Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomas Guillermo del Toro pirmasis filmas be antgamtiškų stebuklų „Košmarų skersgatvis“. Tai neonuaras, kuriame surinkti geriausi Holivudo aktoriai. Bradley Cooperis čia sukūrė savo geriausią vaidmenį.
Juodojo detektyvo gerbėjams
Vaiduokliško kino „Pano labirintas“ ir „Velnio stuburas“ režisierius meksikietis G.del Toro pirmą kartą sukūrė detektyvą be jokių stebuklų. Jo naujas filmas „Košmarų skersgatvis“ yra pastatytas pagal klasikinį 1946 metais išleistą to paties pavadinimo Williamo Lindsay Greshamo romaną. Amerikiečių rašytojas, alkoholikas, biseksualas, skandalų ir triukšmingo gyvenimo mėgėjas nusižudė, kai apako nuo vėžio. Jo kišenėje buvo rastos vizitinės kortelės su užrašais: „Adreso nėra. Biznio nėra. Pinigų nėra. Išeinu į poilsį.“ Rašytoją mėgo juodojo detektyvo, nuaro žanro gerbėjai. „Košmarų skersgatvis“ yra jo žinomiausias romanas, labai tipiškas niūriam pokario Amerikos gyvenimui.
Nuarams būtini elementai
Knyga ir abi jos ekranizacijos pasakoja apie charizmatišką vyruką Stantoną Karslailą (akt. B.Cooper), kuris užklysta į klajojantį cirką. Jis įsidarbina cirke ir sutinka keistą pagyvenusią porą: aiškiaregę Zeeną (akt. Toni Collette) ir į pensiją išėjusį jos vyrą mentalistą Pytą (akt. David Strathairn). Ši porelė Stantonui atskleidžia savo darbo gudrybes. Jis greitai mokosi ir ima svajoti apie didesnę šlovę. Kartu su ištikima triukų mergina Mole (akt. Rooney Mara) Stantonas vykdo savo planą, vyksta į Niujorką ir ten tampa populiariu „pranašautoju“. Iš pradžių tik restoranuose ir pramogų arenose. Vėliau atsiranda turtingų klientų, siekiančių asmeninių paslaugų.
Kaip ir dera nuarams, savo kelyje jis sutinka nuodėmingus pasaulio galinguosius. Senasis aktorius Richardas Jenkinsas vaidina magnatą Ezrą, kuris primena Johno Hustono ištvirkėlį iš „Kinų kvartalo“. Cate Blanchett vaidina visiems nuarams privalomą lemtingą moterį-psichiatrę Lilit Ritter.
Visi geri nuarai yra tiesiogiai susiję su antikinėmis dramomis ir fatalizmu. Žmogus iš dievų gauna ypatingą galią. Tuo pačiu jam pasakoma, kur galima tą galią naudoti. Jei neklausysi ir peržengsi draustinas ribas, būsi nubaustas. Visi antikiniai mitai pasibaigia herojaus puikybės ir ribų peržengimo nuodėme. Už tai dievai baudžia: titaną Prometėją prikalė prie uolos, Ikaras nudegė sparnus. Apgailėtinam sukčiui išvis vieta narve su vištomis. Jeigu pamirš, deivė Temidė primins. Kuo aukščiau norėsi kilti, tuo skaudžiau krisi.
G.del Toro paaiškino, kuo Amerikos drama skiriasi nuo graikiškų tragedijų. Amerikietiškose tragedijose vyrukas yra perspėjamas, kad jo laukia nuopuolis. Ir jam pakartotinai skiriama laiminga pabaiga. Vieną kartą, kitą kartą. Jam vis neužtenka. Nuopuolis dažnai yra ne tik tragedija, bet ir praregėjimas. Šis teikia nusiraminimą.
Apgaulių anatomija
G.del Toro pirmą kartą ne kuria iliuzijas, o jas atskleidžia. Nuo pat pradžių ekrane nėra jokios magijos: tik rankų miklumas ir apgavystė. Aptvare rodomas padaras atrodo kaip degradavęs girtuoklis ir narkomanas (toks jis iš tikrųjų yra). Mergina, gebanti savo kūnu praleisti elektros srovę, tiesiog kenčia dėl viešos pramogos. Svorius kilnojantis vyras yra senstantis banditas, kuriam skauda kelius. Minčių skaitymas remiasi Šerloko Holmso dedukcija ir sutartinių ženklų perdavimu. Tam tikras filmo scenas įdomu žiūrėti, nes jose atskleidžiamos realios detalės: kaip mus apgaudinėja fokusininkai, mediumai ir aiškiaregiai. Filme jie patys prisipažįsta, jog yra viso labo aferistai. Skiriasi tik apsukrumo lygis, metodai ir gobšumas. Tuo G.del Toro filmas skiriasi nuo klasikinio filmo panašia tema „Frykai“ (1932). Aname skandalingame filme režisierius Tod Browning surinko realius žmones, kurie dirbo cirkuose ir frykų šou. Abiejų filmų („Frykai“ ir „Košmarų skersgatvis“) moralas yra tas pats – didžiausias žvėris yra žmogus.
G.del Toro yra romantikas ir sinefilas. Jis verčia žiūrovą pamilti kiną, mėgautis montažo klijavimu, kiekvienu nudailintu kadru. Kai kurie jo filmai buvo perkrauti detalėmis ir fantazijomis. Ypač dirbtinai atrodė „Oskaru“ apdovanota politinių aktualijų siekianti „Vandens forma“. Žanro reikalavimai išvalė „Košmarų skersgatvį“ nuo nereikalingų įmantrybių. Didžiausiu trūkumu galima laikyti pernelyg ilgą filmo trukmę ir užtęstą įžanginę dalį. Šias nuodėmes dažnai turi romanų ekranizacijos. Visa kita yra puikus reginys, kurį užfiksavo danų operatorius Danas Laustsenas. „Košmarų skersgatvį“ jis nufilmavo kaip radikalų karo ir pokario laikų kiną, panašų į Orsono Welleso „Pilietį Keiną“. D.Laustsenas naudoja plataus kampo objektyvą, efektingai deformuoja erdves, žaidžia su atspindžiais, akina, filmuoja iš žemo taško. Pagal siužeto vingius paverčia Willem Dafoe ir C.Blanchett arba paprastais miestiečiais, arba galingais monstrais. Įdomiausia, kad „Košmarų skersgatvis“ buvo filmuojamas dviem spalvom!
Filmas yra beveik kaip juodai baltas serigrafas (ekrano atspaudas), kuris turi dar ir kitą spalvų sluoksnį. Jei filmą pažiūrėtumėte nespalvotą, tai nebūtų taip, lyg tiesiog išjungtumėte spalvą. Ši versija atrodo tiksliai kaip XX a. ketvirtojo dešimtmečio filmai – stulbinančiai“, – teigia režisierius G.del Toro. Juodai balta filmo versija jau rodoma JAV kino teatruose.
G.del Toro yra vienas įtakingiausių vizionierių šiuo metu. Jis moka kurti vaiduoklius, gigantiškus robotus ir tuo pačiu pasakoti nepatogias tiesas apie karą, fašizmą, žiaurumą. „Košmarų alėja“ – pats pikčiausias režisieriaus pasisakymas. Pasitelkęs patrauklią detektyvo formą, jis perspėja apie šiandien aktualias manipuliacijas ir jų ribas, demonstruoja, koks likimas laukia apsišaukėlių, netikrų pranašų ir gobšuolių.
Filmo gamybos įdomybės
Kino pasaulis pats savaime yra įdomus nagrinėti. Jame dalyvauja daug skirtingų žmonių. 1947 metų pastatyme pagrindinį vaidmenį atliko amerikiečių kino žvaigždė Tyrone'as Poweris. Jis vaidino daugelyje tokio žanro bei špagos ir apsiausto filmų. Vis dėlto savo sėkmingiausiu filmu jis laikė „Košmarų skersgatvį“. T.Poweris netikėtai mirė Ispanijoje istorinio filmo kūrimo metu. Jam tebuvo 44 metai. Jo dukra Romina Power daug laiko praleido Europoje su motina prancūze. Čia išbandė aktorės karjerą. 1969 metais Romina vaidino pagrindinį vaidmenį Markizo de Sado „Žiustinos“ ekranizacijoje. Jos partneris buvo legendinis vokietis Klausas Kinskis. Dirbdama su italais, R.Power susipažino su jaunu aktoriumi Albano Carrisi. 1970 metais juodu susituokė ir ėmė dainuoti duetu, pavadintu Al Bano ir Romina Power. Lietuvoje ir visoje Europoje ji mums žinoma kaip dainų „Felicita“, „Liberta“ atlikėja.
Gaila, kad 1983 metais R.Power atsisakė Deboros vaidmens Sergio Leone gangsterių epe „Kartą Amerikoje“. Tačiau ji nepamiršo nei kino, nei savo tėvo T.Powerio. Meksikietis G.del Toro pakvietė ją dalyvauti naujoje „Košmarų skersgatvio“ ekranizacijoje. Romina padėjo prodiusuoti filmą ir simboliškai vaidino masinėse scenose – atliko įnoringos cirko žiūrovės vaidmenį. Tuo metu COVID-19 pandemija labai apsunkino filmavimo darbus. Filmo kūryba pusei metų buvo sustabdyta. Vėliau visi dirbo su kaukėmis ir kasdien atlikdavo testus. Režisierius šaukdavo „Dirbam“, jo asistentas – „Kaukes nusiimt“ ir tik tuomet „Veiksmas“. Lietuvoje filmai kuriami lygiai taip pat. Kino kūrime reikalinga kariška drausmė ir tikslumas.