„Lūžio“ metai buvo keisti, bet ypatingi metai. Pilni nerimo, laisvės, laimės, nežinomybės. Žodžių ir tylos. Kokie tie metai buvo gyvenime, tokie – ir dokumentiniame kine. Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivaliui specialiąją naujai restauruotų filmų programą „Lūžio kinas“ parengęs VšĮ „Meno avilys“ kviečia susipažinti (arba pažiūrėti ir vėl, nes kiekvieną kartą šie filmai „suskamba“ vis naujai) su 1988-1992 m. lietuvių režisierių kurtais dokumentiniais filmais. Nors tai ir ne politinės Sąjūdžio kronikos, juose lygiai taip pat (o gal net ir geriau) justi ateinančių permainų nuotaikos. Tik subtiliau, jautriau ir... gerokai tyliau. Skirtingomis kino kalbomis, pasitelkę skirtingas temas režisieriai bando atsakyti į klausimą, kas lemiamu metu vyksta su visuomene ir kiekvienu mūsų atskirai: ką padarė ilgi nelaisvės metai ir kas laukia atsidūrus „naujos pradžios“ taške?
Henrikas Šablevičius visiems geriausiai žinomas dėl savo sukurtų „keistuolių“ portretų („Apolinaras“ (1973), „Žiniuonė“ (1975)) ir sentimentalios „Kelionės ūkų lankomis“ (1973). Filmus ženklina jautrumas žmogui ir meilė senajai Lietuvai: tik praeitis neleidžia užmiršti, kas esame. Ne kitoks ir kiek primirštas (o galbūt tiesiog užgožtas garsių Nepriklausomybės metų įvykių) jo filmas „Pabuvam savam lauki“ (1988). Vieno sovietų sunaikinto kaimo gyventojai jau daugiau, nei dešimtmetį kartą per metus susitinka toje pačioje vietoje, ten, kur ne taip ir seniai buvo jų namai ir kur po „progresyvių pokyčių“ teliko artimųjų kapinės. Į atminimo „ritualą“ susirenka kelios kartos, prisimena išėjusius, pasidžiaugia atėjusiais, ir... visi kartu pereina per lygius laukus: ten juk buvo namai, o štai čia žydėjo vyšnia. Kasmetinis susitikimas šiems „išvarytiesiems“ – lyg kolektyvinė terapija, leidžianti kartu įveikti trauminę patirtį – išardytas draugystes, atimtus namus. Vis tik filmas, kaip ir būdinga Šablevičiui, šviesus: šilti buvusių kaimynų santykiai primena, kad vis dar egzistuoja dalykai, kurių neįmanoma atimti.
1988 m. pasirodęs Sauliaus Beržinio filmas „Vėliava iš plytų“ sukrėtė ne vien buvusią Sovietų Sąjungą: po metų Oberhauzeno (Vokietija) dokumentinių filmų festivalyje gavo net kelis apdovanojimus, tarp jų – ir didįjį prizą. Tai – pirmasis tiriamosios dokumentikos filmas lietuvių kino istorijoje, svarbus ne tik dėl pasirinkto siužeto, bet ir dėl to, kad jis žymi lemiamą atskaitos tašką visuomenėje: tai buvo metai, kai nustūmus į šoną cenzūrą ir reikalavimus viską rodyti „gražiau ir gražiausiai“, viešojoje erdvėje jau buvo galima pradėti kalbėti tiesą apie „raudonąją idilę“.
„Vėliavos iš plytų“ centre – sovietinės armijos eilinio Artūro Sakalausko istorija. Neištvėręs nuolatinio vyresniųjų žeminimo 1987 m. traukinio kupė jis sušaudė aštuonis už tai atsakingus karius. Savu laiku istorija žiniasklaidoje turėjo bent kelias „sušvelnintas“ versijas (negi pripažinsi, kad dėl „dedovščinos“?), tad S. Beržinis ėmėsi nelengvos užduoties pateikti bent dalį tikrųjų įvykių priežasčių: naudojosi filmuota kaltinamojo apklausų medžiaga, kalbėjosi su tėvais (taip pat – ir žuvusiųjų), armijos vadais, liudininkais, psichiatrais... Režisierius išklauso visų, neperša savo tiesos, tačiau jo „žinutė“ yra aiški. Filmas – ne tik vieno tragiško įvykio istorija: papasakota armijos „tvarka“, apie kurią girdėjo visi, bet niekas nekalbėjo garsiai, „sulaužė“ ne vieno jauno vyro (net jeigu grįžo sveikas ir gyvas) ir jo šeimos likimą.
Nepriklausomybės metai ženklino ir naujos dokumentinio kino režisierių kartos atėjimą. Po režisieriaus Šarūno Barto įkurtos studijos „Kinema“ stogu susitelkė visas būrys debiutantų, tarp jų – Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Valdas Navasaitis, Artūras Jevdokimovas ir daugelis kitų. Kai kameras ant pečių užsimetę jų kolegos išėjo filmuoti Sąjūdžio, o į jų filmus-dokumentus „nugulė“ vienas kitą keičiantys įvykiai, garsas, greitis, ekspresija, „Kinemos“ režisieriai lyg susitarę nusprendė... tylėti. Savaip. Jų filmai – savotiška senosios lietuvių „poetinės“ dokumentikos tradicijos ir naujo, individualaus, pokyčius fiksuojančio žvilgsnio, sąjunga. Filmai įprastai nepasižymėjo aiškiais naratyvais, juose nebuvo dialogų, vietoje to visa „okupavo“ tyla, lėtas tempas ir ilgi planai. Ir naujųjų laikų herojais tapo jau Nepriklausomos Lietuvos gyventojai, dažniausiai – nuasmeninti marginalai, atskleidžiantys laikmečio jauseną ir kolektyvines patirtis. Tokie, kaip A. Matelio filme „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990) matomi Užupio gyventojai. Filmo erdvė – savitas mikropasaulis su vaikštinėjančiais keistuoliais, vis nuskambančiomis skirtingomis kalbomis ir vietiniais įvykiais. Anuomet apleistas, nesaugus Užupis, persismelkęs skirtingų laikotarpių istorija, alsuoja nujaučiamų pokyčių dvasia. Tuo tarpu V. Navasaičio „Rudens sniegas“ (1992) grįžta prie Roberto Verbos „Senio ir žemės“ (1965) ciklo: kas yra gyvenimas? Besibaigiant rudeniui iškrenta pirmasis sniegas, o žmogus gyvena paskutiniąsias akimirkas šioje žemėje. Lėtas, ramus filmo tempas, gedintieji ir žemę užklojęs sniegas atsisveikinimą su mirusiuoju paverčia sakraliu aktu ir primena natūralią, neišvengiamą tiesą.
Programoje pristatomus „lūžio“ metų filmus sukūrė trijų kartų režisieriai. Juos skiria dekados ir skirtinga kūrybinė (bei istorinė) patirtis, o ir pačius filmus formaliai atskiria geležinė uždanga. Tačiau bendrybių juose daugiau, nei skirtumų, ir jei reikėtų visus keturis filmus apibendrinti vienu sakiniu, jis nuskambėtų kaip „bandymas suprasti (ir surasti) save“.
Specialioji 11-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programa „Lūžio kinas: 1988-1992“ bus rodoma sausio 21 dieną, šeštadienį, 17 val. kino centre „Skalvija“. Programa kartojama sausio 21 d., sekmadienį, 15 val. taip pat „Skalvijoje“.
Parengė Elena Jasiūnaitė.