Vilnietę keramikę Rūtą Šipalytę didžiausias džiaugsmas užlieja matant, kad žiūrėdamas į jos darbus žmogus patiria pozityvius jausmus. Emocinė grąža – kiekvieno menininko siekis ir svajonė. Tačiau keramikė ir buvusi Dailės akademijos keramikos dėstytoja įsitikinusi, kad menininkas privalo jausti atsakomybę už tai, ką pateikia visuomenei.

Didžiausias postūmis – kelionės

Su R.Šipalyte susitikome jaukiose jos dirbtuvėse, įkurtose pusrūsyje. Vidury patalpos stūksantis senas medinis stalas nukrautas teptukais ir kitomis keramikei būtinomis darbo priemonėmis. Lentynose tvarkingai išrikiuoti dažai, molis, taip pat – pačios keramikės ir jos kolegų darbai. Ant sienos kabo kelios prijuostės, o greta stovintį mažą staliuką puošia pamerktos eglių šakos, ant kurių pakabinti pačios keramikės rankomis daryti papuošalai. Patalpoje vyrauja meniška netvarka ir jaučiama kalėdinė dvasia. Tokioje aplinkoje gimsta R.Šipalytės darbai, kuriais žavisi ne tik lietuviai, bet ir tolimame užsienyje gyvenantys žmonės.

Rūta yra aktyvi simpoziumų dalyvė, parodų lankytoja, todėl dažnai keliauja, susipažįsta su begale menininkų. Keliones ji vadina didžiausiu postūmiu savo kūrybai. Su šia tema susiję ir artimiausi keramikės planai – 2017 m. rudenį ji planuoja pristatyti projektą „Keliaujantys namai“. „Idėja sukurti tokį projektą gimė keliaujant. Man visada be galo svarbu išlaikyti savastį, kai patenku į kitą kultūrą. Didžiausias keramikės specialybės privalumas yra tai, kad gali pažinti pasaulį per meno prizmę“, – prisipažino menininkė.

Atvėrė duris

R.Šipalytei pačiai keista, kad tapo keramike. Augusi architektų šeimoje ji visada svajojo apie architektūros ir dizaino studijas. Tačiau keramika visada buvo šalia. „Keramikė Nora Blaževičiūtė buvo artima tėvų draugė. Jie žavėjosi jos darbais, ne vieną jų buvo įsigiję. Galbūt tai lėmė mano sprendimą vaikystėje lankyti keramikos būrelį. Būtent tada įvyko tikroji pažintis su keramika“, – pasakojo R.Šipalytė.

Vis dėlto atėjus laikui rinktis, kur stoti, Rūta galvojo tik apie architektūrą. Apsigalvoti privertė svarūs mamos argumentai. „Kai apie savo planus pasakiau mamai, jos veidas persikreipė. Pati būdama architektė ji puikiai išmanė šią profesiją. Pamenu, labiausiai mane paveikė jos argumentas, kad architektai neturi galimybės savo sukurto objekto plėtoti iki galo. O keramikoje – atvirkščiai, nuo pradžios iki galo esi kūrinio šeimininkė“, – vieno svarbiausių gyvenimo sprendimų priėmimo aplinkybes prisiminė vilnietė.

Tiesa, įstoti į keramikos specialybę Dailės akademijoje tuo metu buvo sudėtinga, mat vyko dideli konkursai. Nepavyko ir Rūtai, todėl metus savo įgūdžius ji tobulino su šeimos drauge N.Blaževičiūte. „Per tuos metus labai patobulėjau ir į akademiją įstojau. Nora manyje tarsi atvėrė kūrybines duris, viską ėmiau matyti kitaip. Iki šiol esu jai už tai dėkinga“, – prisipažino moteris.

Jaučia atsakomybę

R.Šipalytė nesigaili, kad pasirinko keramiką. Tiesa, iki šiol jaučia nostalgiją neišsipildžiusiam troškimui studijuoti architektūrą ir dizainą. Menininkės potraukis prie šių dalykų aiškiai atsispindi ir jos keramikos darbuose. Pagrindinės jos kūrybos formos yra kubas ir rutulys, darbai abstraktūs, geometriški, architektūriški, tikslūs.

„Mano polinkis į abstrakciją susiformavo dar vaikystėje, iš aplinkos, kuri tuomet supo. Kita vertus, mokykloje žavėjausi matematika. Nors daugelis tvirtina, kad tai – sausas ir neįdomus mokslas, man buvo atvirkščiai. Matematika, ypač algebra, man buvo tokia gyva, joje buvo tiek gelmės ir paslapties... Tai – tarsi visata, užrašyta kita forma“, – apie paauglystės aistrą tiksliajam mokslui pasakojo menininkė. Rūta prisipažino, kad iš pradžių studijuojant Dailės akademijoje jai labai trūko to loginio pasaulio, todėl kai per vieną paskaitą iš dėstytojo išgirdo, kad reikia apskaičiuoti aukso proporciją, pasijuto tarsi kas būtų užpylęs gyvybės vandens.

Pasak R.Šipalytės, kiekvienam žmogui yra svarbi savirealizacija. Pagal tai ir renkamės vienokią ar kitokią profesiją. Keramiką ji vadina savo keliu, kuriuo eidama gali atsiskleisti. Tačiau kartu pabrėžia, kad svarbu ne tik atiduoti dalį savęs, savo jausmų, bet ir jausti atsakomybę už tai, ką ir kaip atiduodi.

Įdomūs iššūkiai

Viena didžiausių kūrybos prasmių keramikė vadina galimybę per meną, darbus prisiliesti prie žmogaus išgyvenimų. „Neabejoju, kad kūrybinį pradą turi kiekvienas, tereikia norėti jį atskleisti. Turiu mokinių, todėl dažnai matau, kaip kūryba atveria žmones. Pamatyti tai – tarsi išpakuoti dovaną“, – euforijos neslėpė menininkė. Anksčiau Dailės akademijoje keramiką dėsčiusiai R.Šipalytei svarbu ne tik kurti, bet ir dalytis savo žiniomis bei patirtimi. Tačiau ji įsitikinusi, jog norėdamas kažką duoti menininkas turi pats vykdyti meninę veiklą.

Tiesa, garsi keramikė prisipažino, kad pragyventi vien iš meninės keramikos Lietuvoje beveik neįmanoma. Todėl jos kūryboje atsirado ir taikomoji keramika. Pasak R.Šipalytės, ypač įdomu dirbti su architektais. „Iš architekto gauni konkrečią užduotį, tam tikras sąlygas, kurias vykdydamas privalai neišduoti savo estetinio suvokimo ir sukurti tam tikrus kūrinius. Tai – nemenkas iššūkis, bet labai įdomu. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie į namus įsileidžia meną“, – kalbėjo Rūta.