, kurie specialiai premjerai atvyko į Vilnių. Jiedu filme yra pasiryžę tapti broliuko Ryčio ir sesutės Karolinos naujais tėvais. Lietuvos įstatymai užsieniečiams leidžia įsivaikinti tik didesnius vaikus ar turinčius negalią. Kūdikius mūsų šalis pasilieka sau. Tokia politika. Todėl ne visai norom Žaklina ir Leonas privalo taikytis prie jau patyrusių stresą ir turinčių kaprizų vaikų. Rytį ir Karoliną suvaidino neprofesionalūs mažieji aktoriai Inesa Sionova ir Ajus Antanavičius. Jie paperka žiūrovus, bet pagrindinį krūvį filme laiko abiejų moterų atlikėjos. Prancūzė Anne Azoulay vaidina valdingą Žakliną. Ji įpratusi prie savo gyvenimo taisyklių. Viską mėgsta kontroliuoti ir lietuvių vaikus pratina prie naujos kultūros, naujų namų pagal savo planą. Vaikai maištauja, jų sielai artima vertėja Gabrielė. Jai užtenka kantrybės žaisti ir išklausyti mažųjų skaudulių. Tuo labiau, kad Gabrielė bendrauja jų gimta, lietuvių kalba. Antroje filmo pusėje „Per arti" iš psichologinės dramos virsta net trileriu. Paremtu dviejų savaip stiprių ir silpnų moterų konkurencija ir varžybomis. Prizu tampa vaikai.

Įdomus, nors ir ne vienodo ritmo filmas papirks žiūrovų širdis. Man jis labiau atrodo prancūziškas. Tuo geriau jam , nes jį gerai turėtų žiūrėti prancūziškai kalbantys kraštai. Filmo prodiuserė Živilė Gallego pati yra frankofonė ir gerai dirba su kinu apie vaikus. Kiek anksčiau ji prodiusavo mums gerai žinomą filmą „Drugelio širdis".

Apie grožį, skausmą ir moralę

Daugiausia emocijų iš visų „Kino Pavasario" filmų man sukėlė Venecijos „Auksinį liūtą“ pernai laimėjusi dokumentika  „Tiek grožio, tiek skausmo“.  Patyrusi amerikietė Laura Poitras pasakoja apie fotografės Nan Goldin kovą prieš farmacijos kompaniją. Istorija savaime turi įdomius gėrio ir blogio archetipus. Amerikos milijardierių Sacklerių šeima pelno pinigus už vaistus, kurie sukėlė žmonių priklausomybes ir kančias. Iš esmės jie yra atsakingi už opioidų krizę. Kita vertus, farmacijos verslininkai dosniai finansuoja meną. Gugenheimo, Luvro, Niujorko meno muziejai gavo solidžias Sacklerių paramas. Filmas parodo keistą kapitalistinės sistemos lygsvarą. Nešvarūs verslai gauna daugiausia pinigų. Logiška, kad jie daugiausia gali duoti labdarai, meno rėmimui. Ar moralu gauti finansavimą iš alkoholio, tabako verslų? Kazino, lošimo verslas, priklausomybę skatinantys vaistai. Šie produktai sukelia žmonių tragedijas. Mes juos smerkiame, bet naudojame jų uždirbtus pinigus menui remti ir taip tęsiame nuodėmės ratą.

Filmo centre esanti Nan Goldin anskti neteko sesers. Jautrios ir nesuprastos. Pražudytos psichiatrinėje ligoninėje be artimųjų užuojautos ir supratimo. Vėliau ji pabėgo nuo šeimos į marginalais Amerikoje laikytą LGBT bendruomenę. Ji ir jos draugai buvo priklausomi nuo narkotikų, raminamųjų vaistų. Kūrė radikalų meną. Dauguma jos draugų mirė nuo AIDS, nesulaukę reikiamos medikų pagalbos. Lauros Poitras filmas ilgai rodo tą bohemos gyvenimo būdą, bet jis nėra autorės tikslas. Sensacijų jau matėme pakankamai. Ačiū Dievui, filmas visai ne apie tai.

Pagrindinė filmo puošmena yra nuosekliai papasakota gėrio kova prieš blogį. Pergalė prieš tikrąjį amoralumą. Kai ši mano paminėta silpnų, pažeidžiamų marginalų menininkų grupė laimi kovą prieš ydingą sistemą, filmas pasiekia katarsio efektą. Saujelė jautrių aktyvistų nepasodina galingų verslininkų į kalėjimą, bet pasiekia teismo pritarimą ir didžiausi muziejai atsisako purvinų farmacijos kompanijų pinigų.

Meninė filmo viršūnė-Ninos Gold sesers savižudybės kronika įrėminanti filmo pradžią ir pabaigą. Nina Gold meta iššūkį ir savo tėvams, kurie nebuvo pajėgūs suprasti savo vaikų. Tai suteikia filmui radikalaus palyginimo su antikinėmis tragedijomis. Retai pritariu, kad kino festivaliuose turi būti apdovanojami dokumentiniai filmai vienoje kategorijoje su vaidybiniais. Lauros Poitras „Tiek grožio, tiek skausmo“ savo nuoseklumu, menine jėga buvo vertas visų premijų.

Impresionizmas ir festivalio prizai

 1984 metais mane sužavėjo prancūzo Bertrano Tavernje vaidybinis filmas „Sekmadienis kaime", sukurtas pagal impresionistų paveikslus. Jame rodoma šeima, kuri apsilanko senstančio dailininko namuose. Senelis, jo sūnus ir dukra, anūkai bendrauja, pietauja ir snaudžia sode. Filmo kadrai atrodė gryna tapyba, bet sugebėjo perteikti egzistencinę dramą. Kartų santykius. Ar įmanomas šiandien toks subtilus menas? Vytautas Katkus sako, kad taip. Yra režisieriai, kurie atėjo iš dramaturgo profesijos. Vytautas yra operatorius ir pripažįsta, kad nenori koziruoti dialogais bei aktorių meistriškumu. Pranašesnis jis jaučiasi tuomet, kai išnaudoja savo operatoriaus patirtį. Todėl jo paties režisuoti filmai pirmiausia kuria atmosferą, įspūdį. Kaip ir dailininkų paveikslai. „Kino pavasaris" rodė visus tris Vytauto Katkaus trumpametražius vaidybinius filmus, kurie stiliaus ir temos bendrumu dėliojasi į trilogiją: „Kolektyviniai sodai", „Miegamasis rajonas" ir „Uogos". Naujausiame filme pats režisierius vaidina save. Savo tėvą įkalbino vaidinti. Viskas , ką jie daro ekrane-skina vyšnias sode. Tokiu būdu, per spalvas, įspūdžius, nuotaiką, mažas detales, autorius pasakoja apie kartų santykį. Ne visada menas turi garsiai moralizuoti.

Jau parašęs šį tekstą sužinojau karštą naujieną: „Kino pavasario “ žiuri Vytauto Katkaus „Uogas“ (Cherries) išrinko geriausiu festivalio trumpo metražo filmu.

Kaip ir kasmet, „Kino pavasario“ filmus vertino ne tik kino industrijos profesionalai, bet ir žiūrovai. Susumavus jų balsus, buvo paskelbtas daugiausiai simpatijų pelnęs festivalio ilgametražis filmas. Juo tapo režisierių Charlotte Vandermeersch ir Felix van Groeningen kūrinys „Aštuoni kalnai“ (Eight Mountains).