LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Algirdas Svidinskas – unikalus etnokultūros puoselėtojas,vienas iš „Tarmių metų 2013“ iniciatorių, visai Lietuvai įrodęs, kad tarmės yra ne provincialumo, o atvirkščiai – tautos išskirtinumo, turtingumo ženklas ir svarbi žmogaus, ypač kūrėjo, tapatybės dalis.Dar būdamas studentas,A.Svidinskas su bendraminčiais susibūrė į folkloro ansamblį „Visi“. Vėliau Rokiškyje, Panevėžyje, Kauno rajone, kur gyveno ir dirbo,įkūrė ne vieną folkloro kolektyvą, jaunimą skatino,mokė muzikuoti.A.Svidinskas taip pat įkūrė dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja“ bei bardų festivalį „Ant žemės krašto“. Kanklėmis, armonika, gitara grojantis muzikantas vienas pirmųjų liaudies ir savo kūrybos dainas atliko gimtąja rytų aukštaičių tarme, skatino tai daryti kitus. Algirdas taip pat yra vienas iš Sartų žirgų lenktynių sugrąžinimo į Dusetas iniciatorių, organizatorius, režisierius.
Vyriškumo akademija – pirtis
„Pagrindinės mano veiklos sritys buvo dvi: nuo vaikystės artimas folkloras ir autorinė daina, dainuojamoji poezija. Folkloras buvo sielos atgaiva, o dainuojamoji poezija leido išsakyti savo vidines nuostatas“,– teigia Liaudiškių kaime (Zarasų r.) augęs A.Svidinskas.
„Mano mamytė, kilusi iš Antazavės krašto, mokėjo daug liaudies dainų. Visa šeima dainuodavome, tėvas kartais mums pritardavo gitara. Jis mane išmokė skambinti. Tėvas turėjo jautrumą žmogui, siekė žinių, skaitė daug knygų ir man, mažam, jas perpasakodavo. Vėliau, skaitydamas tą pačią knygą, nusivildavau – tėvas ją buvo perpasakojęs daug įdomiau, nes dažnai prikurdavo nuo savęs. Tėvo prieškarinis mokyklinis istorijos vadovėlis buvo mano vaikystės biblija. Su tėvu jį aptardavome. Liaudiškių kaime tik per gatvę gyveno mano seneliukas su senelyte. Šeimoje buvo tradicija vieniems kitus vadinti mažybiniais vardais: mamytė, tėtytė, sesytė. O pirmieji mokslai (kaip aš vadinu – vyriškumo akademija) man buvo vyrų pirtis. Garinėje pirtyje ant plautų susėsdavome vieni vyrai: seneliukas, tėtytė ir aš. Moterys maudydavosi atskirai, po vyrų. Ir pokalbiai būdavo vyriški. Senelis buvo nepaprastas žmogus–spėdavo orus, veisdavo sodus, prižiūrėdavo bites, pirmas apylinkėse turėjo radiją. Įsiminė jo pasakojimai apie Pirmąjį pasaulinį karą ir Sankt Peterburgą, kur jis uždarbiavo“, – ryškiausius vaikystės įspūdžius mena Algirdas.
Dar besimokydamas Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI, dabar –VGTU ), 1980 m. A.Svidinskas su bendraminčiais įkūrė folkloro ansamblį „Visi“, kuriam iki šiol vadovauja etnomuzikologas Evaldas Vyčinas. Ansambliečiai vykdavo į tautosakos ekspedicijas po Žemaitiją. Jie išmoko daug autentiškų senovinių dainų, muzikuoti tradiciniais lietuvių liaudies instrumentais – kanklėmis, smuiku, cimbolais, „barabanu“. Ansamblis to meto jaunimui buvo ne tik muzikavimo, bet ir tautiškumo mokykla.
Etnografas iš pašaukimo
Baigęs VISI,Algirdas neilgai tedirbo inžinieriumi – jį traukė liaudies kultūra, muzika, tad Vilniaus pedagoginiame universitete baigė ir etninės kultūros mokytojo specialybę.
Ansamblio „Visi“ veteranai vėliau sukūrė savo ansamblius įvairiose Lietuvos vietose: Valdas Rutkūnas – Kelmėje, Aidmantas Bernatonis, Daiva Šeškauskaitė – Kaišiadoryse, Rimantas Braziulis – Šiauliuose, Vytautas Musteikis – Vilniaus universiteto istorijos fakultete. A.Svidinskas Rokiškyje įkūrė ir 10 metų vadovavo folkloro ansambliui „Gastauta“, kuris jau 40 metų garsina miestą. Dabartinė ansamblio vadovė Nida Lungienė ir daugelis kitų folkloro atlikėjų A.Svidinską vadina neprilygstamu mokytoju, pabrėždami ypatingą jo bruožą – mokėjimą sudominti, uždegti meile muzikai.
Žymiosios „Sadūnų“ kapelos muzikantas Gintaras Andrijauskas, virtuoziškai grojantis ne tik styginiais instrumentais, bet ir armonika, yra minėjęs, kad būtent dėdė Algirdas jam vaikystėje davė armoniką ir pamokė groti. „Gintaras – mano sesers Almos sūnus. Ką pats mėgau, to ir jį pamokiau. Daug pastangų nereikėjo. Muzikalus ir smalsus buvo vaikas“, – prisimena Algirdas.
Įsimylėjęs gimtąją tarmę
A.Svidinskas ilgą laiką dirbo Kulautuvos, vėliau – Raudondvario kultūros centre. Jam rūpėjo, kad kultūros užribyje buvusi dainuojamoji poezija taptų pilnateisiu muzikos žanru. Nuo 2001 m. Kulautuvoje jis organizavo dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja“, o Raudondvaryje – bardų festivalį „Ant žemės krašto“, dalyvavo dainuojamosios poezijos vakaruose, savo kūrybos dainas atlikdamas gimtąja rytų aukštaičių tarme.
Raudondvaryje Algirdas susipažino su dzūkuojančiu aukštaičiu,mediku ir fotografu Gaudentu Kurila. Gaudento įkurtoje literatūrinėje svetainėje zaliazole.lt savo kūryba dalijasi prozos, poezijos, prisiminimų, eseistikos kūrėjai. Algirdas buvo šios svetainės tarmiškos kūrybos konkursų moderatorius.Vėliau abu vyrai ėmėsi organizuoti tradicines, jau dešimtmetį skaičiuojančias tarmiškos kūrybos šventes, kuriose rungėsi pasakoriai, poetai ir dainininkai iš visų Lietuvos regionų.
Anot A.Svidinsko, prasminga tik įvairialypė kultūra. Šio įvairiapusiškumo pagrindas – etninių Lietuvos regionų tradicijų gyvybingumas. Praradę tarmes, ilgainiui netektume ir bendrinės kalbos. Jei tarmės būtų gyvybingesnės, kitų kalbų žodžiai taip agresyviai nesiveržtų į lietuvių kalbą.
Žinomas kultūrininkas Juozas Žitkauskas A.Svidinską vadina Kultūros Žmogumi ne iš reikalo, o iš pašaukimo ir įsitikinimo, kad be kultūros, savo prigimtinių šaknų esame niekas.
„Todėl visi jo darbai skirti tam, kad gyvenime būtų mažiau to nieko ir patys nebūtume niekas. Algirdas – tikrasis Lietuvos regionų ir tarmių apaštalas, vienas iš „Tarmių metų 2013“ iniciatorių. Tie metai padarė didžiausią poveikį tarmių „reabilitacijai“. Tada parašiau savo pirmuosius eilėraščius dzūkų tarme.
Tačiau su Algirdu mane suvedė dainuojamoji poezija. Dainuojamosios poezijos man reikėjo ne tik darbui, bet ir „dūšiai“, visur jos ieškojau.Tai buvo 1996–1998 m. Mums neužteko Kernagio, garsiojo „Aktorių trio“. Algirdas buvo kitoks, sakyčiau, bardas žmogišku veidu. Žmogus, kalbantis dainuojamąja poezija. Jo paprastumas ir nuoširdumas be vaidybos elementų žavi daugelį. Vėliau mūsų bendravimo gijos vedė tiek per dainuojamąją poeziją, tiek per tarmiškos kūrybos kelius“, – sako J.Žitkauskas.
Įsimylėjęs kankles
Autorines dainas Algirdas atlieka pritardamas gitara, tačiau mylimiausias jo instrumentas – kanklės, kurias pamėgo dar muzikuodamas ansamblyje „Visi“.
„Jei ne Evaldas Vyčinas ir Vytautas Musteikis, nebūčiau ėmęsis kanklių. Kankliavimo pradmenų mane išmokė Žemyna Trinkūnaitė. Kai 1980 m. Jonas Trinkūnas mane supažindino su tautodailininku, liaudies instrumentų meistru Jonu Bugailiškiu, šis pasikvietė mane į savo dirbtuves Vilniaus senamiestyje, parodė šešias kankles ir paprašė jas suderinti. Paskui paklausė, kurios skamba geriausiai. Kai pasakiau, tarė: „Jos tavo!“ Aš pats esu padaręs kelias kankles, bet su manimi iki šiol liko Bugailiškio dovanotos. Kanklėmis esu grojęs šermenyse, Sąjūdžio metais daug muzikavau mitinguose. Per Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventę „Amžių sutartinė“Dainų dieną „Tūkstančio aušrų dainos Lietuvai“ (2009.VII.6) kanklėmis grojau savo sukurtą melodiją, kurią pavadinau „Tūkstantmečio rauda“, – pasakoja kanklininkas.
Poetas Vladas Braziūnas pripažino, kad toji Dainų šventė jo atmintyje išliko kaip bene gražiausias kūrybinis susitikimas su Algirdu.
„Buvau svarbiausių tos šventės dienų – pirmosios ir paskutinės – koncepcijos bei scenarijaus (taip pat keleto muzikinių kūrinių žodžių) autorius. Tame scenarijuje buvo ir vienas kitas mano eilėraštis.Visus eilėraščius skaitė šventės vedėjai, aktoriai Birutė Mar ir Vladas Bagdonas. Algirdo kanklės labai tiko prie poezijos.“
Autorinės dainos – gimtąja tarme
A.Svidinskas yra sukūręs nemažai autorinių dainų, kurios primena liaudies dainų melodiką. Jas atlieka ne tik pats kompozitorius, bet ir kiti bardai bei kapelos. Bene dažniausiai per radiją ir televiziją skamba „Sadūnų“atliekama A.Svidinsko daina „Čiulbėk paukštela“ ir specialiai Sartų lenktynėms sukurta „Un Sartų“.
Išleistos dvi jo autorinių dainų kompaktinės plokštelės: „Kryžkela“ (2004 m.) ir „...o vis dėl to būkim...“ (2016 m.). Taip pat išleista tradicinės ir autorinės kanklių muzikos kompaktinė plokštelė „Vėlių kankliai“ (2000 m.), o su grupe „Šulinys“ – „Unt Sartų“ (1994 m.).
Eilėraštyje „Vien todėl“Algirdas teigia, kad dainuoti jam būtina „Vien todėl, kad nebūtų tylos, / Kad neslėgtų užklydusios mintys / Ir kasdieniuose savo keliuos/ Mes išmoktume laime dalintis. // Vien todėl, kad nebūtų tylos, / Kad nedužtų į kryžkeles kelias, / Kad nebūtų nakties nebylios / Ir diena nepraeitų pro šalį.“
2013 m. A. Svidinskui buvo įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija „Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“.
Sartų lenktynės – un Sartų
A.Svidinskas su sūnėnu A.Andrijausku yra vadinami Sartų žirgų lenktynių sugrąžinimo į savo istorinę vietą –Dusetas – iniciatoriais bei organizatoriais. Nors pernai šios lenktynės nevyko, nes nebuvo žiemos, o šiemet, matyt, nevyks dėl karantino, Algirdas tiki, kad ši tradicija nemirs.
„Lenktynės ant Sartų ledo vyko nuo neatmenamų laikų. Daugiausia mėgėjų palenktyniauti su žirgais ant Sartų ežero susirinkdavo Svėdasuose, Obeliuose, Užpaliuose, Zarasuose ir Dusetose. Čia žirgų lenktynių tradicijos buvo giliausios. Bet vienu metu ši šventė aštuonerius metus buvo perkelta į Uteną ir jau praradusi savo mastą. 1995 m.Sartų lenktynes, kaip unikalų etnokultūrinį reiškinį, gaivinome kartu su Gintaru. Dusetose jos puikiai pavyko – žmonės vėl miniomis plaukė į Dusetas. Tai daugiau nei lenktynės. Tai – tradicinės kultūros reiškinys“,– įsitikinęs A.Svidinskas.
Dabar A.Svidinskas kenčia nuo sunkios ligos. „Liga man atėmė kojas, nusilpo rankos, praradau galimybę rišliai kalbėti. Neturiu jėgų, bet dar gyvenu“,– atsidūsta vyras. Eilėraštyje „Vienatvė“ jis rašo:„Nejaukiais vakarais apgraibom atsikandu vienatvės, / Nekramtau, neišspjaunu, sukepinu lūpom žodžius, / Akys išskobia tamsą, blaškausi karščiuojančiom gatvėm/ Ir genėju, genėju šakotus praeivių medžius.“
