Medžio raižiniuose įamžinusi nepriklausomos Lietuvos istoriją rajono tautodailininkė Elena Zalogaitė  nusivylusi šiandiena: jos darbams neliko vietos renovuotame Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose. Tai ją paskatino surengti parodą Seime... Tuo tarpu obelietės kaimynai įtaria, jog garbaus amžiaus senolė kartais nesuvokia ją supančios aplinkos...   

Baisi senatvė, keičianti būtį

Į „Gimtojo...“ redakciją paskambinusi moteris prašė padėti obelietei E.  Zalogaitei. Anot skambinusiosios, vienišai senolei pablogėjo sveikata: ji suplėšė užuolaidą, išėmė langą, šūkavo...

„Elena – gerai obeliečiams pažįstama menininkė, pedagogė, patriotė, Obelių praeities, ypač žydų gyvenimo, žinovė, tačiau jos senatvė baisi, keičianti būtį“, – tikino moteris. Ji pasakojo, jog kaimynai, pamatę sunkiai vaikščiojančią senolę, iškvietė jai greitąją pagalbą. Gydytojai išvežė E. Zalogaitę į Rokiškio rajono ligoninę, tačiau po pusdienio ji paržingsniavo namo.

Senolės namuose trūksta elementariausios tvarkos, švaros. Nors ji sunkiai juda, bet tai ne kliūtis prižiūrėti kelias dešimtis kačių. Skambinusios obelietės nuomone, pas vienišą senolę dažniau turėtų lankytis socialiniai darbuotojai, padėti jai tvarkytis namuose, gaminti maistą, stebėti jos savijautą, nuotaiką, o esant reikalui – padėti, kviesti medikus, suteikti pagalbą.

Paslydo ir užsigavo

87-erių E. Zalogaitė – tikra belietė: ji Obeliuose gimusi, augusi, daug metų gyvenanti vienoje pagrindinių šio miesto – Vytauto – gatvėje. 1944 m. ji įsidarbino Obelių valsčiaus raštininke, vėliau įvairiose įstaigose triūsė buhaltere. Baigusi Vilniaus universitete bibliotekininkystės studijas E. Zalogaitė dirbo rajono bibliotekose. Pastebėjusi polinki į meną, ji įsidarbino Obelių vaikų globos namuose auklėtoja ir piešimo mokytoja. Taip pat dailę dėstė Obelių gimnazijoje. Pedagoginį darbą ji dirbo 17 metų. E. Zalogaitės pasakojimais rėmėsi istorikai, atkūrę Obelių krašto žydų gyvenimą.

Senolė nenoromis pravėrė „Gimtajam...“ medinio namo duris, tačiau vidun nekvietė. „Netyčia nuslydau nuo lovos, užsigavau šoną, galvojau, kad lūžo šonkauliai. Gydytojai apžiūrėjo, atrodo, nieko rimto nenutiko, tik sunkiau judėti, todėl negaliu tvarkytis“, – stovėdama tarpduryje teisinosi šeimininkė ir pridūrė, jog kartais suskausta šoną, pasitepa tą vietą tepalu ir viskas praeina.

Vidun senolė įsileido tik pasiteiravus apie jos kūrybą. Ėjome nedideliu gausybe daiktų užgriozdintu koridoriumi. Pravėrusi virtuvės duris šeimininkė pirmiausia puolė raminti įsismarkavusius katinus. Keli jų pribėgo prie durų, veržėsi į lauką. Mažoje virtuvėje kūrenosi krosnis, ant stalų – daugybė nešvarių indų. Didžiulė netvarka badė akis... E. Zalogaitė paaiškino, kad jai per sunku plauti grindis, todėl ant jų padedanti kartoną, o kai šis pasidaro labai nešvarus, išnešanti į lauką arba sukišanti į krosnį.

Medžio piešiniai-raižiniai

Iš virtuvės patekome į nedidelį kambarį. Jame sukrauti E. Zalogaitės viso gyvenimo darbai. „Tai medžio piešiniai-raižiniai. Iš pradžių nupiešiu ant medžio paveikslą, tada jį nulakuoju ir kaltais išraižau. Darbas reikalauja daug laiko, kruopštumo. Kūrinyje stengiuosi perteikti pačias smulkiausias detales“, – pasakojo E. Zalogaitė, rodydama ant sienos kabančius masyvius medinius paveikslus. Juose išraižyta „Paskutinės vakarienės“ scena,  palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kompozitorius Volfgangas Amadėjus Mocartas, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kunigaikščiai Vytautas, Gediminas, Kęstutis, poetas Maironis, Lietuvos istorijos praeities vaizdai... Prie paveikslų pastatyti keli kryžiai. E. Zalogaitė teigė, jog vieną, bebaigiantį pūti, ji pamatė kapinėse, parsinešė namo, atnaujino, prikėlė antrajam gyvenimui.

Apžiūrėti kūrinius sunku, nes patalpa nedidelė, o jos viduryje į krūvą sudėta daug medžio raižinių. Kambario prietema slėpė nešvarą, netvarką. Anot senolės, jai sunkoka tvarkytis, nes patalpa maža, joje daug masyvių paveikslų. Nemalonus kvapas ir aplink nuolat šmirinėjantys katinai kūrė slogią nuotaiką.

Raižiniuose – šlovinga Lietuvos istorija

Obelietė pasakojo, kad jos kūryboje dominuoja kelios temos – krikščionybė, šlovinga Lietuvos praeitis ir peizažai. Jos vaizduotė tokia laki, kad iš vieno pamatyto gamtos vaizdo medyje gali išraižyti bent septynetą peizažų. Anksčiau E. Zalogaitės kūriniai buvo eksponuojami Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose, tačiau prieš remontą juos buvo liepta vežtis namo. „Atnaujintose muziejaus patalpose mano darbams vietos nebeliko“, – apmaudo neslėpė kūrėja.

Menininkė įsižeidusi, nes visą savo gyvenimą, net gūdžiausiais sovietmečio metais, medžio raižiniuose ji stengėsi vaizduoti laisvos Lietuvos istoriją, perteikti krikščioniškąsias vertybes, tikėjimą, o dabar šie kūriniai tapo niekam nereikalingi. Norėdama gausesniam visuomenės ratui parodyti savo kūrybą E. Zalogaitė kreipėsi į Seimo narį Vytautą Saulį ir paprašė jos medžio raižinius eksponuoti Seimo rūmuose. Politikas ne tik pažadėjo, bet ir suderino laiką: paroda planuojama birželio pabaigoje   Seimo III rūmų galerijoje. „Prieš parodą reikės raižinius ištraukti, išvėdinti, nuplauti  actu, atnaujinti. Laiko dar yra: viską spėsiu padaryti“, –aiškino E. Zalogaitė.

Pašnekovės planuose – vienintelį savo namo kambarėlį paversti muziejumi, tačiau tam reikia atlikti remontą, nes dabar kambarys primena labiau rūsį nei gyvenamąją patalpą. Šeimininkė sakė neleidžianti į jį katinų, tačiau augintiniai kai kada prasmunka, į drožinius galanda nagus, taip juos gadindami.

Vienatvė ir kūryba – neatsiejamos

Rodydama paveikslus E. Zalogaitė prasitarė ir apie kitą savo kūrybinį polėkį – poeziją. Maždaug dviejuose šimtuose eilėraščių ji išliejo savo kančią, mintis, išgyvenimus. Ateityje norėtų išleisti nedidelę knygelę. „Drožyba ir poezija man teikia energijos. Esu optimistė: kaip bebūtų sunku, juodos dienos praeina. Dar nesu labai sena: turiu sveikatos ir lakstau kaip kazokas“, – tvirtino senolė, neigdama kaimynų įtarimus, kad ji negali pasirūpinti savimi. „Kol paeinu ir galiu viena gyventi, tikrai neisiu į „ubagynus“ – senelių namus ar pensionatus“, – patikino E. Zalogaitė.

Ji visą savo gyvenimą praleido viena. Toks gyvenimo būdas moteriai patiko. „Vienatvė ir kūryba – du neatsiejami reiškiniai“, – tarstelėjo tautodailininkė.

Moters nuolatiniai gyvenimo palydovai – katinai. Šiuo metu jų augina 6, o rekordas – 26. Senolė sakė geriau sau nenusipirksianti maisto, tačiau katinams visada sukrapštys pinigų, o jei pensijos nepakaks, tada skolinsis.

Jautri ir gailestinga E. Zalogaitė negali išvaryti iš namų augintinių, nenori jų atiduoti kitiems. Katinai senolės namuose gyvena kaip karaliai: laksto, kur tik nori. Obelių seniūnijos darbuotojai bent dešimtį jos augintinių išvežė į gyvūnų globos namus Utenoje. „Man gamtos duota talentas ir gailestis, noriu rūpintis katinais, tačiau žmonės to nesupranta. Juk ne visi gailesčio jausmą turi...“ – neslėpė obelietė.

Atsisveikindama pašnekovė prašė rašyti kuo mažiau purvo ir būtinai padėkoti jai padedančioms obelietėms Zosei Vanagienei, Ritai Smalinskienė, Vidai Tavorienei, Adelei Urbakonytei, Valei Klimovai, Julei Petrokienei.

Seniūnijos žmonės padeda buities darbuose

„E. Zalogaitės gyvenimo sąlygos baisios, tačiau jai pačiai taip neatrodo, todėl ir padėti labai sunku“, – sakė Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas. Jo žiniomis, anksčiau senolė samdė moterį buities darbams atlikti, tačiau talkininkė užgėrė ir buvo atleista iš pareigų. Iš seniūnijos E. Zalogaitė prašė pagalbininko malkoms ir vandeniui atnešti. Šis noras patenkintas: keletą kartų per savaitę pas vienišą senolę užsuka seniūnijos žmonės, gaunantys socialines pašalpas ir už tai dirbantys visuomenei naudingą darbą. Keletą kartų aktyvios obelietės organizavo talkas, tvarkė E. Zalogaitės namo aplinką, išvežė kates.

Seniūnas teigė, jog tautodailininkės kūriniai daugelį metų eksponuoti Obelių muziejuje, tačiau po remonto kūrėja lyg ir nebenori jų gabenti į atnaujintą pastatą. „Tai asmeninė žmogaus kūryba, jai pačiai ir spręsti, kur tuos kūrinius laikyti, eksponuoti“, – sakė seniūnas.

Sprendimas papiktino autorę

Obelių muziejaus vedėjas Andrius Dručkus sakė, jog prieš renovaciją E. Zalogaitės darbai buvo eksponuoti dviejose muziejaus patalpose. Po remonto susirinkę rajono savivaldybės, Obelių seniūnijos ir Rokiškio krašto muziejaus atstovai kalbėjosi apie ekspozicijų parengimą, eksponatų išdėstymą. E. Zalogaitei buvo pasiūlyta josios darbus eksponuoti ne vienoje vietoje, o atskirose salėse, atsižvelgiant į jų tematiką. Toks sprendimas papiktino autorę ir ji darbų muziejui nedavė.

„Elena –  neeilinė asmenybė, jos darbų technika unikali, bent jau Obelių krašte niekas tokių nekūrė. Manyčiau, būtina jos darbus eksponuoti, tačiau kol kas su menininke nepavyksta rasti bendros kalbos“, –  pokalbį baigė A. Dručkus.