Austi žolynais ir gėlėmis menininkė Saulė Katinienė pradėjo bene viena pirmųjų Lietuvoje. Vieną vakarą benaršydama internete aptiko užsienio tekstilininkės darbus, kur į tradicinius audimo raštus įsiliejo ir gamta – iš pievų surinkti augalai kūrė netikėčiausius raštus. Tuomet rankdarbiams neabejinga moteris suprato, kad turi įsigyti stakles ir audimą augalais išbandyti pati.

Kūryba – poilsis

Pirmiausiai pabandžiusi išausti tokį patį darbą iš arkliarūgščių žiedynėlių – pavyko! „Vėliau jau nieko kito ir nebemačiau, tik Lietuvos pievas, laukus ir juose augančius įvairiausius augalus“, – su šypsena prisimena S.Katinienė. Kuriamus darbus jau ne pirmus metus smalsuoliai gyvai galėjo stebėti Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios varpinėje, o šiemet moteris prisidėjo siuvant rekordinio dydžio skiautinį, kuris buvo dedikuotas Labanoro parapijos 500 metų jubiliejui.

Paklausta, kaip kūryba atsirado jos gyvenime, menininkė teigia, kad ieškojo dvasinio poilsio, mat tuo metu jos šeimai buvo ne lengviausi laikai – moteris namuose slaugė sūnų. „Taip jau buvo, kad tuo metu nedirbau, daug laiko leidau namuose su sunkiomis mintimis. Laisvesniu laiku naršydavau internete, tiesiog ieškojau, už kokios sielai mielos veiklos užsikabinti. Taip atradau Udmurtijos tekstilininkę ir jos audžiamus nuostabaus grožio gobelenus iš žolynų. Tam gobelenui ji naudojo arkliarūgštę, pagalvojau, reikia ir man pabandyti“, – įkvėpėją austi prisimena Saulė. Vėliau Europos šalyse taip pat aptiko ir daugiau audėjų iš gamtinių medžiagų.

Menininkė pasakoja, kad iš pradžių audimą galvojo atidėti vėlesniam laikui, kai išeis į pensiją, bet austi žolynų kilimai nepaleido jos minčių, tad apsisprendė įsigyti nedideles dvynytes stakles. „Aš ir kitoms moterims, kurios klausia, sakau, kad pabandytų. Tikrai ne viena pas savo močiutę matėme stakles, kaip audžia. Audimui žolėmis nereikia nei kažkokių didelių, sudėtingų staklių, nei išmanyti sudėtingo audimo. Pradėti galima visai paprastai“, – dalinasi patirtimi pašnekovė. Amato šiek tiek pasimokiusi pas tautodailininkę iš Elektrėnų, toliau Saulė audimo subtilybių tikina besimokiusi savarankiškai. „Esu bemokslė, bet tai nė kiek netrukdo pačiam mokytis ir gilintis, taip sakau ir kitiems“, – priduria ji.

Kūrybą perkėlė į sakralią erdvę

Žolynais ir gėlėmis Saulė audžia jau bemaž 9 metus, tad neslepia, kad jautėsi šiek tiek išsisėmusi. „Jau buvo atėjęs jausmas, kad nebeišpildau savęs, svarsčiau ir apie naujus kūrybinius posūkius. Bet man pačiai netikėtai audimas žolėmis vėl sulaukė nemažo susidomėjimo“, – tikina S.Katinienė. Tam didelį postūmį davė tai, kad jau ne vieną vasarą audėją buvo galima sutikti ne itin įprastoje vietoje Labanore – Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios varpinėje. Kodėl Labanoras ir kodėl būtent bažnyčios varpinė?

Šis kraštas pasirinktas ne atsitiktinai – čia yra jos mamos ir močiutės gimtinė, širdžiai miela sodyba. Be to, kūrėja norėjo, kad žmonės gyvai pamatytų, užuostų, pajaustų, o gal net pabandytų, kaip reikia austi žolėmis. „Labanoras – man miela vieta. Pastebėjau, kad čia trūksta visuomeninės veiklos, tad galvoju – kodėl gi nepraturtinus vasaros turistų laisvalaikio ir gyvai neparodžius, kaip vyksta darbas“, – apie kilusią idėją pasakoja Saulė.

Kitas klausimas – kur rasti patrauklią, tinkamą vietą. Kūrėjai kilo idėja, kad tai galėtų būti Labanoro bažnyčia. Pirmiausiai apžiūrėjusi Labanoro bažnyčios kleboniją, Saulė nusivylė – ji buvo apleista, tad būtų buvę išties labai daug darbo, kol būtų sutvarkyta ir tinkama darbui. Tuomet Saulės akys nukrypo į bažnyčios varpinę: „Vis svarsčiau tą idėją, bet vis nesiryžau užklausti. Galų gale šmėkštelėjo mintis, kad arba dabar, arba niekada. Kartą važiavau pro šalį ir pagalvojau – reikia užeiti dabar pas kunigą ir paklausti.“

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas Jurgis Kazlauskas idėją sutiko palankiai, ir Saulė, kartu su vyru pasitvarkiusi patalpas, susikūrė vietą savo veiklai: varpinėje rastus daiktus gražiai išeksponavo, sustatė, tad pati su staklytėmis puikiai įsiliejo į sakralią muziejinę erdvę. Lankytojus Saulės darbai traukė ne tik pasirinkta neįprasta vieta, bet ir kvapais – dažnas galvodavo, galbūt varpinėje vaišinama arbata. Labai kvepia švieži augalai, bet dalis net džiūdami kvapo nepraranda. „Buvo džiugu sulaukti lankytojų, jų klausimų, susidomėjimo“, – džiaugėsi audėja.

Labanoro bažnyčia, pasakoja Saulė, išties nepaprasta vieta. Kūrėja čia užsukusiems mielai papasakodavo apie tai, kad 2009-aisiais, prieš pat Kalėdas, Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią suniokojo gaisras. Išliko tik varpinė, statyta XVIII–XIX a. Vėliau bažnyčia buvo atstatyta. Saulė ragina būtinai aplankyti šią unikalią bažnyčią: „Stacijos yra sukurtos iš senos sudegusios bažnyčios vinių. Ir ne kokių pirktinių, bet kaltinių. Būtent iš jų yra sukurtos kryžiaus kelio stotys, prie jų dirbo restauratorė Teresė Blažiūnienė. Daug austinių paveikslų sukurta iš per gaisrą sudegusių kunigo drabužių – arnotų.“

Šiais metais Labanoro bažnyčios varpinėje Saulė darbavosi ne viena – kartu pasikvietė kraštietę skiautininkę Danutę Blažienę. Čia dirbusios moterys suteikė lankytojams galimybę ne tik atvykti kaip į parodą ar muziejų, bet ir prisidėti prie kūrybinio proceso, gyvai pabendrauti su menininkėmis. Taip gimė projektas, kurį tautodailininkė D.Blažienė pavadino Labo Noro skiautiniu. Kiekvienas atvykęs galėjo bent dalele prisidėti prie skiautinio siuvimo, įdėti savo „labą norą“. Per 24 dienas, 168 valandas buvo pasiūtas net 3x2,25 m siuvinys. Į jį susiūti 825 skiautinių gabalėliai iš daugiau nei 500 skirtingų audinių, o prie skiautinio gamybos prisidėjo daugiau nei 100 žmonių. Skiautinį menininkė paskyrė Labanoro parapijos 500 metų jubiliejui ir juo papuošė parapijos sieną.

Austos žolės planavimui nepasiduoda

Darbo pradžioje jokių eskizavimų Saulė nedaro – kuria „čia ir dabar“, tad pradėjus austi niekada nežino, koks bus galutinis rezultatas. „Kiek domėjausi, pasaulyje dažnesnis būdas – austi išdžiūvusiais augalais. Mano technika yra kitokia, aš audžiu iš žalių ar kelias dienas pavytintų augalų“, – technika dalijasi Saulė.

Tam, kad kūrinys gerai atrodytų ne tik „šviežias“, bet ir po kurio laiko, reikalinga nemažai nusimanyti apie augalus. „Pavyzdžiui, jonažolė. Kaip žiūrėsis įausta priklauso ir nuo to, kada ją renki iš pievų. Tik pradėjusi žydėti ji būna geltonos spalvos, vėliau žiedeliai pasidaro sodresni, oranžiniai. Į tai svarbu atsižvelgti“, – kūrybos ypatumus nupasakoja Saulė.

Renkantis žaliavą jai svarbiausios vizualinės augalo savybės, bet nemažai gamtinės žaliavos – vaistažolės, apie kurias Saulė taip pat sulaukia ne vieno klausimo: „Kartais manęs klausia apie tam tikrų vaistažolių gydomąsias savybes. Aš tikrai specialiai nesigilinu į žolių gydomąsias savybes, ne viską žinau, man svarbu, kad gražiai atrodytų audinyje.“

Menininkė teigia, kad teko nemažai eksperimentuoti, tad dabar, po 9 metų, tinkamą žaliavą atsirinkti nėra sudėtinga. Saulė kūryboje naudoja tokius augalus ir žolynus, kurie gražiai atrodo išdžiūvę. Tam tinka pelynas, barkutis, šlamutis, na, o vienas patvariausių ir dažnai žiemos laikotarpiu naudojamų augalų – linas.

Rudeniop, kai pievose augalų nebelieka, menininkė naudoja ir kitus džiovintus augalus: rugių ir kviečių varpas, kartais viržius. Įausdama varpas moteris gamina patiesalus, pirkėjų mėgstamus puošti Kūčių stalą. „Senovėje po staltiese per Kūčias buvo dedami šiaudai, sumaniau, kad vietoje jų būtų galima ir tokį patiesalą patiesti“, – teigė Saulė, pridurdama, kad patiesalus taip pat paprasčiau transportuoti, siųsti paštu.

Saulė sutinka, kad iš žolynų austas kūrinys – ne kiekvienam. „Žmonės dažnai tikisi, kad jei jau įsigyji kokį nors dirbinį, meno kūrinį, šiuo atveju gobeleną, tai jis ilgai išliks, nekis. Gal tai atėję iš mūsų močiučių laikų, kurios dėdavo viską į skrynią, iš kurios nors ir po šimto metų galėdavai išsitraukti. Su iš augalų austais gobelenais taip nėra“, – pripažįsta S.Katinienė.

Priklausomai nuo augalo, austas gobelenas gali išsilaikyti nuo 3 iki 10 metų. Savo darbų nuotraukomis moteris dalinasi ir socialiniuose tinkluose, tad ne vienas susižavi šviežiai austais raštais ir spalvomis. Moteris skatina neapsigauti, nes džiūdamas kiekvienas augalas keičiasi – kinta jo spalva, struktūra.

„Vieną sykį bandžiau austi iš rugiagėlių. Tik ką išaustas darbas atrodė labai gražiai, sulaukiau ir pasiūlymų, kad nori gobeleną įsigyti. Sakau, palaukite, pažiūrėsite po kelių dienų tą patį darbą. Taip ir buvo: gėlytės nunyko, neliko nei vaizdo, nei spalvos“, – vieną iš nepasiteisinusių bandymų pasakoja audėja.

Tautodailė – kūrybos pagrindas

Saulė įsitikinusi, kad tautodailė ir senieji amatai yra kūrybos pagrindas, bet bėgant laikui kinta ir kūryba, joje atsiranda vis daugiau naujų elementų, kiekvienas kuriantis menininkas prideda kažką savo. „Po 10 metų visos tai darysite“, – apie audimą žolėmis kalba audėja.

Kūrėja pastebi, kad dažnai atsiranda „kūrybinės mados“, kai kažkuri viena iš sričių labai išpopuliarėja: vienu metu visi kepa duoną, kitu metu – velia vilnos dirbinius. Ji savo kūryboje kaip tik siekia kažko naujo, kažko ne tokio populiaraus.

Nepaisant to, Saulė mielai sutinka retkarčiais sudalyvauti mokymuose: „Nėra taip, kad nuolat važinėčiau į edukacijas, man tai ir nepatiktų nuolat daryti. Bet retkarčiais nuvažiuoju, ypač smagu dirbti su jaunais smalsiais žmonėmis. Gerai pamenu vienus tokius mokymus su jaunimu, bet tokiu kitaip mąstančiu, laisvu. Jei kas žinote, būna Zarasuose toks festivalis „Mėnuo Juodaragis“, tai štai, tokia nepaprasta atmosfera.“ Pradedančiajam kūrėjui Saulė pataria nebijoti daryti pačiam, kad ir kartais šiek tiek nesilaikant nustatytų ir įprastų būdų, formų.

Gyvena gyvenimo tėkmėje

Kai neaudžia pati, S.Katinienė mėgsta keliauti ir pasidairyti menininkų kūrybos už Lietuvos ribų. Visai neseniai lankėsi tautodailės parodoje Estijoje, virtualiai semiasi idėjų iš Prancūzijos, Italijos menininkų. Lietuvoje bendraminčių audimui žolėmis dar nėra sutikusi, bet bendraujant su Upytės tradicinių amatų centru sužinojo, kad Latvijoje yra audėja, taip pat audžianti iš gamtinių medžiagų. „Dar nesu su ja susisiekusi, bet, manau, būtų įdomu kažką kartu sukurti“, – šypsosi Saulė.

Iki šiol menininkės darbai jau buvo eksponuoti ne vienoje parodoje Lietuvoje, jos darbais susidomėjo ne tik lietuviai – jie yra nukeliavę ir į įvairias Europos šalis. O šiuo metu mintimis ji jau būsimoje parodoje Jonavoje – svarsto, kaip savo darbus galėtų pateikti šiek tiek kitokiame formate, įdomesniame išdėstyme. Didelių planų Saulė teigia nekurianti, tiesiog pasiduoda gyvenimo tėkmei.