Rubrika

Kuo mūsų krašte nustebinti žemaitį?

Priblokšti, nustebinti taip, kad žmogus netektų žado ir dar ne kartą norėtų sugrįžti. Dažniausiai tokį tikslą išsikeliame kviesdamiesi svečių, kuriems trokštame parodyti savo rajoną. Kasdieniais dalykais, paplitusiais visoje Lietuvoje, sudominti sunku. Galbūt verta užšokti ant etnokultūros arkliuko? Mus, aukštaičius, stebina žemaičių valgiai. Kuo mes galėtume nustebinti žemaičius?

Nida Lungienė, Folkloro ansamblio „Gastauta“ vadovė

– Daug metų sukatės tarp liaudies tradicijas puoselėjančių žmonių. Matyt, ne kartą yra tekę priimti svečius iš kitų regionų. Žinoma, priimdavote ne kaip gidė, o kaip eilinė gyventoja. Ką jiems rodėte?

– Esu sulaukusi įvairių žmonių, tarp jų ir žemaičių. Galiu pasakyti, kad po ekskursijos po Rokiškį ir jo apylinkes svečiai išvažiuodavo patenkinti ir nustebę. Prieš tai jie būdavo stereotipiškai įsitikinę, kad pamatys tik dvarą ir bažnyčią. Taip, visada kviečiu pamatyti šiuos du perlus – pavilioju tuo, ką jie labiausiai žino. Šalia šių objektų akcentuoju etninę kultūrą. Ji neįsivaizduojama be Liongino Šepkos ekspozicijos. Galima pasivaikščioti po dvaro parke esantį kampelį, kuriame yra perkelta įvairios paskirties valstiečio sodybos pastatų, užsukti į klojimą su prakartėlėmis. Rokiškio pristatymo dalimi yra ir edukacinė programa „Sūrio kelias“, kurioje pristatoma ne tik įmonė (AB „Rokiškio sūris“ – aut. past.), bet ir kaimiško sūrio gamyba, tam naudoti įrankiai, indai. Taigi būdamas muziejuje žmogus susipažįsta ir su etnine krašto dalimi. Labai smagu, kad muziejaus administracijos pastatas yra su tapytomis langinėmis (suku prie langinių tapymo plenerų), taigi langinės prasideda prie muziejaus. Iš muziejaus pasukame bažnyčios link ir galime tęsti langinių ekskursiją Nepriklausomybės aikštėje, Respublikos, Kauno gatvėmis, iki Ąžuolų gatvės. Manau, langinės – tai didžiulis išskirtinumas, kokio neturi kiti miestai. Esame tapytų „lungenyčių“ miestas.  Būtinai rodau Liongino Šepkos parką. Toks Rokiškio pristatymas.

Yra daug taškų taškelių rajone. Vienas jų – išskirtinis Joanos ir Antano Tunaičių etnografinis muziejus. Primenu – jų sodybos langus puošia per plenerus tapytos langinės, taigi atsiranda sąsaja su Rokiškio langinėmis. Jūžintuose yra Jūratės Puslienės kepama naminė duona. Tai jau kulinarinis paveldas.

Salas verta paminėti dėl tautodailininkų ir edukacinių programų. Mūsų tautodailininkų veikla pastaraisiais metais tapo matoma, labai graži. Šaunuolė Birutė (Birutė Dapkienė, Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovė – aut. past.), išjudino tautodailininkus. Pakeliui į Ilzenbergo dvarą (tai dvarų kultūra), užsukame į muziejų Onuškyje. Išvardinti taškai yra tie, kuriems pavydžiu, kuriuos siūlau. Noriu paminėti dar vieną išskirtinį objektą – Skemų socialinės globos namų aplinką. Joje eksponuojami per plenerus sukurti menininkų darbai.

Tautosakos saugotojai bei pateikėjai, tautinio kostiumo pristatytojai yra folkloro ansambliai: Rokiškio kultūros centro kolektyvai „Saulala“ ir „Gastauta“ (gaila, kad nebeliko vaikų kolektyvo, bet viliuosi, kad atsiras naujas vadovas ir kolektyvas vėl bus suburtas), Pandėlio „Sadulala“ ir Žiobiškio „Vengerinė“. Turime ir krašto dainų, ir instrumentų, ir kostiumų.

Etninė kultūra prasideda nuo šeimos, nuo mažų vaikų. Labai smagu, kad etninę kultūrą puoselėja mokytojai. Tai Rokiškio mokyklos-darželio „Ąžuoliukas“ mokytoja Edita Lapienienė. Ji moko dainuoti, moko tradicijų, visą mokymą sieja su etnine kultūra, senąja pedagogika. Taip pat noriu paminėti Laimą Bieliūnienę (Rudolfo Lymano muzikos mokykla), juostų pynėją, pradinių klasių mokytoją Ritą Vaitiekauskienę (Juozo Tūbelio progimnazija), pandėlietę, pradinių klasių mokytoją  Renatą Kiburienę, „Vengerinės“ vadovę ir Senamiesčio progimnazijos mokytoją Aušrą Kežutienę.  Aušra įjungė visą mokyklą į akciją „Visa Lietuva šoka“.  Yra ir daugiau tokių žmonių. Prie etninių tradicijų išlaikymo prisideda ir kaimo muzikantai, kultūros darbuotojai, bendruomenės. Bendromis  jėgomis piešiame Rokiškio etninį paveikslą.

Esu turėjusi grupę „etnininkų“ iš Žemaitijos. Iš Rokiškio išvažiavo švytinčiais veidais, žadėdami sugrįžti su kitais draugais.

– Žemaitijoje aukštaitį galima nustebinti tik tam kraštui būdingais patiekalais. Jų pilna kavinukėse, esančiose šalia lankomų objektų. Kartais tik su padavėjais įmanoma išsiaiškinti, iš ko tas valgis pagamintas. Ar turime kuo nustebinti Rokiškio rajone?

– Na taip… Apie kulinarinį paveldą net nežinau, ką pasakyti. Galiu pagirti visas Rokiškio kavines:  labai geros, išskirtinės virtuvės, skanūs patiekalai. Bet kažko būdingo mūsų kraštui nėra. Tiesą pasakius, net nežinau, ką išskirti, nes mes, aukštaičiai, daugiau „bendralietuviški“ – cepelinų ir blynų yra visur. Sūrių paragaujama per edukacijas. Bet kai ko galiu ir nežinoti… Būtų smagu ir man sužinoti, kur nuvežti svečią pavalgyti, kad nebūtų per brangu ir su etniniu paveldu…

– Viena kolegės kalbinta pašnekovė, gyvenanti užsienyje, prasitarė, jog atsikvietusi į  Rokiškį užsieniečių pirmiausiai juos nusivestų į turgų, nes jame atsiskleidžia rokiškietiškas veidas. Ką manote?

– Manau, ta turgaus dalis, kurioje prekiaujama maistu, iš dalies atspindėtų Rokiškį, nes ką močiutės surenka ar išaugina, tą ir neša „ant turgaus“. Galime pasigirti kepyklomis – jų kepta duona, konditerija. Prano Blažio kepyklos bandelės, „Lašų duonos“ ir Laimutės Sadauskienės šakočiai… Niekur kitur Lietuvoje neragavau grikių miltų šakočio. Tokį kepa „Lašų duona“. Grikiai auginami vietoje, čia pat kepami šakočiai… Konditerija ir namine duona galime didžiuotis. Pasirinkimas didžiulis. Turim, ką pasiūlyti. Šią produkciją ekskursantai išsiveža.

Su žemaičiu kalbėtų tarmiškai

Audronė Šakalienė, Panemunėlietė, kultūrinės veiklos organizatorė, ekspozicijų klasės ir edukacinės programos „Lino kelias“ kūrėja

Didžiuojuosi savo aukštaitiška tarme, todėl Panemunėlio kraštą pristatyčiau tarmiškai. Su tikru žemaičiu būtų sudėtingiau susikalbėti nei su dzūku. Yra žmonių, kurie gėdijasi tarmės, o man ji graži. Netgi studijuodama didžiavausi, kad esu aukštaitė nuo Rokiškio. Bendrakursės prašydavo pakalbėti tarmiškai – joms būdavo labai gražu. Pagal tarmę esame atpažįstami kituose regionuose.

Pasitikusi žemaitį, vadovaučiausi maršrutu „Atgyjantis Panemunėlio istorinės šlovės kelias“  (Onutės Levandavičiūtės idėja). Ekskursiją pradėčiau nuo bažnyčios. Ji išskirtinė, vienintelė Lietuvoje su dvilypiais bokštais, kurie simbolizuoja Lenkijos ir Lietuvos uniją. Toliau vesčiau prie objektų, kurie susiję su kunigu, švietėju Jonu Katele, pirmuoju slaptu vaidinimu, įvykusiu Naujikuose 1893 m. Parodyčiau vietas, susijusias su politikos ir visuomenės veikėju, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovu Juozu Tūbeliu. Norėčiau pristatyti ir pirmąją Lietuvoje moterį teisėją Eleną Jackevičaitę, kilusią iš Mažeikiškio palivarko. Visgi vienas pagrindinių objektų būtų Struvės geodezinis lankas.

Be abejo, Panemunėliui svarbūs linai ir linininkystė. Iš Lietuvos žemės negalime išnaikinti usnių ir kitų piktžolių, o liną baigiame išnaikinti ir pamiršti. Jis tolsta, nors nusipelnė didžiulės pagarbos. Norisi, kad svečiui Panemunėlis išliktų kaip linų kraštas, taigi parodyčiau Panemunėlio mokykloje-daugiafunkciame centre įkurtą edukacinę klasę ir eksponatus, edukacinę programą „Linų kelias“.  Pasitikčiau svečią iš tikro lino siūtu stilizuotu kostiumu, juk rūbuose atsispindi aukštaičių ir žemaičių skirtumai.