Kiekvieną rudenį nuo neatmenamų laikų mažo miestelio Raseinių rajone link juda būriai maldininkų. Kelionės tikslas – Šiluva, kuri šią savaitę vėl subrandins gausų maldininkų derlių, mat šeštadienį prasidėjo Šilinės, arba aštuondieniai Švč. Mergelės Marijos Gimimo didieji atlaidai. Daugiau nei 400 metų Šiluva garsėja pirmuoju Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu Europoje ir stebuklinguoju Marijos su kūdikiu paveikslu ir traukia tikinčiuosius ne vien iš Lietuvos.

Trečdalį gyvenimo rugsėjų į Šiluvą vyksta ir kėdainietė Teresė, sutikusi „Rinkos aikštei“ papasakoti apie nepaprastus išgyvenimus, kuriuos ji patyrė jau dvidešimtį kartų aplankytose Šilinėse.

Jau vaikystėje žinojo

„Tais laikais nieko nebuvo – nei rašto, nei radijo, žmonės bendravo kalbomis sodyba nuo sodybos, ir visi vis tiek žinojo, kas yra Šiluva. Jeigu jau pirmoje rudens pusėje kaimynai sukrusdavę kažkur keliauti, vadinasi, į Šiluvą išsiruošdavę.

Promočiutė pasakojo, kad žmonės šventai tikėjo, jog ten pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija ir kad toji vieta stebuklinga. Į jas važiuodavo ir mano tėvai, ir mano seneliai, ir proseneliai. Žmonės ten pėsti, raiti ar arklius pakinkę vežimais riedėdavo – tokia nepaprasta trauka juos veikdavo. Vis dar veikia. Ir neabejoju, kad veiks amžinai“, – šypteli moteris, net ir šlubuojančia sveikata šį savaitgalį vėl trauksianti į Šiluvą.

Pirmąjį kartą – vežimu

Teresė prisimena, jog prieš išvykdami į Šiluvą kaimynai vieni su kitais susitikdavę. Tas, kuris likdavo namuose, paduodavo pinigėlį, kad jį vykstantysis Šilinėse paaukotų už savo kaimyną, o grįždamas užsuktų papasakoti, ką ten matė, girdėjo, ką naujo sužinojo.

„Tais laikais žulikų nebuvo. Jeigu davei pinigėlį kaimynui – jis tikrai nunešė ir atidavė“, – šypteli kėdainietė, stebuklingąją vietovę išvydusi septynerių, kuomet su tėvais į Šilines nuvyko vežimu.

„Pirmasis įspūdis neišdildomas. Aplink bažnyčią buvo pristatyta vežimų, po maldų visi tuose savo vežimuose ir nakvojo. Arba ant maišų, šiaudais prikimštų. Bobutės skaromis susisiautusios gulėjo. Norėjo maldininkai likti ir sulaukti rytojaus Šv. Mišių. O kiek daug susirinko elgetų ir ubagų!.. Kokie 40–50, ir visi norėjo atkreipti maldininkų dėmesį, išprašyti tą lengvą pinigiuką. Buvo kiti laikai: sėdi eilė ubagų, o visi praeinantys duoda jiems, aukoja. Tik dabar elgetas iš visur vaiko.

Pamenu, kaip tąsyk visi ubagai nuėjo miegoti į daržinę. Kažkuris samagono parsinešė, visi prisiliuobė ir pradėjo stumdytis toj daržinėj pinigų nepasidaliję. Kilo vyrai nuo gretimų vežimų ir lindo į daržinę tuos ubagus skirti, – tarsi vakar regėtą, mintyse išlikusį ryškų paveikslą žodžiais tapo Teresė. – Viena tokia ubagiukė iš Krakių, mažutė, gal metro ūgio, net nepažinojo pinigų, bet daug surinkdavo ir parnešdavo. Tas, kas tuos pinigėlius paimdavo iš jos, pasistatė dviejų aukštų namą.

Dar rastum Krakėse, jeigu paklaustum vyresnių vietinių, kurį namą „Šiluvos ubagiukė“ pastatė.“

Santuokos prašymus išpildė

Teresės gimtinę nuo stebuklingosios Šiluvos skyrė 50 kilometrų atstumas. Antrąjį kartą į Šilines ji išsiruošė jau paauglystėje. Šįkart – dviračiais, drauge su penkiomis vyresnėmis kaimo merginomis.

„Paprašiau tėvų, kad mane išleistų, ir lengvai gavau leidimą – juk ne vienai mano šeimos kartai Šiluva buvo šventas reikalas... Numynėme, pametėme dviračius, merginos pirmos link bažnyčios, aš iš paskos... Nusileido kojines nuo kelių žemyn, atsiklaupė, eina ratais apie bažnyčią ir prašo... gerų vyrų. Tos, kurios tuo metu turėjo simpatijas, už jų ir ištekėjo, tikrai geri vyrukai buvo, – šypteli kėdainietė. – Anuomet visad žmonės į Šiluvą bent porai dienų važiuodavo, kaip šiais laikais kiti į kurortus. Atgailaudami ar Marijos malonės prašydami keliais apie bažnyčią kilometrą nueidavo. Kas prašė vyro, kas – vaikų, kas – sveikatos artimajam, kas – pinigų. Pasižadėdavo sugrįžti, jeigu įvyks stebuklas, ir jam įvykus grįždavę vėl keliais eiti Šiluvoje.“

Tiesa, ir pati tąkart juokais paskui drauges paprašiusi vyriškio Teresė už kelerių metų jį gavo. Likusi našle sutuoktinį Šiluvoje ir palaidojo: „Nuvažiuoju, nuvežu gėlių kaskart, už man dovanotą meilę, šaunius vaikus Švč. Mergelei Marijai padėkoju: „Davei, Marija, ir atsiėmei laikui atėjus.“

Milicininkus pamatę klampojo dirvonais

Po kelionės į Šiluvą dviračiais Teresė kurį laiką ten niekaip negalėjo sugrįžti ir vėl – neleido gyvenime besiklosčiusios aplinkybės. Tačiau kuomet moteris pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą ir vairuoti automobilį, į Šilines ėmė traukti be išimties kasmet: „Tiesa, patekti į Šiluvą ne visuomet buvo taip paprasta, kaip dabar. Dar močiutės laikais carinės Rusijos valdžia draudė maldininkams keliauti ten. Atkūrus nepriklausomybę, daugmaž nuo 1933-iųjų, Šiluva ėmė atsigauti. Sovietmečiu, nuo 1960-ųjų, šimtus metų garsėjusi Šiluva vėl buvo sąmoningai valdžios menkinama su tikslu iš jos išguiti maldingumo dvasią. Sovietų valdžia iš paskutiniųjų stengėsi išsklaidyti maldininkus, įbauginti tuos, kurie masiškai traukdavo į atlaidus.

Milicija blokuodavo kelią, laipindavo iš mašinų, iš kai kurių vairuotojų atimdavo dokumentus. Galiausiai netgi buvo paskelbtas kiaulių maras, kad maldininkai atvykti negalėtų, kad, neva, kolūkio gyvuliams „snukių ir nagų“ ligos neužneštų. Tačiau trauka buvo tokia stipri, kad žmonės palikdavo mašinas daugmaž 18–20 kilometrų nuo Šiluvos, tolumoje pamatę milicininkus, ir pėsčiomis klampodavo per dirvonus. Griūdami, virsdami, vos kojas vilkdami ėjo.“

Rado 70 rublių

Sykį Teresė, jau laisvos Lietuvos laikais, į didžiuosius atlaidus išsiruošė be kapeikos kišenėje. Paskutiniuosius „dūmais paleido“ – automobilio baką pripildė benzino, kad tik Šiluvą pasiektų.

„Atvykstu, o atlaiduose – gražiausi rožančiai, Šventųjų paveiksliukai, taip norisi nupirkti ir parvežti artimiesiems. Einu, galvoju apie tai, kaip pinigiukų reikėtų... Tik žiū po kojomis – keista žvyro krūvelė. Su pėda prasklaidau žvyrą – ogi jame 70 rublių!.. Mėnesio alga anuomet. Pripirkau visko, dar už mano kaime mirusį žmogų Šv. Mišias užpirkau, už jį, už visą savo giminę. Rastus pinigėlius ten ir palikau. Na, ar tai, kas dedasi toje Šiluvoje – ne stebuklai?“ – stebisi kraštietė.

Paveiksliukas išgydė širdgėlą

Kitą kartą prieš pirmąją Šilinių atlaidų dieną Teresei teko palaidoti giminaitę. Išvakarėse amžinajai kelionei išlydėjusi velionę, palikusi nemenką pinigų sumą jos artimiesiems, kraštietė išvyko namo, o ryte išsiruošė į Šiluvą.

„Pakeliui į mano antruosius na­mus – Šiluvą – paskambino tos šeimos narė ir nepelnytai išdėjo mane į šuns dienas. Pasijutau siaubingai, nebegalėjau sau rasti vietos. Įžengiu į Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką ir tarpduryje mergaitės dalija Šventųjų paveiksliukus. Man į rankas įgrūda Motinos Teresės atvaizdą. Ne tik kad iš visos galybės paveiksliukų man papuola Šventosios bendravardės atvaizdas, bet dar ir žodžiai kitoje paveiksliuko pusėje – lyg man rašyti: „Jeigu darote gera, žmonės Jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus. Vis dėlto darykite gera!“ To ir tereikėjo – kaip akmuo nuo širdies tas skaudulys. Draugė šalia ant suolo bažnytėlėje sėdėjo, sakau, nueik, paprašyk, gal ir tau teks patarimas iš aukščiau. Nueina ji, sugrįžta, sako: „Eik tu, niekas ten nieko nedalija...“ Na ir paduok tu man į rankas tai, ko man tuo metu taip reikia“, – gniauždama Motinos Teresės atvaizdą, gautą Šiluvoje, pasakoja kėdainietė Teresė.

Neabejoja – stebuklai vyksta

Teresė šventai tiki vietos Raseinių rajone magija. Jos pusseserė prieš dešimtmetį susirgo onkologine liga, kurią išsigydė kasmet važiuodama melsti sveikatos į didžiuosius Šilinių atlaidus.

„Norit tikėkit, norit ne, bet aš tikiu. Juk ne be reikalo tiek žmonių ten pagalbos ieško. Stebuklai Šiluvoje tikrai vyksta, tik reikia tikėti, nuolat galvoti apie tai, ko jūs norite labiausiai, – įsitikinusi Teresė. – Tavo noras – tarsi sėklelė, į žemę įmesta: po truputį auga ir užauga. Tik nežinia, kiek laiko reikės – savaitės, metų ar dešimties. Tiems, kurie Šiluvoje nėra buvę, labai rekomenduoju į ją nuvykti. Buvusiems – nuvykti darkart. Man ten labai gera. Atsiveria visos čakros. Tik įeinu į Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo koplyčią – ir pasileidžia ašaros bėgti. Išsiverkiu, kas bloga, kas sunku ten palieku, ir tiek lengva, tiek gera pasidaro. Atrodo, kad Šiluvoje net skausmai dingsta – tokia ten pakili nuotaika, tiek daug energijos, jėgų pasisemi. Daugiau niekur tokio stebuklo nesu patyrusi.“

Ragina nepamiršti vieno

Pokalbio pabaigai Teresė „Rinkos aikštės“ skaitytojams nori priminti dar šį bei tą: „Nepamirškite, kad ten tūkstančiais stebuklų prašo. Prašo vieno, prašo kito, prašo trečio. Aš galvoju, kad nereikia visą laiką tik prašyti – būtina ir padėkoti. Vienais metais paprašę, kitais į Šilines nuvykite padėkoti.“

Justina ŠVEIKYTĖ