Ketvirtadienį, kovo 16 dieną startuoja „Kino Pavasaris", kuris tikriausiai pagreitins atšilimą mūsų gamtoje ir širdyse . Atidarymo filmu pasirinktas škotų režisierės Charlotte Wells debiutas ilgo metro kine „Po saulės" (Aftersun). Šis filmas buvo pelnytai apdovanotas pernai metų kino kritikų savaitėje Kanuose. Jame daug išorinės ir vidinės šilumos.

11-metė Sofi su tėčiu (aktorius Paul Mescal) drauge praleidžia paskutines bendras atostogas Turkijos kurorte. Po dvidešimties metų ji peržiūrės jų įrašus skaitmeninėje kameroje ir sujungs savo tikrus ir išgalvotus atsiminimus apie artimą žmogų.

Tėvo vaidmenyje Paulas Mescalis pats panašus į nesubrendusį paauglį. Jo ir dukros santykiai kurorte labiau primena brolio ir sesers išdykavimus. Personažai rodomi atspindžiais ant staliuko, ant sienos, veidrodyje. Montažas lipdo kadrus tėvo ėjimu į jūrą, mergaitės pasirodymu iš šešėlio ir visa tai netrukdo vystyti scenarijaus. Apie tėvo ir dukros artumo troškimą ir drauge tolstantį ryšį. Ne visada aišku, kuris iš jų labiau yra vaikas, kuriam labiau reikia artimo globos. Vienas gražiausių pernai sukurtų filmų dar yra įtrauktas į „Kino Pavasario" konkursą ir neabejotinai yra jo favoritas.

Charlotte Wells filmas bus rodomas drauge su Vytauto Katkaus trumpametražiu filmu „Uogos“. Tai yra gera naujiena, nes jo dar nemačiau. Šis filmas irgi buvo pernai rodytas Kanuose. Jame tikiuosi pamatyti daug impresionizmo, ryškių spalvų ir saulės spindulių. Jis irgi kalba apie tėvo temą. Šiame „Kino Pavasaryje" yra gera proga pamatyti kitus du Vytauto Katkaus filmus „Kolektyviniai sodai“ bei „Miegamasis rajonas“. Visi  jie sudaro vizualiai gražų triptiką. Nenustebsiu, jei Vytautas Katkus greitai pelnys „Oskarą". Tik nežinau, ar už režisūrą, ar už operatoriaus darbą. Jis vienodai gerai įvaldęs abi profesijas.

Apie konkursą

Laurynas Bareiša taip pat yra talentingas jaunos lietuvių kartos režisierius. Jo debiutinis ilgo metro filmas „Piligrimai" laimėjo „Horizontų" programos pagrindinį prizą Venecijoj. Šiuo metu Lietuvoje sėkmingai rodoma Tito Lauciaus komedija „Paradas". Man tame filme labiausiai imponuoja gražūs kadrai. Juos nufilmavo operatorius Laurynas Bareiša. Tas pats žmogus, kuris kaip Vytautas Katkus vienodai gerai valdo abi profesijas-režisieriaus ir operatoriaus.

Šiemet Laurynas Bareiša vertins „Kino Pavasario" konkurso filmus. Pasitikiu jo skoniu. Jam padės vertinti lenkas Jakub Duszyński, portugalas Miguel Valverde, prancūzų montažo režisierė Dounia Sichov ir aktorė, šokėja iš Rumunijos Judith State. Geriausiu išrinktas filmas gaus 8 tūkstančių eurų premiją. Visi konkurse rodomi filmai yra debiutai arba antri režisierių darbai. Taigi, žiūrėdami festivalio konkursą, susipažinsime su naujom pavardėm.

Ką tik Berlyne pasibaigusiame festivalyje įvyko sensacija, kai apdovanojimas už pagrindinį vaidmenį buvo įteiktas aštuonmetei ispanei Sofijai Otero iš Estibalizos Urrezolos Solaguren filmo „20 000 bičių rūšių“. Tai nėra visiškas festivalių rekordas pagal jauniausią aktoriaus amžių. 1996 metais Venecijos festivalyje 5 metų prancūzė Viktorija Thivisol pelnė geriausios aktorės prizą už vaidmenį filme „Ponette".

„20 000 bičių rūšių“ pasakoja apie transseksualaus vaiko išgyvenimus. Vaidmens specifika yra ta, kad Sofija Otero turėjo būti lyčiai neutrali šiame filme.

Būtinai aplankysiu lietuvių filmo premjerą konkurse. Tai bus Austėjos Urbaitės debiutas ilgo metro vaidybiniam kine „Per arti". Prancūzų pora įsivaikina broliuką ir sesutę iš Lietuvos, o prisitaikyti prie naujos aplinkos vaikams padeda vertėja Gabrielė. Šeimos idilę trikdo kultūrų ir papročių skirtumai.

5 Trumpos rekomendacijos

Nuo kalno nukrito ir užsimušė vyras. Patyręs detektyvas aiškinasi mirties aplinkybes ir iškart ima įtarti jo žavią žmoną. Ji turi tvirtą alibi, bet nė kiek nesijaudina dėl vyro netekties. Kas šiame filme nugalės. Lemtingos moters kerai ar seklio patirtis ir nuojauta? Šie klausimai buvo svarbiausi Paulo Verhoeveno neonuare „Esminis instinktas". Panaši intriga keliama Pietų Korėjos meistro Park Chan-wooko filme  „Metas išeiti" (Decision to leave). Privaloma žiūrėti visiems detektyvų ir vizualiai įmantraus stiliaus gerbėjams.

„Auksine kamera" už geriausią debiutą pernai metų Kanų „Ypatingo žvilgsnio" konkurse buvo apdovanotas amerikiečių „Karo ponis“ (War pony, rež. Riley Keough ir Gina Gammell). Ne pirmas ir ne paskutinis filmas apie beglobius vaikus ir jaunimą. Jo veiksmas vyksta JAV indėnų rezervate. Originalumo stoką jame gelbėja meniška pabaiga ir dar viena pikantiška aplinkybė. Viena iš režisierių - Riley Keough - yra Elvio Preslio anūkė. Ji mums žinoma kaip aktorė iš populiarių filmų „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias", „Magiškasis Maikas”, „American Honey", „Logan Lucky". Rekomenduoju visiems autorinio JAV kino mėgėjams.

Dažnai dokumentiniai filmai laimi kino festivalius. Neseniai pasibaigusioje Berlinalėje „Auksinį lokį“ už geriausią filmą gavo prancūzų dokumentinė juosta „Adamante“ apie dienos centrą psichikos ligoniams. „Kino Pavasaris" jį parodys. Aš noriu dar rekomenduoti pernai Venecijos „Auksinį liūtą“ pelniusią dokumentiką „Tiek grožio, tiek skausmo“. Jis pasakoja apie amerikiečių fotografės Nan Goldin kovą prieš farmacijos kompaniją ir jos pašėlusį gyvenimą. Filmą režisavo amerikiečių prodiuserė ir režisierė Laura Poitras. Rekomenduoju neišgalvotų istorijų mėgėjams.

Prancūzai pernai sukūrė daug įdomių filmų, bet „Oskarų" premijoms delegavo režisierės Alice Diop moderniai interpretuotą „Medėjos" mitą. „Sent Omeras"-taip vadinasi jos naujas filmas, kurio visas veiksmas vyksta teismo salėje. Rekomenduoju rimtesnio kino gerbėjams.

Visi pernai matyti filmai apie karą nuslopo po Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės Hanos Bilobrovos bendrai kurto dokumentinio filmo „Mariupolis 2". Mantas žinojo, kokie jam pavojai gręsia, bet tikėjosi laimingos pabaigos. Jis skubėjo kuo greičiau nufilmuoti savo personažus. Hana taip pat. Todėl abu nesirūpino savo filmo teisinėm aktualijom. Hana dalyvavo filmo kūrime, kadrų ruošime ir režisieriaus darbe. Maža to, atvežė į Lietuvą mylimojo kūną ir laikmenas su filmuotais kadrais. Deja, jai teko ir tenka ilgai kovoti su sudėtinga kino platinimo biurokratija. Kad jos darbas būtų pripažintas ir, kad ji galėtų dalyvauti filmo pristatymuose. Kaip pilnateisė jo autorė. Po mylimojo mirties ir daugelio fiziškai sunkių išbandymų, jai teko iškęsti ne ką mažiau moralinio pažeminimo, įrodinėjant apskritai savo dalyvavimą filme. Kai filmą norėjo parodyti Kanų kino festivalis, ji pati dirbo su filmo montuotoja, spręsdama kaip atrodys kūrinys. Nors Hana, pagal jos pasakojimą, stengėsi būti ištikima Manto vizijai, tai ką pamatysime „Kino Pavasaryje", yra bendra judviejų Manto Kvedaravičiaus ir Hanos Bilobrovos vizija. Rekomenduoju pažūrėti visiems.