Irenos ir Mikalojaus Novikų namuose Vilniuje nuo ankstaus ryto skamba muzika. Muzikos pedagogė, talentinga chormeisterė savo mokinius ugdo namie. O žymus kompozitorius, kurio dainos, atlaikiusios laiko išbandymus, jau kelis dešimtmečius skamba koncertuose, per radiją ir televiziją, vis dar kuria naujas. Garbaus amžiaus pora prieš kelerius metus atšventė auksines vestuves, tačiau abu yra jaunatviški ir aktyvūs. Jiedu išaugino dukrą ir sūnų, džiaugiasi keturiais vaikaičiais ir provaikaite Luna.

Suskamba galvoje

Kompozitorius pasakoja, kad naujos dainos dažniausiai gimsta paryčiais.

„Guliu jau pabudęs, bet dar snūduriuoju, ir galvoje suskamba melodija... Tada šoku iš lovos ir skubu ją užrašyti natomis, kad nepamirščiau. Kartais gimsta tik motyvas, kurį vėliau plėtoju, o kartais – visa daina... Ir šį rytą užrašiau melodiją, reikės ją nusiųsti poetei Norai Jazbutytei, kad sukurtų žodžius. O kartą, pamenu, smarkiai susipykome su žmona, labai negražiai apsižodžiavome, neapsikęsdamas išėjau iš namų pasivaikščioti... Ir staiga galvoje suskambo melodija. Turėjau skubiai grįžti namo ir ją užrašyti. Praėjo pyktis, ir su Irena susitaikėme – taip gimė daina „Dar nežinia“, – prisimena kompozitorius. 

Bene daugiausia tekstų M.Noviko dainoms parašė alytiškis poetas Antanas Saulynas, su kuriuo dirbti buvo ypač lengva, nes jis mokėjo skaityti natas, taip pat poetai Vytautas Barauskas, Eduardas Selelionis, Vytautas Bložė, Alma Karosaitė... Jo dainas atliko Stasys Liupkevičius, Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Stasys Povilaitis, Leonidas Šumskis... M.Noviko šlagerius „Žalioj stotelėj“, „Gera“, „Dainuokim po du“, „Mūsų tango“, „Devynbalsė“, „Lauk manęs“, „Dzūkija“ dabar dainuoja jaunieji atlikėjai, tačiau retas jų – taip įtaigiai ir meistriškai, kaip senieji estrados grandai.

M.Novikas yra parašęs ir vaikiškų dainelių, tačiau prisipažįsta, kad mažiesiems rašyti sunkiau nei suaugusiesiems, nes vaikų neapgausi – jie iškart jaučia nenuoširdumą.

Kompozitoriaus gyvenime buvo laikas, kai ištisus dvidešimt metų nesukūrė nė vienos dainos – tuomet dirbo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos direktoriumi. Atsakingos pareigos taip ištampydavo nervus, kad linksmos dainelės nerūpėjo.

M.Novikas buvo LRT projekto „Dainų daina“ komisijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.

Seimo nario bučinys

Maestro veidą nuolat puošia žavi, valiūkiška šypsena. Jis juokauja net pasakodamas rimtus dalykus – kad ir apie netikėtai ištikusį insultą pačiame jo 70-ojo gimtadienio ir 50-ojo kūrybinio darbo jubiliejų šventimo įkarštyje.

„Po šventinio koncerto svečiai susirinko į furšetą restorane Subačiaus gatvėje. Vos spėjau išgerti 50 gramų, prasidėjo sveikinimo tostai, ir man aptemo sąmonė. Sėdėjau ant kėdės ir susmukau... Mane puolė gaivinti, žmona pradėjo daužyti per veidą – neatsigaunu... Martelė išlėkė į gatvę ieškodama pagalbos. Čia Dievo pirštas, kad tuo metu pro šalį ėjo tuometinis Seimo narys Vytenis Andriukaitis, kuris netoliese gyveno. Tą vėlų vakarą jis grįžo iš banketo temdamas didelį krepšį. „Jūs gydytojas, padėkite žmogui...“ – puolė prie jo marti. Vytenis metė tą krepšį tiesiog ant šaligatvio ir puolė manęs gaivinti. Padarė širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą – lūpos prie lūpų... Atsigavau, žiūriu – guliu ant grindų, o mane bučiuoja vyras! – smagiai kvatoja maestro. – Juk ištikus insultui svarbi kiekviena minutė – per vėlai suteikus pagalbą žmogų gali ištikti paralyžius, sutrikti kalba...  Ši nelaimė atsitiko penktadienį, o antradienį turėjau dalyvauti koncerte Kaune. Galvoju, kaip čia mano koncertas be manęs... Žmona nenorėjo leisti, bet vis tiek ištrūkau...“

Kompozitorius per savo gyvenimą dalyvavo beveik 500 koncertų bei kūrybinių vakarų Lietuvoje ir daugelyje pasaulio šalių, nes susitikimai su muzikos gerbėjais ilgam suteikia jėgų ir kūrybinės energijos. „Per tas gastroles mano vaikai, galima sakyti, augo be tėvo, bet tapo gerais žmonėmis, už tai esu dėkingas žmonai“, – atvirauja muzikas.

Irena ir Mikalojus su sūnaus Artūro šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimo aistra

Menininko hobis – filatelija. Įspūdingoje jo kolekcijoje – dešimtys tūkstančių pašto ženklų muzikos temomis: kompozitoriai, atlikėjai, muzikos žanrai, muzikos instrumentai, teatrai... Iš tolimiausių pasaulio kampelių – Butano, Burundžio, Gabono, Ganos, Gvinėjos Bisau, Etiopijos, Japonijos, Kubos, Kinijos, Mongolijos ir kt. – atkeliavę pašto ženklai tvarkingai sudėti specialiuose albumuose, kurie namuose užima visą spintą. Kolekcininkas dalyvavo daugelyje filatelijos parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra apdovanotas medaliais už retus egzempliorius. Šia aistra dar šešiametį berniuką užkrėtė dėdė Leonidas Muraška, padovanojęs jam pašto ženklų albumą.

„Būdamas dešimtokas savo kolekcijoje jau turėjau 40 tūkstančių ženklų. Niekada negailėjau jiems pinigų... Štai serija, skirta vokiečių kompozitoriui Vagneriui, kainavo per tūkstantį eurų... – vartydamas albumą „Vokietijos muzika“ pasakoja M.Novikas. – Keičiausi pašto ženklais su filatelistais iš kone šimto šalių. Dėl to net buvau iškviestas į „mušamųjų konservatoriją“ (taip vadinti KGB rūmai) – pasiaiškinti, kodėl gaunu krūvas laiškų iš užsienio. Kliuvo ir nuo žmonos – juk per naktis sėdėdavau ir rašydavau laiškus kolekcionieriams... „Tu su manimi gyveni ar su pašto ženklais?“ – ne kartą priekaištavo Irena. Pagimdė porą vaikų, tada apsiramino.“

Unikali pašto ženklų kolekcija – tai savotiška muzikos enciklopedija, ypač praverčianti kompozitoriui sprendžiant kryžiažodžius. Šis smagus užsiėmimas padeda jam lavinti atmintį.

Maestro kolekcionuoja pašto ženklus muzikos tema. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar laimėsime „Euroviziją“?

Maestro su žmona mėgsta klausytis klasikinės muzikos. Nepraleidžia ir „Dainų dainelės“, kur skamba daug abiejų Novikų – tėvo Mikalojaus ir sūnaus Artūro – kūrinių. Žiūri per Rusijos televiziją transliuojamus jaunųjų talentų pasirodymus. Muzikai suglumę, kad net švenčiant Lietuvos atkūrimo šimtmetį per televiziją ir radiją daugiausia skambėjo angliškos dainos. Ir „Eurovizijos“ dalyviai nebedainuoja gimtąja kalba...

„Kartą mūsų namuose viešėjo tautietis iš Australijos. Kaip tik per LRT žiūrėjome „Eurovizijos“ atranką. Jis klausė klausė tų dainų ir sako: „O kokia kalba jie dainuoja?“ Sakau: „Taigi angliškai.“ „Bet kad aš nieko nesuprantu“, – stebėjosi jis“, – prisimena anekdotu virtusį nutikimą M.Novikas.

Paklausti, kodėl lietuviai nelaimi „Eurovizijos“, muzikai teigia manantys, kad dauguma šiuolaikinių dainų autorių netalentingi, muzikaliai neraštingi – nesimokę kompozicijos, jų dainos nemelodingos, neįsimintinos.

„Aš nesijaučiu toks stiprus, kad ryžčiausi rašyti eurovizinę dainą, juk tam reikia sekti muzikos madas... Antra priežastis – pinigai. Pavyzdžiui, Azerbaidžane konkursas rengiamas valstybės lėšomis, nes valdžia supranta, kad atlikėjai garsina savo šalį. O mūsų dainorėliai, kurių dauguma – žalias jaunimėlis be patirties, dalyvauja savo lėšomis. Ir kompozitoriams, ir atlikėjams būtinas geras muzikinis išsilavinimas. Nebūtinai dainininko... Daugelis garsių operos žvaigždžių iš pradžių mokėsi ne dainavimo. Štai Virgilijus Noreika Kelpšoj baigė trimito studijas, tik vėliau prasilaužė jo balsas. Edmundas Kuodis ir Gediminas Pamakštys įgijo klarnetininko specialybę. Violeta Urmana, Nomeda Kazlaus konservatorijoje baigė ne vokalo, o fortepijono studijas. Lengvosios muzikos atlikėjai Povilas Meškėla bei Mantas Jankavičius studijavo tromboną“, – vardija maestro.

M.Novikas su kolega kompozitoriumi Arvydu Jegelevičiumi. Asmeninio archyvo nuotr.

Talentus reikia ugdyti

Irena su Mikalojumi – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos auklėtiniai. Jiedu ir susipažino ten besimokydami.

I.Novikienė visą gyvenimą dirbo chorvede ir vokalo mokytoja, ugdė daug gabių solistų bei vokalinių kolektyvų: vaikų ansamblį „Ugnelė“, mergaičių chorą „Liepaitės“.

„Tai buvo aukšto lygio mėgėjų kolektyvai, laimėjome daugelį konkursų, apvažiavome daugybę šalių. Ir Mikalojus, ir Artūras mano chorams aranžuodavo savo dainas. „Ugnelėje“ dainavo dabar Italijoje gyvenanti žymi operos solistė mecosopranas Jurgita Adamonytė. Mokiau dainavimo ir TV3 konkursų „Dangus“ bei LNK dainų duetų atlikėjus: Vaidą Baumilą – jis tuomet buvo dvyliktokas, žurnalistą Giedrių Leškevičių, laidų vedėją Liviją Gradauskienę, dainininką Alaną Chošnau, kai iširus „Naktinėms personoms“ jis pradėjo solinę karjerą... Ypač gabius, bet neturtingus vaikus iš vaikų namų lavinu nemokamai... Tiesa, kartais ateina žmonių, kurie neturi nei klausos, nei balso, tačiau nori išmokti muzikos tapti žvaigždėmis“, – stebėjosi pedagogė.

Irenos nuomone, visuomeninis transliuotojas turėtų rengti daugiau gyvo garso koncertų ir ieškoti jaunųjų talentų. Ji apgailestauja, kad iš televizijos ekranų dingo kassavaitinė laida „Mažųjų žvaigždžių valanda“. Abu muzikai įsitikinę, kad vaikams būtina mokytis nuo mažų dienų. Ir nebūtinai muzikos.

„Mažieji linkę tingėti arba išdykauti, o norint juos išmokyti darbštumo, reikia leisti į būrelius. Jei nenori – priversti. Japonai savo vaikus lavina nuo ketverių metų. Ir mūsų Artūras mažas labai nenorėjo groti smuiku, o vėliau buvo mums dėkingas, kad vertėme mokytis. Muzika tapo jo profesija“, – pamena Irena.

„Tarkime, Mocartas nuo mažens pats labai norėjo kurti muziką ir groti, o štai Bethoveną griežtas tėvas uždarydavo tamsiame kambaryje ir prievarta versdavo groti... Maži vaikai dar nesuvokia savo gabumų, polinkių, todėl atskleisti jų talentus – tėvų pareiga. O gero mokytojo talentas – sudominti auklėtinį savo dalyku“, – prideda Mikalojus.