Rubrika

Menininkė V.Fiokla Kiurė: „Maištas – kūrybiškos asmenybės bruožas.“

Menininkė, žmogaus teisių aktyvistė Vilma Fiokla Kiurė su vyru poetu Benediktu Januševičiumi gyvena Anykščių rajone, tačiau seka Lietuvos socialinį, kultūrinį, politinį gyvenimą ir drąsiai reiškia savo nuomonę žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Vilma teigia, kad maištas yra kūrybiškumo dalis – kūrybinga asmenybė visuomet maištinga, ji stengsis stumtelėti ribas. Sovietmečiu ji maištavo prieš žmones kontroliuojančią ir unifikuojančią sistemą, o dabar menininkei neramu dėl niokojamos Lietuvos gamtos. Jai rūpi ir diskriminaciją bei atskirtį patiriantys žmonės.

Anykščių koplyčioje neseniai surengėte savo tapybos ant drobės ir medžio parodą „Kalnai kelmuoti“. Papasakokite apie ją.

Parodos temą įkvėpė A.Baranausko poema „Anykščių šilelis“. Manau, kad jis buvo pirmasis ekologas – labai taikliai gobšumą įvardijo kaip pagrindinę miškų kirtimo priežastį ir aiškiai apibrėžė tikro inteligento poziciją gamtos niokojimo akivaizdoje. Stengiuosi ir aš atrasti tą meninę kalbą, kuri paliestų žmones ir skatintų juos būti jautresniais gamtai.

Specialiai parodai nutapiau paveikslą „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Anykščių šilelyje“. Norėjau atkreipti dėmesį į gamtos grožio svarbą misticizmui, transcendentiniams išgyvenimams – juk natūrali gamta svarbi ne tik žmogaus kūnui, bet ir sielai.

Kaip žinia, Lietuvoje yra virš 30 vietų, kuriose buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Sovietmečiu tokias vietas valdžia stengdavosi sunaikinti, tarkim, prie Ilgio ežero buvo iškirstas miškas, kad būtų lengviau stebėti tikinčiųjų judėjimą link šventos vietos. Plynus miškų kirtimus galima prilyginti destrukcinėms, išnaudotojiškoms veikloms, būdingoms okupacinėms valdžioms, totalitarinėms santvarkoms. Miškas lietuviui visada buvo prieglobsčio, sakralių išgyvenimų vieta. Pagonybės laikais žmonės miškuose regėdavo mistinių būtybių, laumių ir undinių. Krikščionybės laikais ėmė rodytis Mergelė Marija. Miškas – gyvybės, gyvosios Žemės, Žemės gimdytojos buveinė ir tas suvokimas yra mūsų tapatybės dalis. Ir štai mes be atvangos juos kertam ir plukdom į Kiniją. Kertam žiemą ir vasarą, darbo dienomis ir šventadieniais. Dieną ir naktį zuja miškovežiai ir rodos tai baigsis tik tada, kai nebeliks nė vienos gražios, miškingos vietos, nė vienos girios ar šilelio.

V. Fioklos Kiurė paveikslas „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Anykščių šilelyje“. Benedikto Januševičiaus nuotr.

Nuo paauglystės maištavote, nenorėjote priklausyti sistemai, siekėte išsiskirti. Prisiminkite mokyklos ir studijų laikus – dėl ko maištavote?

Klaidingai manoma, kad egzistuoja maištas dėl maišto. Tiesa, kad maištas yra kūrybiškumo dalis. Kūrybinga asmenybė visuomet bus maištinga ir stengsis stumtelėti ribas. Paauglystėje maištavau prieš sovietinę sistemą, kuri kišosi į visas žmogaus gyvenimo sritis, siekdama maksimalios kontrolės. Visa esybe jaučiau priešiškumą tarybinei santvarkai, daugelio žmonių konformizmui. Išsigelbėjimas buvo tik menas, kurį siurbiau iš aplinkos kiek tik galėjau. Jis padėjo išgyventi. Mėgau teatrą ir dažnai lankiausi J.Miltinio teatre, būdama paauglė savarankiškai lankydavau parodas, nes tėvai menu nesidomėjo. Buvau tokia giminės keistuolė, dailininkė keistais drabužiais ir pažiūrom. Su tėvais pasiginčydavau dėl aprangos, bet stiprios konfrontacijos nebuvo. Baisiausia buvo mokykloje: rikiuotės, skanduotės, vienoda išvaizda ir tvarkingos šukuosenos. Žodžiu, visas tas tarybinis mėšlas, kurio nuoširdžiai nekenčiau ir nevengiau kritikuoti bei keisti. Dažnai įsiveldavau į ginčus su mokytojais ir dėl to susidūriau su jų patyčiomis bei represijomis. Atgaiva buvo dailės mokykla, kurios mokytojus atsimenu su pagarba.

Prieš persikeldama į Anykščius gyvenote Vilniuje. Kokių sričių aktyvistė buvote?

Aktyvistai – žmonės, neabejingi kitų problemoms. Jei žmogus rūpinasi tik savo reikalais, jis nėra aktyvistas. Aktyvistai, kurie rūpinasi žmogaus teisių užtikrinimu, veikia keliose srityse, nes jas sunku atskirti. Žmogaus teisių problemos susijusios su socialinėmis. Pavyzdžiui, skurdas. Kiek bekovosi už moterų emancipaciją, jei žmonės skurs, tą bus sunku pasiekti. Su žmogaus teisėmis siejasi ir ekologija. Tu privalai kovoti už švarų vandenį bei orą, nes tai yra žmogaus teisių dalis. Taip ir išeina, kad žmogaus teisių aktyvistai įsitraukia į daugelį su žmonių gerove susijusių protestų. Man pačiai teko dalyvauti labai įvairiose protesto akcijose, nuo Greenpeace organizuojamų antiatominių iki mitingo prie Baltarusijos ambasados dėl politinių kalinių išlaisvinimo. Negaliu abejingai stebėti, kaip niokojama gamta ar kankinami žmonės.

Jums rūpi ir atskirtį patirianti etninė grupė – romai. Savanoriškai dirbote su Vilniaus romų taboro vaikais ir jų įkalintomis mamomis. Kaip manote, kodėl dešimtis metų tabore veikia narkotikų platinimo taškai ir nei vienas meras, nei policija negali (ar nenori?) jų išnaikinti?

V. Fiokla Kiurė su Vilniaus romų taboro vaikais.

Šimtmečius romai buvo diskriminuojami kaip keisti svetimšaliai: jų karavanų neįleisdavo į miestus, juos engė, žudė, kalino, atiminėjo vaikus „perauklėjimui“. Romų istorija kupina skausmo ir kančių. Deja, romai iki šiol labiausiai diskriminuojama etninė grupė Europoje, o tai turi pasekmių – ji veikia visuomenės paraštėse. Įsidarbinti pasiseka tik išsilavinusiems romams, daugelis jų legalaus darbo negauna. O juk romai, ypač moterys – puikūs prekybininkai. Perestroikos laikais daugelis romų prekiavo avalyne, trikotažu. Sovietmečiu Kirtimų mikrorajone romai gyveno ūkiškai, laikė paukščius ir net kiaules. Nepriklausomybės laikais romų padėtis labai pablogėjo, jie sunkiai prisitaikė prie pokyčių. Turgų pakeitė prekybos centrai ir jiems beliko mirti badu arba verstis kontrabanda, prekyba narkotikais. Tai didelių socialinių problemų padarinys. Beje, narkotikų prekyba Kirtimuose nėra tokia plati, kaip atrodo. Tereikia peržvelgti statistiką. Romų Lietuvoje tik apie 2000. Kirtimuose šiuo metu telikę keli nameliai ir net narkotikų prekybos klestėjimo laikais ten gyveno vos 400 romų, iš kurių 70 proc. – vaikai. Jei narkotikais Lietuvoje prekiautų tik romai, mes būtume šalis lyderė kovoje su narkotikais.

Dažnas romų vaikas neleidžiamas į mokyklą, o jei leidžiamas – dažnai yra lydimas kasdienių patyčių. Tėvams „sėdus“, vaikai dažnai būna priversti greitai suaugti ir prisiimti atsakomybę už brolius ir seseris.

Tabore mačiau daug skurdo, skausmo, sielvarto, baimės ir nevilties. Daugelis jaunų moterų imasi prekiauti narkotikais, nes kitaip nesugeba užsidirbti pragyvenimui, negali išmaitinti savo vaikų. Kriminalinis pasaulis negailestingai naudojasi beviltiška žmonių padėtimi, neraštingumu ir skurdu. Lankiau romes kalėjime, jų atžalas – vaikų namuose ar tabore. Norėdama neatimti iš motinų galimybės matyti, kaip auga jų vaikai, nusprendžiau fotografuoti įkalintų mamų vaikus, o nuotraukas siųsti į kalėjimą. Su tomis nuotraukomis jos gaudavo ir vaikų piešinius, laiškus, linkėjimus.

Vėliau surengiau fotografijos parodą „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“. Parubanka – taip savo gyvenamąją vietą vadina Vilniaus romai. Išleidau ir to paties pavadinimo knygą, kurioje iš vaikų piešinių, motinų laiškų fragmentų sudėliota atskirties ir skausmo istorija.

Anykščių koplyčioje V. Fiokla Kiurė surengė parodą „Kalnai kelmuoti“, skatindama žmones būti jautresnius gamtai. Benedikto Januševičiaus nuotr.

Ar vis dar pritariate feminizmo idėjoms? Kaip vertinate moterų padėtį šiandienos Lietuvoje? Kas pasikeitė per 30 laisvės metų?

Kaip galima išsižadėti savęs? Juk aš moteris. Moteris, kuri neabejinga kitų moterų ašaroms ir kančioms. O moterų padėtį vertinu blogai, nes tą padėtį vertinu pagal neturtingiausių, žemiausių socialinių sluoksnių moterų galimybes mokytis, auginti vaikus ir oriai gyventi mūsų šalyje. Per 30 laisvės metų padidėjo žmonių atskirtis. Turtingi tapo turtingesni, o vargšai dar labiau nuskurdo. Ypač nuskurdo moterys ir vaikai, todėl optimizmu negaliu pasidalinti.

Kaip jums baigėsi skandalas dėl literatūrinio performanso „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ renginyje „Kultūros naktis“, kai taip feministiškai perkūrėte ir sugiedojote „Lietuva, motyne mūsų, tu didmoterių žeme“, o tautininkai, apkaltinę Lietuvos himno išniekinimu, jus padavė į teismą?

Performansas mums kainavo dvejus metus persekiojimų, patyčių ir bauginimo, todėl tas laikotarpis man sužadina slogius prisiminimus, kuriuos norėčiau pamiršti.

Esate miesto žmogus. Augote Panevėžyje, gyvenote Vilniuje, o dabar Anykščių rajone užsiimate žemdirbyste. Kokių naujų patirčių įgijote? Kokie gyvenimo kaime privalumai ir trūkumai?

Esu antra karta „nuo žagrės“, mano tėvai gimė ir augo kaime ir tik vėliau, baigę mokslus, kaip jauni specialistai apsigyveno Panevėžyje. Seneliai gyveno netoliese, todėl dažnai važiuodavau pas juos į kaimą. Savaitgaliai, atostogos – visada ten. Seneliai man skirdavo daug daugiau laiko, nei darbuose paskendę tėvai. Mano vaikystės kaime būdavo labai linksma, nes vasaros darbams suvažiuodavo visa didelė giminė. Padėdama močiutei išmokau daugybę kaimiškų darbų. Natūraliai tas mokymas vykdavo – vaikštai visur iš paskos įsikibus į močiutės sijoną, o ši pasakoja, kaip tą ar aną padaryti, duodavo pabandyti, padrąsindavo jei nesisekdavo. Močiutė išmokė gaminti, pinti iš vytelių. Sužinojau, kaip avies vilna virsta nuostabia lovatiese „kapa“, nes savo akimis mačiau visą procesą – nuo avies kirpimo, vilnos karšimo iki siūlų verpimo, jų dažymo ir audimo. Labai panorėjusi nuvelčiau net kokį veltinį, nes močiutė ir to pamokė. Pažinojau gydomuosius augalus ir vos pradėjusi vaikščioti eidavau į mišką uogauti ir grybauti. Labai mėgau mišką, kuris buvo šalia senelių vienkiemio ir niekaip nesuprasdavau, kodėl privalau grįžti į miestą. Dažnai mamos klausdavau, kodėl mes negyvename kaime, nes juk taip nuostabu. Grįžus į miestą nuolat sirgau, o sugrįžusi į kaimą stebuklingai pasveikdavau. Manau, taip streikavo mano kūnas, nes mano tėvų tėvai, seneliai ir proseneliai gyveno kaime, tai ir aš geriausiai jaučiuosi kaime. Labai džiaugiuosi, kad toks gyvenimo būdas priimtinas mano vyrui Benediktui, grynam miestiečiui ir vilniečiui, kurio proseneliai ilsisi Bernardinų kapinėse.

Vasaromis važiuojate dirbti į Norvegiją. Kokia tai patirtis?

Norvegijoje su vyru dirbome šešias vasaras ir apsigynėme gerų, patikimų darbuotojų vardą, o tai Norvegijoje labai svarbu, jei nori užsidirbti. Kiek leis sveikata, tiek važiuosime dirbti, nes tai puiki šalis dirbančiam žmogui pasijusti vertinamam ir gerbiamam. Aišku, turi dirbti norvegams, o ne kokiai lietuvių agentūrai. Mes dirbome pas ūkininkus, kurie gerokai už mus vyresni, todėl labai daug iš jų išmokome. Patirtį įgytą Norvegijoje bandome pritaikyti savo ūkyje.

Žinoma, kai grįžti iš žaliosios Norvegijos, išlipi iš lėktuvo, rodos, kad trūksta oro, nes jis mūsų šalyje daug prastesnis. Labai slegia ir sparčiai besikeičiantis kraštovaizdis. Visos tos eilės pakelėse iškirstų medžių spaudžia širdį. Prieš porą metų grįžę į savo kaimą neberadom miškelio, kurį su visais paukščių lizdais iškirto vidurvasarį. Džiaugiuosi, kad mano senelis to nemato. Jis juk prieš šienaudamas pievą kiekvieną lizdelį pažymėdavo. Jam plyštų širdis, jei pamatytų kaip elgiasi su gamta Nepriklausoma Lietuva, kurią jis taip troško vėl pamatyti.