„Maluoni paimtė, nasunki neštė ėr iduomi skaitītė“, – tēp Klaipiedas rajuona literātės Alduonas Martinkienės kningēlė „Truobalė ont laukū“ Gargždūs J. Lonkoti viešuojuo bibliuotekuo pristātė Diana Ciparienė, šiou metu laikėna ēnonti bibliuotekas vaduovės pareigas ėr Klaipiedos rajuona žemaitiu draugėjės pėrmėninkė. Žuodēli gimtojė dūnėninku tarme tārė ė pati kningas autuorė.

Jau na vėinė mēta po bibliuotekas stuogu Gargždūs telp ėr literātu klubs „Puotekstė“, ėr prijautontis žemaitem. Čia veik Klaipiedas rajuona žemaitiu draugėjė. O anuos pėrmėninkė D. Ciparienė kuožna pruoga pasėtaikius kosuo dėdžioutėis žemaitiu kalba, itraukta ī Pasauli kalbu sāvada: „Dėdėle tink, kad tarmie grīžt ī vāku ėr jaunu žmuoniu šėrdis ėr lūpas. Kėik internete jutubus īr gražiu dainēliu idainiouta, eiliu iskaitīta. Dabar tas maduo, tad je nuorat būtė madingė – puoseliekėt, je namuokat – muokīkėtėis.“ Vo pradietė nikumet na par viela, je tik nuora nier trūktėna. Žemaitiu draugėjės Klaipiedas skīriaus pėrmėninke iš vėsa šėrdėi pritarė ėr „Truobalės ont laukū“ autuorė A. Martinkienė. Ana prisėmėnė, kāp priš daug mētu paskombėna „Banguos“ radaktuore ėr pasėdīvėjė, kad laikraštie nie ni kompieli žemaitiu kalba. „Būkem žemaite, jok vėskon, kas sēna, brongėnam. Bronginkem sāva kalba, jok ka nalėks ni vėina ana kalbonti, patiuos kalbuos nalėks“, – pasākiosi tumet A. Martinkienė, o „Banga“ išspausdėna anuos žemaitėška eilierašti po rubrėka „Būkem žemaite“. Alduona naatsėdžiaug, kad jau daug mētu „Vakarū Lietovuo“ vėsus pōslapis skėrts žemaitems.

Rāša ana na tik tarmėška, bet ėr literatūrėška, sene isėtraukosi ī rajuona literātu kluba „Puotekstė“, dalīvau literātu konkursus, vėsuokius soejėmus. Dėdėlė garbė laika II vėita Plungie konkursė, o šī rōdėni sāva „Truobalė ont laukū“ pristatė VIII Klaipiedas kningu mogie.

„Tuos kningēlės gėmėms bōva grēts, tik išnešiuojėms ėlgs. Pri anuos pasėdarbāva na vėins žmuogus. Alduona ronkraštius patėkiejė mums, bibliuotekėninkams, vo ka nabūtum klaidu, mums toravuojė dvė strainės muotrėškas: Zuopėjė Bagvėlienė ėr Dālė Zabitienė. Anėdvė dėdėle gražē soredagāva tekstus“, – kad kninga išlēstė – na vėina žmuogaus darbs, paaiškėna D. Ciparienė. Ana papasakuojė ėr apie pažinti so A. Martinkienė, katra pėrma karta išgėrdosi, kap Diana scenuo skaita anuos eilieraštius, garse nusėdīvėjė: „Vo ar čia aš parašiau tēp graže.“ Tēp, tēp, nuors kretingėškiams artėmiausė tarmė šnekonte D. Cipariene ėr nalėngva dūnėninku tarmė skaitītė, alė kuoks maluonoms anuos klausītė. Vo ka soprāstomėt, diel kuo Alduona vīkosi eilierašti parašiosi jautas kāp ī bažnīčės buokšta ilėposi, treta eilieraštiu ėr jūs toriesat laimė parskaitītė.

Gers vakars bōva: nuors kokli kningelės autuorė maž apie savi šnekiejė, tik eilas skaitė, bet sosėrinkės būris klausītuoju bovose bibliuotekėninke, muokituoje, hidrogeoluoge iš Šiūratiu, sāva kaimīne, drauge, mama, muočiute tėik geru žuodiu prisākė, kad iš anu da vėina kninga išētom.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autuorės portėgrāpėjė

Alduona Martinkienė

Je kas nuors namuok

Je kas nuors žemaitėška

namuok soprastė,

tas redakcėjuo vertėma

i lietovio kalba gal atrastė.

Vo je dā kom nuors

kas nuors nabūto aiško,

tas galieto atvažiūt pas mūso

pasiaiškint.

Mūso īpatoma pamatītė,

pasėruodavuotė, pasėciekavītė.

Mīl kaimiete mūso paprastoma

ėr nator nie kuokė išdėdoma.

Ištrauka iš eilierašti „Aple Šiorāčios“

Biega māta, pavasarēs siejuom

grūdus dėrvose kaima laukū,

o ėš trako Šiorāčio skambiejė

meliuodings gegotės ko-kū.

Saulie vasaras pīvas žīdiejė,

ėr nu viejė lingava javā.

Sausas pradalgės šina kvepiejė,

ėr i daržėnės vežė arklē.

Vo rodū brondomo vānėkava

darba paprasta kaima žmuogaus.

Šiorātėškē, par vasara dėrbėn,

sava derlio i klietė sokraus.

Ka nomūs šėlomuos napritrūkto,

siūstu Dievas palaima nomams,

ka atējus žīma nabauginto,

būt kuo iestė sau ėr gīvoliams.

Ėr ratūtė, ėr piestė par snīga

žīma vīra keliaus i trakas

a i paupius rūpintis malkuom –

juk atās ėr kėta dā žīma.

Tāp ėr sokas ėr dīnas, ėr matā,

napabėngamė kaima darbā.

Ka veselės, krikštīnas dainiūjam,

ka numėršt kas, gediejam bėndrā.

Omžėnībėn jau daug kas išējė –

daug nablėka sanū pavardžiū.

Ale vistīk dā lėka mūs kaimas,

pavadints Šiorāčio vardo.

Bova skausma ėr ašaro bova,

bova puokarė sunki lākā.

Naužmėrškėt istuorėjės kaima

Šiorātiškio užaugėn vākā.

Truobalė ont lauku

Geriau jau nāišēk i šaltė

Iš šėlomuos nomū.

Kāp čia giarā pabūtė

Truobalie ont laukū!..

Truobalė ta iš rōsto,

Su stuogo šiaudinio.

Mas tāp vargingā auguom

Truobalie ont laukū.

Druobolės nūšokėnės,

Vo ončvalke – lėnu.

Ak, kāp giarā mīguotė

Puo patalu pukū!..

Ont stala žėbalėnės

Tuokė mėnka švisa,

Vo mama vėlnas verpė

Ėr nierė pončekas.

Naktim pri kalvarata,

Dinuom – sunkė darbā...

Dėl tuo tu, muotušėlė,

Tāp dėktē pavargā.

Tėtoks su arklēs arė

Imėrkosės dėrvas.

Vakarās pri varstuota

Lebliūdava lėntas.

Dorelės uždarīsu –

Nabier jau tėn tievū.

Liūdna ronka pamuosu

Truobale ont laukū.