Spektaklis. Pagrindinė veikėja žengia iš scenos tam, kad apkabintų kiekvieną, kuris išdrįsta pasakyti to norintis. Aš neišdrįsau, nors viduje troškimas spurdėjo it paklaikęs, bet išorinis šarvas jį gniaužė saugiai įkalinęs ir neleido išsiveržti. Kodėl? Paprasta – juk kartais tokius jautrius dalykus net sau nedrąsu pripažinti, o ką bekalbėti apie keliasdešimt salėje liudininkais tapsiančių žmonių.

Ech, negi ir Jūs iš tų, kuriems rodyti jausmus, rūpestį, pažeidžiamumą nejauku, netgi gėda? Viliuosi, pagysite ir atrasite, kad drąsa atverti širdį stiprina mūsų vidų, suteikia nežemiško įkvėpimo mylėti save, artimą bei visa aplinkui. Nes, kaip tiki mano pašnekovė – minėto monospektaklio „Seen“ kūrėja bei pagrindinę veikėją Ūlą įkūnijusi kėdainietė aktorė ir režisierė Andra KAVALIAUSKAITĖ, žmonijos sutemos atslenka dėl mūsų nemeilės sau ir vieni kitiems.

Kėdainių publikai pristatytas Alytaus teatro spektaklis sukrėtė. Jis ėmė ir atsuko į veidrodį, kuriame matyti, kaip iš mūsų pačių atspindžio išplaukia visas kolektyvinės pasąmonės purvas. Andros kūrinio centre – valgymo sutrikimai, į beprotybę varantis kūno kultas ir žmogaus esybę godžiai pasigviešianti nemeilė sau. Autorė spektaklį sukūrė pagal tikras trijų merginų istorijas, suplaukiančias į vienos herojės Ūlos patirtį. Mieliau tai būtų meninio pasaulio fikcija, nes žinoti, kad realybė tokia ir mes leidžiame tam vykti – šiurpu, norisi nusigręžti, bet... negalima! Turime atsimerkti ir žiūrėti, pajausti savo bei kito skausmą, kad imtumėmės pokyčių. Nors ir vieni, nors ir mažulyčiais žingsneliais.

Monospektaklis „Seen“ šiemet įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ – prestižiškiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu. O jo kūrėja Andra pasiryžusi toliau klampoti visuomenės slepiamų sopulių pelkynais ir ten ieškoti nuskendusio žmogiškumo.

– Andra, stebint spektaklį buvo akimirkų, kai išties skaudėjo sielą, trūko oro nuo išgyvenamų stiprių emocijų. O Ūlos personažas taip įtaigiai suvaidintas, kad jį žiūrovui labai sunku atskirti nuo Jūsų pačios asmenybės. Vis tik įdomu, ar Jums ne scenoje teko išgyventi kažką panašaus, ką išgyveno Jūsų kuriama herojė Ūla?

– Neretai sulaukiu iš žiūrovų paguodos laiškų ar stiprinančių žodžių, nes išties įtikima, kad scenoje su žiūrovu kalbanti Ūla esu aš. Bet visad sakau: neužmirškime, kad tai yra monospektaklis, kuriame Ūlos vaidmeniu kalba Andra.

Taip, kūrinys sukurtas remiantis tikromis trijų merginų istorijomis ir viena jų – mano pačios, tačiau ji sudaro minimalią „Seen“ dalį. Ir taip, esu šiek tiek patyrusi to, ką patyrė Ūla, tik man pasisekė, kad spėjau laiku sustoti, jeigu ne… Nežinau, ar šiuo metu kalbėtumėmės. Ir tai sakau atsakingai. Suvokdama, kokį svorį turi tokie žodžiai. Bet lygiai taip pat žinodama, kokį svorį turi psichologinis smurtas bei valgymo sutrikimai, nebegalėjau tylėti ir sukūriau šį kūrinį.

„Ar kada atsiras klinika, kuri galės nusiurbti ne riebalus, o nemeilę sau; padidinti iš A dydžio į D ne krūtis, o pasitikėjimą ir persodinti empatiją. Manau, tuomet mes mažiau skenuotume vienas kito vaizdą, mažiau ieškotume vaizde defektų, o juos kaip tik paverstume efektu. Norėdami būti vieno veido, vieno kūno mes naikiname gamtą, naikiname unikalumą“, – mintimis pasidalija Andra. Asmeninio archyvo nuotr.

– Rekomenduojamas spektaklio publikos amžius – nuo 12 metų. Baisu net pagalvoti, kad tokios temos aktualios ne jaunoms moterims, o... mergaitėms! Kaip tai nutiko?

– Iš pradžių spektaklis buvo su N-16 ženklu ir tik merginoms bei moterims. Vėliau buvo skirtas ir vyrams bei vaikinams. Galiausiai po vieno spektaklio prie manęs priėjo mergina ir virpėdama papasakojo savą istoriją, beveik identišką Ūlos patirčiai. Po kurio laiko sužinojau, kad jai tik dvylika metų. Tai buvo stiprus ženklas, kad turime šį spektaklį rodyti ir jaunesniems nei šešiolikmečiai.

Ši problema nesirenka lyties ir metų, ji ateina ir kerta visu pajėgumu. Kad ir kaip sunku būtų patikėti, bet nūdienoje valgymo sutrikimai, nemeilė sau yra paplitę kaip virusas, kuris ne tik kad nesitraukia, bet dar stipriau įsigali ir apima vis jaunesnius. Kurdama „Seen“ žinojau, kad šis virusas egzistuoja, bet kad taip stipriai... Nemaniau. Po kiekvieno spektaklio įsitikinu, kaip svarbu apie tai kalbėti, kaip svarbu šią žaizdą paliesti ir kviesti prie jos prisiliesti kitus: mokytojus, tėvus, būsimus tėvus, senelius, draugus, artimus. Kartais būtina pasižiūrėti į žaizdas, kad žinotume, jog šios tikrai egzistuoja, kad tai – ne mitas.

Kad ir kaip būtų liūdna, bet daugelis vis dar galvoja, kad valgymo sutrikimai – tik moteriškas ar paaugliškas ,,marazmas“. Ir kol taip galvojama, pasaulyje nuo šios psichologinės ligos kas dvi valandas miršta žmogus. ŽMOGUS – ne mergina, ne vaikinas. Ir čia susiduriame su dar vienu stipriu stereotipu, kad bulimija, anoreksija, persivalgymu, ortoreksija (liguistas noras gyventi sveikiau – aut. past.) serga tik moterys/merginos. O statistika rodo, kad vien pernai nuo anoreksijos mirė du vaikinai. Ir kaip galima apie tai nekalbėti?

Tiesa, kai pradėjau kurti „Seen“, man buvo pasakyta, kad čia nulinukų tema ir kad man pats metas kurti pagal sunkiasvorę ir laiko patikrintą literatūrą. Ir dabar galiu drąsiai sakyti: jeigu tai nulinukų tema... duokite man visas nulinukams priskiriamas temas, aš jomis kalbėsiu, jeigu žinosiu, jausiu, matysiu, kad kažkam tai labai svarbu. Man išvis nesuvokiama, kaip galima tokias temas vadinti nulinėmis, jeigu nuo jos miršta žmogus? Kaip? Ar mes išties jau nebematome kito? Nebeturime empatijos ir atjautos? Nenoriu tuo tikėti. Nenoriu. Noriu tikėti, kad mes dar galime nugalėti nemeilės sau ir kitam virusą meile. Labai noriu tuo tikėti. Ir tikiu.

– Spektaklis šokiruoja – atviras, tiesus, apie problemas, kurias norisi palikti ore. Jos yra, bet „apie tai geriau nekalbėkim, kažkaip nepatogu, sudėtinga, daug vargo, ai... gal išsispręs savaime…“ Toks požiūris dažniausias. O Jūs atvirkščiai – atsisukate veidu į tokio kalibro problemas ir nepatogumus bei maža to – nebijote pačių aštriausių šių temų kampų. Ko siekiate spektakliu „Seen“?

– Mes daug ką esame linkę palikti ore. Neretai patys norėtume pavirsti tuo oru, kad tik nereikėtų spręsti susidariusių situacijų ar problemų. Mes taip įpratę bėgti, nors puikiai suvokiame, kad pabėgimo nėra. Jis neegzistuoja. Tik patikime iliuzija, kad bėgdami prabėgsime tai, kas nepatogu, nejauku, kas aštru ir žeidžia. Deja, tiesa tokia, kad kiek bebėgtum, vis tiek viskas bėga kartu su tavim. O mano tikslas šiuo spektakliu yra labai paprastas – pakviesti žiūrovą atviram pokalbiui ir jį supažindinti, kad vis tik valgymo sutrikimai nėra išsigalvojimas, o stipri psichologinė liga, kad ją būtina laiku pastebėti ir gydyti, nelaukiant, kol praeis savaime. Labai retai toks stebuklas įvyksta.

Noriu pasikviesti žiūrovą pokalbiui, kurio neretai esame išalkę tik nedrįstame jo pradėti. Noriu kalbėtiS apie tai, kas šiandien labai svarbu. Nesislepiant ir suvokiant, kokią galią kartais turi ne vietoje ir ne laiku pasakytas žodis ar padarytas veiksmas.

– Kai kūrėte spektaklį, esate išgirdusi, kad tokioms temoms ne vieta teatre, tegul apie tai kalba medikai, psichologai, o menininkai scenoje užsiima tuo, kas estetiška?

– Esu ir be galo džiaugiuosi, kad tokie svaičiojimai mane tik dar labiau kurstė apie tai kalbėti.

– Kaip manote, kuo menininko kalba akcentuojant tokias temas yra kitokia?

– Ji tuomet tampa veidrodžiu. O kai žiūri į veidrodį, vyksta visai kitokie procesai, nei žiūrint į statistikos lentelę. Pastebėjau, kad statistikai mes tampame vis abejingesni, kol prie jos neprisiliečiame asmeninėmis patirtimis.

Nemažai teko paieškoti ir „Seen“ formos, kuria galėtume prakalbti jaunimui suprantama kalba, nemoralizuojant. Kaip prakalbti temomis, kurios neretai jiems jau lenda per gerklę? Tarkime, patyčios. Ir nepaprastai gera po spektaklio išgirsti: „Žinot, mes per patyčių savaitę turim daug visokių paskaitų apie tai, bet niekas beveik nesuveikia. Šiandien žiūrėjau ir šiurpai po kūną lakstė. O tie vaikinai, kurie prie jūsų priėjo paskutiniai, tai jie mokyklos „marozai“ ir tai, ką jie patyrė spektaklio metu, kad atsivėrė Jums, mums yra wow.“

Po tokių žodžių supranti, kad norisi dar stipriau ieškoti kelių į Žmogų. Be galo įdomu. Be galo. Ir kuo tema sodresnė, kuo ji klampesnė, tuo įdomiau ieškoti formų, būdų ja įtaigiai prakalbti, kad pradėtume kalbėtiS. Aš jau nebenoriu kalbėti, esu išalkusi kalbėjimųsi, todėl esu šiuo metu tame kelyje, kuriame mane ir matote.

„Kai pradėjau kurti „Seen“, man buvo pasakyta, kad čia nulinukų tema ir kad man pats metas kurti pagal sunkiasvorę ir laiko patikrintą literatūrą. Man išvis nesuvokiama, kaip galima tokias temas vadinti nulinėmis, jeigu nuo jos miršta žmogus?“ – stebisi pašnekovė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Po spektaklio publiką pakvietėte likti diskusijos. Pastebėjau, kad žiūrovai Jums gana drąsiai atsiveria, nebijo svetimam žmogui parodyti savo žaizdų. Kaip dėl to jaučiatės? Ar po šių atsivėrimų Jums lengva emociškai atsigauti?

– Svetimam? O aš esu įsitikinusi, kad jie atsiveria, nes per tą valandą su puse tampu artima. Jaučiu tą. Ir tai taip gražu. Tai yra tai, apie ką net nedrįsau pasvajoti. Nieko gražesnio profesinėje srityje dar nesu pajautusi. Tas neįtikėtinas grįžtamasis ryšys yra didžiausia dovana. Ją vertinu ir be galo branginu. Kiekvieno apkabinimą, išsipasakojimą, išpažintį ar tylų „Ačiū, pagaliau apie tai kalbama.“ Tai be galo gražu. Tai didžiausia motyvacija nesustoti, nes matau, kokią galią turi Žmogus Žmogui.

Mes išties esame išalkę tikro jausmo, tikro pokalbio, tikro apkabinimo ir tikro „Kaip Tu jautiesi?“ Ir tai tikrai nėra kalba apie svetimus. Man kiekvienas žiūrovas, kuris prisileidžia, įsileidžia, tampa tą akimirką artimas. Todėl kiekvienas atsivėrimas yra dovana, kurią priimu su didele atsakomybe ir pagarba. Tik be galo liūdna, kad ne visada sugebu padėti.

Šiuo metu yra kelios merginos, kurioms būtina pagalba ir stengiamės joms padėti, bet ne visada pavyksta, nes po spektaklio jos sako, kaip tos pagalbos nori, o po kelių dienų užsidaro ir toliau save žaloja. Čia skaudžiausia šio proceso dalis. Kol kas nežinau, kaip tai įveikti. Todėl keliausiu konsultuotis į Valgymo sutrikimų centrą, kad žinočiau, ką tam tikrose situacijose daryti, kaip reaguoti. Be galo noriu padėti, bet yra atvejų, kuomet jau nebežinau.

Ir ne, manęs tai neapsunkina. Man tiesiog rūpi... Labai stipriai rūpi. Aš noriu padėti, jeigu tik mano pagalbos reikia ir darysiu viską, kad tai tikrai įvyktų. Tiek, kiek įmanoma. Tiek, kiek mano valioje. Todėl visad akcentuoju, kad labai reikia, jog spektaklyje ir pokalbiuose po jo dalyvautų miesto psichologė ar mitybos specialistė. Deja, ne visuose miestuose pavyksta juos pasikviesti. Kai kurie nesutinka, nenori. O kai kurie labai noriai prisideda ir tuomet pokalbis įgauna visai kitą svorį. Neretai pokalbis tampa daug svaresnis, nei pats spektaklis. O jo didžiausias tikslas – pradėti kalbėtis temomis, kurios lieka nuošalyje, nors gyvena beveik šalia kiekvieno mūsų. Toji nemeilė sau ir valgymo sutrikimai paliečia didžiąją dalį mūsų visuomenės, kaip mes galime būti tam abejingi? Kaip?

O dėl atsigavimo... Tai kad nereikia atsigauti. Aš priimu tai labai natūraliai. Nemoku to žodžiais apibūdinti. Man tiesiog labai gera būti tuo sugertuku, tuo bičiuliu, kurį bet kada gali apglėbti ar jam išsipasakoti, parašyti laišką. Be galo gera būti tuo, kurio man kažkada labai stipriai reikėjo, bet nebuvo. Bet tai labai sunku žodžiais nupasakoti. Ypač nūdienoje, kur kiekvienas ,,noriu padėti“ skamba kaip kažko egoistiškas siekimas. Ir tai žeidžia, nes tikrai yra nemažai žmonių, kuriems tikrai gera daryti gera.

– Spektakliu raginate matyti aplink esančius žmones, neleisti jiems likti vieniems liūdnu laiku, ištiesti pagalbos ranką. Mano galvoje sukasi mintis – kodėl padėti kitam dažnai būna lengviau nei atsidūrus sudėtingoje situacijoje išmintingai padėti sau – svarbiausiam žmogui savo gyvenime?

– Oho, kokio svorio klausimas. Oho. Ir koks jis nuostabus...

Gal sunkiau išmintingai sau padėti vien dėl to, kad išties tos meilės sau yra labai mažai? Gal čia dėl jos? Klausiu, nes ir pati nežinau atsakymo. Juk išties kartais „murkdomės“ pilkų atspalvių būsenose, nes taip gera būti aukos pozicijose. Su pažįstama net juokaujame: mylėti save ir kitą – drąsiųjų kelias. Ir kartais tos drąsos išties pristinga. Lengva dalyti patarimus, ieškoti sprendimų kitiems, nes tarsi tai ir lieka patarimu, žodžiu. O kai liečia patį tave, žodžio, patarimo sau neužtenka, tenka pasiraitoti drąsos rankoves ir bristi į save, ieškoti išeičių, ieškoti būdų, kaip sau padėti, o tai jau veiksmas. Ne tik kalbėti, bet ir veikti – gražus derinys, kurio neretai reikia išmokti. Vėl ir vėl.

– Ar po spektaklio atsiranda cinikų, kurie pašaipiai sako: „Tai Jūs siūlote moterims būti storoms – vadinasi, apsileidusioms?“ Nes, regis, gražios moters sinonimu, tapo liesa moteris.

– Ne, tokios minties nesu sulaukusi. Ir labai dėl to džiaugiuosi, nes joje skamba visiška nesąmonė. Esu gavusi pastebėjimą: „O juk neatrodė, kad serga, visai ne liesa buvo.“ Ir čia dar vienas stereotipas, kad valgymo sutrikimų ligos paliestas žmogus privalo būti ypač liesas. Netiesa. Anoreksijos paliestas žmogus, taip, atpažįstamas dėl didelio svorio netekimo, didelio liesumo. Tačiau bulimijos ir persivalgymo taip lengvai nepastebėsi. Ir būna atvejų, kuomet žmogus jau serga valgymo sutrikimais, slepia, gyvena su didele kalte ir dar sulaukia: „Gal tu mažiau ryk, nes tuoj pro duris netilpsi.“ Ir tai yra baisu.

Nūdienoje mes esame tokie visažiniai... Vadinu šiandieną Kritikcizmo laikais, kai vieni kitus kritikuojame išsijuosę. Kai blogą žodį mes linkę pasakyti nė nepasvarstę, kai minusus surandame akimirksniu, o gražų žodį pasiliekame sau, jo šykštime, o pliusą pamatyti kitame išvis tampa iššūkiu. Kai apipilti kitą purvais taip paprasta, ir paskui pasakyti: „Aš tik pasakiau savo nuomonę, o kaip jau reaguoja, tai ne mano bėda.“ Tas „ne mano bėda“ man nukerta. Tai yra mūsų bėda. Tai, kaip jaučiasi vaikai ir jaunimas – mūsų bėda. Tai, kad moterys neretai bijo išeiti pasivaikščioti be makiažo – mūsų bėda. Tai, kad moterys sako „Kai numesiu šešis kilogramus, susitvarkysiu kūną, tuomet gal ir prisileisiu kitą žmogų“ – mūsų bėda. Tai mes, mūsų veidrodis. Ir kad viskas po truputį kistų, reikia daryti bent minimalias pastangas kiekvienam mūsų. Pradedant nuo savęs.

– Tikite, kad ši kova su iškreiptais visuomenės standartais dėl kūno kulto gali būti laimėta? O gal tai tik mosavimas rankomis prieš vėjo malūnus?

– Nors mėgstu svajoti, bet mėgstu ir realizmą. Aš žinau, kad viskas taip lengvai nesibaigia ir nežinau, ar verta su tuo kovoti. Ar karas apskritai gali privesti prie ko nors gražaus ir gero? Nežinau. Todėl aš esu linkusi su tuo ne kovoti, o parodyti, kad gali būti kitaip. Kad yra daug melo ir netiesos, o kiekvienas gali pasirinkti, kuo tikėti ir kokį pasaulį nori matyti šalia savęs. Ar įmanoma, kad vieną dieną staiga portalai nebeskelbs: „Ji numetė aštuonis kilogramus per savaitę, kodėl negali ir Tu?“ Ar baigsis patyčios? Nemanau. Bet esu įsitikinusi, kad gali keistis mūsų požiūris. Bet visų pirma, mes turime pamatyti, kas yra tiesa, o kas yra melas.

Daugelis mergaičių nori tokio svorio, kuris nėra realus, nori tokių formų, kurias turi mažas procentas moterų, o visa kita – gerų fotografų kūryba. Kai norima turėti, pavyzdžiui, tokį kūną, kokį nuotraukose demonstruoja sporto trenerė, o ši, pasirodo, pati serga valgymo sutrikimais. Tas populiarus žaidimas nuotraukomis „prieš“ ir „po“ yra nuodas, kuriuo kiti dalijasi nė nepagalvoję, kokią neigiamą įtaką gali turėti kitam. Nors tikslas tarsi motyvuoti kitus, tiesa? Bet kartais tai tampa pastūmėjimu eiti ligos link.

Sporto treneriai apskritai turėtų atsakingai į tai žiūrėti, bet kai tai yra verslas, viskas pasisuka kita linkme. Todėl labai gerbiu tuos, kurie kaip tik pasako: „Suprantu Jūsų norą sulieknėti, bet Jums reikia ne mažesnio svorio, o sustiprinti kūną.“ Ir kai sportuojama dėl sveikatos, o ne dėl noro įtilpti į XS suknelę. Ir čia tik mažas pavyzdys.

Mes tokią įtaką darome vieni kitiems, kad net sunku suvokti. Pavyzdžiui, mama stovi prieš veidrodį ir nuolat kartoja, kad yra negraži, kad neis pasivaikščioti, nes jaučiasi šlykšti. Tą girdi jos mergaitė. Kaip manote, kokią įtaką jai turės tokie mamos žodžiai sau? Tikėtina, kad bėgant laikui ir mergaitė stovės prie to paties veidrodžio ir sakys, kad yra negraži ir tai girdės jos dukra ar sūnus. Man tik kyla klausimas, ar kada atsiras klinika, kuri galės nusiurbti ne riebalus, o nemeilę sau; padidinti iš A dydžio į D ne krūtis, o pasitikėjimą ir persodinti empatiją. Manau, tuomet mes mažiau skenuotume vienas kito vaizdą, mažiau ieškotume vaizde defektų, o juos kaip tik paverstume efektu. Norėdami būti vieno veido, vieno kūno mes naikiname gamtą, naikiname unikalumą.

„Vadinu šiandieną Kritikcizmo laikais, kai vieni kitus kritikuojame išsijuosę. Kai apipilti kitą purvais taip paprasta, ir paskui pasakyti: „Aš tik pasakiau savo nuomonę, o kaip jau reaguoja, tai ne mano bėda.“ Tas „ne mano bėda“ man nukerta. Tai yra mūsų bėda. Tai, kaip jaučiasi vaikai ir jaunimas – mūsų bėda. Tai, kad moterys neretai bijo išeiti pasivaikščioti be makiažo – mūsų bėda“, – įsitikinusi Andra. Asmeninio archyvo nuotr.

– Andra, o Jums yra tekę leistis į kelią meilės sau ieškoti? Koks tas kelias buvo?

– Buvo? Jis yra. Ir turbūt visad bus. Tik aš su tuo nekovoju, aš su tuo esu susidraugavusi. Bet tikrąja bičiulyste, kai ne reikalauji, ne priekaištauji, o susėdi prie bendro stalo ir susitari, kaip kartu judėsim toliau.

Aš labai džiaugiuosi, kad laiku sustojau. Man labai pasisekė. Tačiau turiu save akylai stebėti ir neleisti viskam sugrįžti dar didesne banga. Stebiu save ir kai tik pajuntu, kad pradedu norėti save bausti nevalgymo etapais, kai užmirštu pavalgyti, kviečiuosi save į pokalbį. Ne veltui sakoma, kad ligos atkritimai egzistuoja. Ji sugrįžta patikrinti. Ir tuos patikrinimus aš priimu ramiai. Pasisveikinam ir atsisveikinam. Iki kito karto. Todėl ir kalbu apie tai, nes norėčiau, kad kuo mažiau žmonių nueitų tokį kelią.

Atrodo, tai kad čia nieko nėra... Bet paskui tas „nieko“ tęsiasi visą gyvenimą. Tai nejuokinga. Tai liga ir ją būtina laiku pastebėti, gydyti, kad ši paskui nesmogtų visa savo jėga. Kalbu kokią galią turi nemeilė sau, nes norėtųsi, kad kuo mažiau pakliūtų į tą užburtą ratą ir nereiktų pereiti to, ką teko ir tenka patirti man.

Aš lig šiol dar jaukinuosi save. Pati sau esu ir Mažasis princas, ir Lapė. Vyksta ilgas procesas ir jau dabar galiu sakyti, kad po truputį, po truputį man pavyksta. Nors prieš šešerius metus buvau palikusi sceną vien dėl to, kad įtikėjau, jog esu netalentinga ir per šlykšti scenai. Kai kas nors pasakydavo, kad esu graži, man būdavo be galo gėda ir tais žmonėmis netikėdavau, manydavau, kad jie man tą sako iš gailesčio. Galiausiai tas jausmas, kad kaip aktorė esu išties negražių bruožų, kad esu per stambi scenai, kad žiūrovui žiūrėti į mane yra nemalonu, kad ir kaip skaudėjo, priėmiau sprendimą, palikti teatrą ir sceną. Palikau.

Dvejus metus nėriau kilimus ir jaučiau, kaip siela pradeda dusti, kad noras kurti ir kalbėti yra aukščiau už tai, dėl ko sceną palikau. Sukaupiau visą drąsą ir grįžau. Ir šis sugrįžimas buvo vienas gražiausių žingsnių mano gyvenime. Tarsi sugrįžtum į gimtuosius namus... Neapsakomas jausmas. Ir tuo pat nepaprastai liūdna, kad kažkieno pasakytas sakinys „Tu ne tai, kad graži... Tu tokia klouno veido“ gali padaryti tokią stiprią įtaką.

– Koks Jūsų santykis su veidrodžiu?

– Painus. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad esu save prisijaukinusi. Esu procese. Be galo gera atsibusti ir jausti, kad nori kuo greičiau pakilti ir pasitikti dieną dideliausiais grybšniais. Be galo geras jausmas norėti gyventi. Tai didelis ir ypatingas jausmas, ir jis – turbūt didžiausia mano pačios pergalė.

Myliu gyvenimą visokį, su visomis nuošalėmis ir su visomis distancijomis. Myliu jį visokių atspalvių. Ir ne, jis nėra gražus, jis – visoks. Mes gal per daug esame įtikinti, kad jis privalo būti gražus. Ir tuomet būna liūdna, kad taip vis tik nėra. Bet juk ir neturi būti. JIS NUOSTABIAI GRAŽUS, NES VISOKS.

– Užduodate sau klausimą: „Andra, ar tu sau graži?“

– Neužduodu. Aš tik žinau, kokia esu. Be klausimo.

– Kokia Jums yra graži moteris?

– Ištikima sau.

– Pastebiu tokią moterų nuostatą – jei esu negraži, vadinasi, esu neverta gerų dalykų savo gyvenime: aukštesnių pareigų darbe, antrosios pusės pagarbos ir apskritai – laimės. Atsiprašau, bet sugaudžius sveiko proto likučius norisi pasakyti: „Kas čia per nesąmonė?“ Kodėl moterys dažnai save taip linčiuoja?

– Dėl menkos savivertės. Ir tai liečia ne tik moteris, bet ir vyrus. Mus. Mes esame įtikinti, kad jau gimėme nepakankami, o augdami ne tvirtėjame, bet kaip tik tampame dar labiau nepakankami ir tuo pažeidžiami.

Leiskite paklausti, o kas yra negražus? Kur toji formulė? Ar Dievas kurdamas Adomą jam įsakė neverkti, o Ievai vietoje širdies įsodino svarstykles? Nuo kada grožis skaičiuojamas skaičiais (kg) ir didžiosiomis raidėmis (XS, S, M, L<XL<XXL<XXXL)? Aš esu šventai įsitikinusi, kad mes kiekvienas esame gražus kažkam. Ir tikrai pasaulyje yra tas, kuriam mes esame gražūs. Kiekvienas.

Bet būtų kvaila neigti, kad išvaizda neturi įtakos. Deja, bet turi. Kai kurios specialybės iš šios pusės yra negailestingos, bet mes į jas eidami tą puikiai žinome ir privalome būti supažindinami. Mes to neišvengsime. Bet reikia neužmiršti, kad grožis nėra vien duotybė, kurią atsinešame gimdami. Grožį užsiauginame save turtindami iš vidaus.

– O jei išvis nebūtų grožio sąvokos ir nereikėtų apie tai galvoti, kokie mes, žmonės, būtume?

– Manau, laisvesni ir kupini meilės sau bei kitam. Būtų tikrai šviesiau ir gražiau. Bent šiuo metu taip manau...

– Į galvą atėjo dar viena šiuolaikinio pasaulio problema. Moterys tampa aršios konkurentės. Jos turi ne tik kovoti už savo teises su vyrais, bet dar ir konkuruoti viena su kita. Kodėl? Kodėl moterys negali palaikyti viena kitos?

– Konkurencija, lyginimasis, noras nebūtų blogesne ir t. t. Ir čia mes vėl sugrįžtame prie tos pačios nemeilės sau temos. Jeigu mylėtume save, mes tikrai nepavydėtume kitam žmogui. Jeigu mylėtume save, pasidžiaugtume už kitą ir net nekiltų noro apkalbėti. Jeigu mylėtume save, nelygintume savęs su kitais. O kai pradedame lyginti... ir prasideda, kad tas geresnis, tas stipresnis, tas gražesnis, tas talentingesnis... esnis, esnis ir nuo to esnis viskas užverda iki tokios kaitros, kuri pradeda deginti vienas kitą.

Moterys bendrauja ir žemina viena kitą tam, kad pačios pasijustų stipresnės, tarsi turinčios didesnę vertę. Ir tai toks absurdas, juk kaip tik turėtume viena kitą palaikyti, juk ne veltui anksčiau moteris vadindavo seserimis, nors ir neturėdavo jas jungiančio kraujo ryšio. Todėl kai pasako, kad moterys puošiasi ir gražinasi dėl vyrų, nusišypsau, nes nemaža dalis tą daro dėl moterų. Ir ne, ne dėl to, kad suviliotų. Priežastis paprasta – kad neturėtų priežasties įgelti. Todėl nepaprastai gera pamatyti drauges ir tą tikrą ištikimą bičiulystę...

– Kartais atrodo, kad šiuolaikinė moteris yra praradusi teises į savo kūną. Ji sulaukia tokio milžiniško spaudimo spraustis į visuomenės suręstą gražios moters kurpalį. Sykį ir aš vienos damos buvau priremta prie sienos ir turėjau pasiaiškinti, kodėl ryškiau nesidažau, neprisiauginu blakstienų, nelakuoju nagų, nes juk tai yra gražu... Nežinojau net kaip p-a-s-i-t-e-i-s-i-n-t-i... Ką būtumėte atsakiusi Jūs?

– Kąąąąąą???? Visų pirma, negaliu patikėti tuo, ką išgirdau… Labai norėčiau pamatyti tą moterį ir su ja pasikalbėti. Antra, tikrai būčiau paklaususi: „O kodėl Tu man tai sakai?“ Būčiau pakvietusi į pokalbį. Jeigu ji būtų sutikusi, tikiu, kad būtume suradę tikrąją tokių jos klausimų ir mąstymo priežastį. Jeigu nebūtų norėjusi pasikalbėti, tuomet… Būčiau turbūt nieko nesakiusi. Su tokiais žmonėmis leistis į diskusiją dažnai net neverta. Bet žinant mane aš tikrai būčiau pabandžiusi išsiaiškinti, kodėl žmogus mano turintis teisę taip kalbėti ir kas yra nutikę su pačiu žmogumi, kad jis taip leidžia sau elgtis.

– Andra, vertinti save pradedame paauglystėje. Ta proga priminsiu skaitytojams, kad Jūsų paauglystė prabėgo Kėdainiuose. Kaip meniškai sielai sekėsi paauglystėje – tame kritiniame amžiuje?

– Sunkiai ir drauge nuostabiai. Dar būdama dešimtoje klasėje turėjau savo teatro studiją, kurią lankė apie septyniasdešimt bendraamžių. Buvo nuostabi patirtis, leidusi įsitikinti, kad išties vardan bendro tikslo galiu suburti žmones. Mes išties buvome nuostabi komanda, o „Voru“ lig šiol mane kas nors pavadina (taip vadinosi mūsų studija). Bet su studijos atsiradimu atkeliavo ir patirtis su patyčiomis. Tik manosios buvo ne iš bendraamžių, o iš pedagogų. Laimei, turėjau ir tų, kurie labai palaikė, todėl buvo įmanoma tas „atakas“ atlaikyti.

Nuo dešimtos klasės pajutau, kas yra suaugusiųjų žaidimai ir kaip jie veikia, kokią įtaką gali turėti. Turėjau be galo skaudžią patirtį, išmokiusią pastovėti už save, savo pasirinktą kelią, idėjas ir komandą. Išties liūdna, kad suaugę ir dar pedagogai leidžia sau taip elgtis. Čia viena pusė, tačiau turiu ir kitą, kurią labai dažnai prisimenu. Ir tą prisiminimą vadinu JIS.

Labai norėčiau sutikti tą žmogų, kurio dėka aš nesustojau, kai man nemažai rėkte rėkė: „Sustok“. Jei šiek tiek plačiau... Kėdainiai. Devinta klasė. Sukurtas pirmasis spektaklis (pjesę rašiau pati ir ji sukurta būtent ant tos pieninės, kurią minėjau anksčiau), su klasės drauge nešiojame kvietimus į premjerą ir staiga matau, kad gatve eina režisierius. Nieko nemąsčiusi pribėgau prie jo ir sakau: „Sukūriau spektaklį, ryt rodome, gal galėtumėte ateiti?“ Padaviau kvietimą ir pabėgau.

Buvau įsitikinusi, kad neateis. Sklandė kalbos, kad štai girtuokliu tapo, nusigyveno netekęs sūnaus, visiškai degraduoja ir t. t. Ir po nusilenkimų, kai pradėjo plūsti sveikintojai, man staiga visi žmonės „išsilieja“, kaip kine viskas sulėtėja ir matau, kad ateina JIS. Tiesia ranką ir sako: „Ištiesk delną.“ Ištiesiu ir pamatau, kad jis į jį įdeda degtukų dėžutę sakydamas: „Joje – vienas degtukas. Tavo pirmasis spektaklis. Linkiu, kad jų vis daugėtų ir ji taptų tokia, kuria gali net pagroti.“ Apkabino ir pajutau neapsakomai didelę šilumą ir pagalvojau: kaip Tėtis. Dabar suvokiu, kad tąkart tą degtukų dėžutę priėmiau kaip ženklą, kaip palaiminimą, kurio man taip tuo metu reikėjo.

Po spektaklio ėjome su drauge namo ir matome: sninga, o tolumoje eina svirduliuodamas Jis, paskui jį – benamis šuo. Sakau: „Man jis TOKS gražus. Pažiūrėk, kaip iš filmo...“ Parsineštą dėžutę glosčiau, uosčiau, ji man taip kvepėjo, ji man buvo tokia brangi, tad mamos žodžiai „Ai, tai čia to alkoholiko...“ buvo be galo skaudūs. Man jis buvo Ypatingas Žmogus – JIS. Šią dėžutę lig šiol nešiojuosi širdy. Ji vis pilnėja ir tikiu, kad kada nors tikrai ką nors ja sugrosiu ir gal net JAM.

– Išties ypatinga istorija. Matau, kad esate jautri asmenybė. Tai privalumas menininkui, o žmogui?

– Aš neįsivaizduoju kuriančio žmogaus be jautros. Be empatijos. Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma. Niekaip. Jautra nėra gėda. Tai yra didelis grožis. Ypač nūdienoje, kai daugelis tai maskuoja, dengia šarvais, kad išliktų tame pilkėjančiame ir betonėjančiame, metalinių širdžių pasaulyje. Labai noriu tikėti, kad po truputį tai keisis. Labai noriu tikėti, kad to SEEN realiame gyvenime bus vis mažiau, kad Žmonės taip išsiilgs Žmogaus, kad nusiims šarvus, išgriaus tvoras, sienas ir eis vėl ieškoti Žmogaus. Tokio pat atviro, nuoširdaus, gal ir bijančio būti sužeistu, bet artėjančio.

– Andra, ką patartumėte į suaugusios moters pasaulį žengiančioms merginoms, kad joms netektų susidurti su tomis asmenybę draskančiomis problemomis, apie kurias kalbate savo spektaklyje?

– Kad ir kas nutiktų, kad ir kaip sunku būtų, išlikti ištikimoms sau. Niekas neturi teisės mūsų skriausti. Niekas. Net mes patys. Turime saugoti ir branginti visų pirma save, o tuomet šalia esančius ir kiekvieną sutiktą. Ir nenorėti visko iš karto. Vertingiausi dalykai neretai ateina iš lėto ir labai nesiskubina, tad reikia išmokti kantrybės. Ir labai norėčiau palinkėti klysti. Daug klysti ir nebijoti tą daryti. Klysti nėra gėda. Jausti nėra gėda. Padėti kitam ir ištiesti pagalbos ranką sau nėra gėda. Mylėti nėra gėda. Kalbėti apie jausmus nėra gėda. Būti savimi nėra gėda… (vietoje daugtaškių – visa, ko nepaminėjau, bet Tu dar pridėtumei).

– Dėkoju, Andra, už nuostabų pokalbį ir tokį nuoširdų atvirumą, kokiu šiais laikais retai vienas kitą apdovanojame.

Akvilė KUPČINSKAITĖ