Lietuvoje prabėgo mažas, bet geras kino festivalis „Lokys, Liūtas ir Šakelė“. Jo organizatorė Giedrė Krikščiūnaitė dirbo kino gamyboje ir dažnai mėgsta analizuoti, kaip filmai yra sukurti. Ji aplanko visus svarbiausius kino festivalius ir atveža mums savo mylimiausius filmus. Jos renginio pavadinime užkoduoti Berlyno, Kanų ir Venecijos kino festivalių apdovanojimai, bet ji perka filmus ir iš kitų festivalių, pavyzdžiui, Lokarno, San Sebastiano.

Atrinko profesionaliai

Kai sutinku Giedrę, ji mane smarkiai egzaminuoja. Kas man patiko ir kodėl. Ji pati labai profesionaliai analizuoja filmus ir apie kiekvieną gali papasakoti labai detaliai. Taip, kad jis pasirodys pačiu įdomiausiu pasaulyje ir beliks tik kukliai nuleisti galvą ir sutikti su visais argumentais, nes Giedrei nuginčyti reikia labai gilių kino žinių. O svarbiausia, kad Giedrė savo festivaliams atrenka tik tuos filmus, kurie jai labai brangūs.

„Lokys, Liūtas ir Šakelė“ šiemet parodė 13 filmų, bet visi nusipelnė kinomanų dėmesio. Jie buvo rodomi keturiolikoje kino teatrų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Lietuvos kultūros sostinėje Tauragėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje ir Alytuje.

Chimera iš Kanų

„Chimera“ – man buvo geriausias šių metų Kanų festivalio filmas. Paskutinę festivalio dieną žiuri jį tiesiog pramiegojo ir nusprendė apdovanoti ne tokį originalų ir paprastesnį šeimininkų prancūzų teismo trilerį „Kritimo anatomija“.

Italų režisierė Alice Rohrwacher šiandien yra vienintelė, kuri garbingai tęsia didžiojo italų kino meno tradicijas. Jos filmai daug įkvėpimo semiasi iš Pier Paolo Pasolini ir ankstyvojo Federico Fellini. Ji dažnai rodo visuomenės atstumtuosius: valkatas, nusikaltėlius, prostitutes ir kitokius marginalus, gyvenančius archajiškoje visuomenėje.

„Chimera“ irgi pasakoja apie varguolius, kurie pragyvenimui uždirba iškasinėdami senovės kapų lobius. Italijos žemė itin turtinga tokių lobių. Po kiekvienu jos lopinėliu galima rasti Antikinių ar viduramžių šventovių, turtuolių kapų, pilnų vertingų daiktų. Mirusiems jų nereikia, o dabar gyvenantiems gali padėti. Taip samprotauja kapų plėšikai ir ypatingą dovaną rasti tokius lobius turintis Arturas. Su šakelėmis ir virbais jis moka nuspėti vietą, kur reikia kasti lobį.

Pradžioje filmas atrodo kiek eklektiškas ir ne itin naujesnis už praeitą A.Rohrwacher filmą „Laimingas kaip Lazzaro“. Aname irgi buvo rodomi spalvingi marginalai, kartojamas P.Pasolini neprofesionalių aktorių natūralumas. Paskutinėse „Chimeros“ scenose atsiranda jaudinanti meilės istorija ir visi atskirų siužetų siūlai meistriškai susijungia į vieną gražią kinematografinę kombinaciją. Intelektualus filmo sluoksnis susijungia su lyriškomis emocijomis ir padovanoja gražią pabaigą.

Pagrindiniam personažui suvaidinti A.Rohrwacher norėjo gero aktoriaus, dar neturinčio žvaigždės spindesio. Ji pakvietė anglą Josh O`Connor, 33 metų teatro ir kino aktorių iš Bristolio miesto. Jis laimėjo „Auksinį gaublį“ už princo Čarlzo vaidmenį TV seriale „Karūna“. 2017 metais pasirodė ir Lietuvoje matyta drama „Dievo kraštas“. Čia J.O`Connor vaidino fermerį, o „Chimeroje“ jis įkūnija mylimosios gedintį buvusį archeologą, susidedantį su nusikaltėliais. Greitai mes jį pamatysime italo Luca Guadagnino filme apie tris įsimylėjusius tenisininkus „Iššūkiai“ („Challengers“).

Pasijuokti iš savęs

Festivaliuose labai lauki juokingo šviežio žvilgsnio. Tokiu Kanuose tapo austrų režisierės Jessica Hausner „Klubas Zero“ („Club Zero“). Labai džiaugiuosi, kad „Lokys, Liūtas ir Šakelė“ atvežė šį filmą mums į Lietuvą.

Stilingą satyrą Kanų festivalio karštos galvos palaikė idėjiškai kenksminga. Esą filme yra kairiųjų aktyvistų kritika. Todėl jo net negalima rodyti festivalyje. Puiku. Vadinasi, autoriai pataikė į jautrią vietą. Filmo istorija gana kukli – išgalvotos mokyklos pedagogė manipuliuoja moksleiviais ir sužavi juos sąmoningos ir atsakingos mitybos teorija.

Filmas arti absurdo komedijos dirbtinėje erdvėje, kokias dabar kuria švedas Ruben Östlund „Liūdesio trikampyje“ arba jo tautietis Roy Andersson absurdo trilogijoje. Prancūzų klasikas Jacques Tati irgi mėgo komedijas dekoracijų ir instaliacijų pasaulyje, kurios pašaipiai kalbėjo apie mūsų „pseudomodernią“ visuomenę ir technologijų progresą.

Austrė J.Hausner naudoja humorą, bet drauge negailestingą intonaciją. Ji yra austrų šiuolaikinio kino mokinė. To pačio, kuriam būdinga režisieriaus Michael Haneke ciniška visuomenės analizė ir Ulrich Zeidler estetika. J.Hausner kūrinyje galima pasijuokti iš konkrečių aktyvistų ir radikalizmo. Iš kovotojų su klimato kaita, Gretos Thunberg pasekėjų, naujųjų marksistų ir turtuolių, kurie siunčia savo atžalas į privačias elitines mokyklas.

Filmas „Klubas Zero“ moko apskritai pasijuokti iš savęs. Parodyti, kad mūsų visuomenė per didelį raštą gali išeiti iš krašto. Nesvarbu, kokių būtum pažiūrų. Rekomenduoju ši filmą visiems, ypač radikalams, kurie pasaulį mato tik juoda-balta spalva. Jis kviečia mus į socialinės pažangos revoliucijas.

Kokie filmai laukia pavasarį

Jeigu nematėte šių dviejų rekomenduojamų filmų festivalio metu, nenusiminkite – jie atkeliaus į Lietuvos kino teatrus 2024 metų pavasarį. A.Rohrwacher „Chimera“ bus rodoma 2024 metų kovo mėnesį. Panašiu laiku galėsite pamatyti dar kitus 11 filmų, kuriems „Lokys, Liūtas ir Šakelė“ forumas tapo anonsu patiems nekantriausiems.

Iš jų norėčiau išskirti nuolat Lietuvoje rodomą vokiečių režisierių Christian Petzold. Jo filmai visuomet aiškūs ir įdomūs. Matėme jo „Barbarą“ (2012), „Feniksą“ (2014), „Tranzitą“ (2018), „Undinę“ (2020). Naujausias Ch.Petzold filmas „Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“) šiemet apdovanotas Berlyno kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu.

„Liepsnojantis dangus“ rodo jaunų kūrybingų žmonių santykius, meilę ir komiškas situacijas viloje prie Baltijos jūros. Pagrindinis filmo personažas, pradedantysis rašytojas intelektualas Leonas, yra paties režisieriaus alter ego. Dažnai egoistiškas, nematantis kitų, tik savo kūrybą. Dėl to kyla skausmingų konfliktų. Daug filmo situacijų atrodo dirbtinokos, lyg iš Eric Romero kino pasakėčių paimtos, bet filmą žiūrėti įdomu.

Suomis Aki Kaurismaki naujame filme „Nukritę lapai“ ( „Fallen Leaves“) vėl apdainuoja mažus darbo žmones. Kito žmogaus filme tai atrodytų kairumo liga, bet A.Kaurismaki savo personažus pakelia į apibendrintą meilės ir vilties komediją, primenančią Čaplino kūrybą ir visą kino istoriją. Labai gražią, įformintą minimalistiniu estetiniu piešiniu.

Dar mūsų laukia panaši vokiečių akademiko Wim Wenders neorealizmui artima drama „Tobulos dienos“. Turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan Čechoviškos prasmės ieškantis filmas „Apie sausą žolę“. Portugalijos režisierių João Miller Guerra ir Filipa Reis moteriškos draugystės istorija „Legua“. Filipinų meistro Lav Diaz juodai baltas nuaras „Tikroji ežero paslaptis“. Aktorės Monia Chokri ir Xavier Dolan dvasios filmas „Meilės prigimtis“. Amerikiečių operatoriaus Sean Price Williams šiuolaikiška Louis Carollo moderni adaptacija „Saldi rytinė pakrantė“ ir manieringos vokiečių modernistės Angela Schanelec vizualiai graži „Muzika“. Ji savitai ir dažnai neatpažįstamai interpretuoja Edipo mitą.

Pamatysime jauno Irano režisieriaus Ali Ahmadzadeh pogrindyje nufilmuotą šiuolaikišką dramą „Kritinė zona“ apie jaunus Irano žmones, kurie nenori gyventi priespaudos valstybėje. Jie renkasi narkotikus, atsiskyrėlių (angl. outsider) gyvenimą, svaigalus, nenorėdami susitaikyti su jiems nykia realybe. Šiemet „Kritinė zona“ laimėjo „Auksinį leopardą“ Lokarno festivalyje Šveicarijoje.