Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia meni­ninkės, tauto­dai­lininkės Irenos Šarkuvienės tapybos bei piešimo darbų paroda, skirta Lietuvos Nepriklau­somybės atkūrimo dienai. Ant ekspozicijos salės sie­nų sugulę kūriniai traukia ir žavi tematikos bei technikos įvairumu, autorės minties, paslėptos savo kūryboje, subtilumu.

I. Šarkuvienė gyvena ir kuria Švėkšnos pašonėje, Pavilnučio kaime. Studijavo Telšių taikomosios dailės technikume, kur įgijo metalo meninio apdirbimo specialybę. Pasak menininkės, bene dešimtmetį ji paskyrė keramikai, bet, pripažįsta, visada viliojo tai, kas nepatirta, norėjosi išbandyti vis ką nors naujo. Todėl pabandė ir kalvystę, ir juvelyriką.

„Tačiau labiausiai traukia piešimas ir tapyba. Nuo mažens, kiek save prisimenu, piešiau – regis, nieko daugiau nenorėjau. Nežinau, iš kur tai manyje užgimė, bet kūryba yra nuolatinė mano gyvenimo būsena. Įkvepia viskas: diena, rytas ar vakaras, gamta, kuri pilna įvairovės, spalvų, gyvybės. Taip pat ir žmonės, kai įžvelgiu jų veiduose kažkokią išskirtinę išraišką, jausmą, nuotaiką“, – pasakojo I. Šarkuvienė.

Anot tautodailininkės, tai jau antroji jos autorinė paroda Šilalėje. Pirmojoje prieš metus ji eksponavo pieštus metalinius kryžius, kurių suranda lankydamasi senose kapinėse, primirštose nuošaliose kaimų kapinaitėse ar tiesiog pasiklausdama žmonių. Jos kolekciją sudaro per 70 pieštų metalinių kryžių. 

Autorė sako, jog iš viso yra surengusi daugiau nei 40 įvairių parodų, su kuriomis apkeliavo daugybę Lietuvos miestų bei miestelių. Šilalėje menininkė dabar pateikia piešimo bei tapybos darbus.

„Parodą sudaro aliejiniais dažais ant drobės tapyti kūriniai: gamtos vaizdai, gėlės, portretai, peizažai – viską, ką matau aplink save, stengiuosi perkelti ant drobės. Pie­šimui naudoju pieštuką, akvarelę, kreideles, angliukus – leng­vesnes priemones. Šie mano darbai – įvairaus laikmečio, yra net 20 metų senumo. Įdomu tai, kad kai kurios vietos, kurias įamžinau savo kūriniuose, dabar jau yra pasikeitusios: tai vaizdas kitoks, tai medžių nebėra, tai pastatas pakitęs, kitokios spalvos bei pan. Tad piešiniai tapo tarsi istoriniai“, – parodos atidaryme kalbėjo menininkė.

I. Šarkuvienės kūryba – įvairiapusė: nuo šiltų, spalvingų darbų iki griežtos grafikos. Taip nutapytos Veiviržėnų ir Švėkšnos bažnyčios, Lais­vės pamink­las, Angelai bei kiti darbai, eksponuojami parodoje kartu su paveikslais, kurie traukia žvilgsnį spalvin­gomis gėlėmis, gamtos motyvais, nuo jų sklindanti šiluma jaučiama net fiziškai.

Realistiški autorės tapyti portretai – tarsi gyvi žmonės žvelgtų nuo sienos.

„Portretai yra tikrų žmonių, mano pažįstamų ar sutiktų gyvenimo kelyje. Nelengva prikalbinti žmones pozuoti. Paprastai jie labai drovisi, kuklinasi, o kai žmogus būna susikaustęs, dingsta ir toji pirmapradė emocija. Tad darbas yra gana sudėtingas. Tačiau ir malonus, įkvepiantis. Štai tapiau portretą 80-metės močiutės, kuri turėjo šitiek entu­ziazmo, pozityvumo! Pati pasisėmiau iš jos stiprybės. Tai neįkainojama patirtis“, – pasakojo menininkė.

Pasak Irenos, kūryba yra jos gyveni­mo variklis, skatinantis nuolat tobulėti, siekti kažko vis aukštesnio, atrasti ką nors naujo. Jeigu nebūtų piešimo, sako menininkė, nežinau, ką reikėtų daryti su galva: mintys tiesiog sprogtų kaip bičių spiečius. Tad kai jų susikaupia, ima į rankas pieštuką, teptuką ar kitą kūrybos priemonę, ir dažnai ranka sunkiai spėja paskui mintį.

„Didžiausia įkvėpėja yra gamta: gėlės, medžiai, paukščiai. Kaip galėčiau nenupiešti viso to grožio, kuris supa kiekvieną iš mūsų“, – sako menininkė.

Parodos atidarymo metu buvo skai­tomos eilės, skambėjo Vestos Tri­mir­kie­nės ir Karolio Kaminsko dueto atliekamos dainos.

Paroda veiks iki balandžio 4 d.