„Aš rašau visai negalvodama apie skaitytoją. Galbūt tai blogai, užtat sąžininga. Aš nesistengiu niekam įtikti arba patikti“, – be užuolankų kalba bene pagrindinė šių metų Vilniaus knygų mugės viešnia, rusų poetė, vertėja, lietuviams gerai pažįstamo istorinio romano „Lazario moterys“ (vertė Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“) autorė Marina Stepnova.

Su viena garsiausių ir labiausiai įvertintų šiuolaikinės Rusijos autorių kalbamės apie naujausią lietuvių kalba išleistą romaną „Italų pamokos“, šiuolaikinės Rusijos veidą, įsivaizduojamą skaitytoją ir meilę...bibliotekoms.

– Šiemet Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas Jūsų antras romanas lietuvių kalba – „Italų pamokos“. Internete jau dabar justi, kaip nekantriai jo laukiama, kiek daug tikimasi. Esate prasitarusi, kad „Italų pamokos“ – tai romanas apie žmones, esančius arčiausiai Dievo –  gydytojus. Kaip manote, kokią vietą šioje „hierarchijoje“ Dievas skyrė rašytojams? Ar jie gali bent šiek tiek konkuruoti su gydytojais?

– Bijau, kad rašytojai neturi šansų. Man regis, gydytojams Dievas palankiausias. Kaip tik todėl medikams tenka tiek dėmesio, pretenzijų, tiek neapykantos ir dievinimo. Žinoma, geras rašytojas gali apversti gyvenimą, bet geras gydytojas gali šį gyvenimą išgelbėti arba grąžinti. Skirtumas, man atrodo, akivaizdus.

– Jūsų romaną „Lazario moterys“ galima pavadinti ir istoriniu romanu, apimančiu ilgą laikotarpį, o „Italų pamokų“ veiksmas vyksta naujausios istorijos laikais, jame vaizduojama viena žmonių karta. Romano foninius įvykius atsimena ir dauguma skaitytojų. Kaip laiko distancija veikia tekstą – lengviau rašyti apie senus ar naujus laikus?

– Apie naujus laikus rašyti nepalyginti sunkiau. Bent man. „Lazario moterų“ skaitytojai manimi tiesiog patikėjo – patikėjo, kad XIX amžiuje ar XX a. trečiajame dešimtmetyje, ar karo metu viskas buvo taip, kaip aš parašiau. Man pavyko įvilioti skaitytojus į savo išmonę ir joje apgyvendinti.

O kai įsivaizduojamas pasaulis susiduria su realiais žmonių prisiminimais ir įspūdžiais – į visas puses pažyra kibirkštys. Karta tik atrodo vienalytė, o juk kiekvieno iš mūsų – savas skausmas, sava istorija. Todėl pagrindinis „Italų pamokų“ herojus Ogariovas daugelį skaitytojų erzina, siutina.

– Kuriate Rusijoje, šalyje, kurioje šiuo metu vyksta tokie reikšmingi istoriniai virsmai, kurie prašyte prašosi kūrėjo plunksnos. Vilniaus knygų mugės tema – „Personažas ieško autoriaus“. Kokio rašytojo plunksnai patikėtumėte kurti nūdienės Rusijos, kaip personažo, portretą?

– Ak, koks sudėtingas klausimas! Tėvynė – labai stiprus, skausmingas personažas. Bet kuri tėvynė, ne tik Rusija. Kiekvienas iš mūsų turi milijoną pretenzijų savo tėvams, niekas taip nesiutina kaip mama ir tėtis, niekam nejauti tokios stiprios užuojautos kaip jiems, niekas nekelia tokio pasididžiavimo. Ir nieko taip baisiai nesigėdiji. Tai sprogstamasis užuojautos, meilės, pasididžiavimo, gėdos, baimės mišinys. Turbūt tiesiog neįmanoma vienam rašytojui parašyti apie šiuolaikinę Rusiją taip, kad išeitų tiesa, o ne ikona ar šmeižtas. Kiekvienas iš mūsų stengiasi po truputį – kaip sugeba. Galimas daiktas, iš šios mozaikos ir išeitų Rusija – tokia, kokia ji yra.

– Jūsų knygos labai mėgstamos, ypač pabrėžiamas savito stiliaus ir talentingai sukurto siužeto dermė. Jeigu tektų rinktis, ką aukotumėte – turinį ar stilių?

– Jeigu mes kalbame apie vertimą į lietuvių kalbą, tai man labai pasisekė su vertėju. Sigitas Parulskis – didelis rašytojas. Būtent jo stiliumi žavisi Lietuvos skaitytojai, nepamirškime to. Esu tikra, kad verstinės knygos sėkmė – tai pirmiausia vertėjo, jo darbo sėkmė. Aš labai dėkinga Sigitui. Turinys – niekai, jeigu knyga parašyta iš tikrųjų gerai. Kalba – pagrindinis herojus, svarbiausia gero teksto kūrėja.

– Grįžkime prie skaitytojų ir jų lūkesčių. Švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas yra pasakęs: „Žmonės, kurie perskaitę knygą nori susitikti su jos autoriumi, prilyginčiau žmonėms, kurie suvalgę žąsų kepenėlių nori susitikti su žąsimi“. Gal iš tiesų kūrinį ir kūrėją verčiau atskirti, leisti jiems gyventi atskirus gyvenimus? O gal susitikimas su autoriumi praturtina, padeda kitaip suprasti knygą? Ar Jūs pati mėgstate susitikimus su savo skaitytojais?

– Apskritai sutikčiau su kolega iš Švedijos, skaitytojai dažnai painioja autorių su herojais (ir net knygomis), nukreipia savo susižavėjimą (arba priešingai – nepasitenkinimą) į rašytoją. Nors, tiesą pasakius, simpatiškų žmonių tarp mūsų nedaug (juokiasi). Nepaisant to, aš mėgstu susitikti su skaitytojais, nes apskritai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Tai visuomet įdomu. Ypač malonu buvoti bibliotekose, ten visuomet stebuklinga, kiek senamadiška atmosfera.

– Esate viena laukiamiausių Vilniaus knygų mugės autorių, neabejotinai patrauksianti ne tik žiniasklaidos, bet ir skaitytojų dėmesį. Ar įsivaizduojate, koks Jūsų knygų skaitytojas? Kuo skiriasi skirtingų šalių skaitytojai, ir kuo jie panašūs?  

– Jeigu atvirai – aš rašau visai negalvodama apie skaitytoją. Galbūt tai blogai, užtat sąžininga. Aš nesistengiu niekam įtikti arba patikti. Tiesiog rašau tai, kas mane pačią jaudina. Todėl kiekvienas žmogus, perskaitęs mano knygas, – man paslaptis. Ištisa visata. Ir tai labai įdomu. Vienintelė nedrąsi prielaida – aš manau, kad mano skaitytojai, kaip ir aš pati, ieško knygoje ne siužeto, o stiliaus.

– Lietuvoje viešėsite pirmą kartą? Kokie Jūsų lūkesčiai?

– Taip, Lietuvoje lankysiuos pirmą kartą. Labai noriu apžiūrėti Vilnių, nors ir suprantu, kad orai vargu ar bus palankūs. Bet senamiestis – universitetinis, viduramžiškas ir kartu jaunas... žinau, kad neturiu jokių šansų neįsimylėti (juokiasi).

Vilniaus knygų mugė vyks vasario 25–28 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.