Kalvarijos savivaldybėje esančiame Liubave gyvenantis Virgilijus Bespalovas – originalus menininkas. Jis rašo poeziją, kuria dainas, fotografuoja, skambina gitara, save realizuoja tapyboje ir keramikoje.

Savamokslis keramikas

Galbūt V.Bespalovas geriausiai žinomas dėl savo keramikos gaminių, tačiau iš tikrųjų jame gyvena daugybė menų. Jie vyrą valdo jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Dar mokydamasis mokykloje Virgilijus buvo perspektyvus sportininkas. Lengvosios atletikos varžybose nuolat skindavo įvairius apdovanojimus. Vis dėlto jau tada menas buvo greta.

Baigęs mokyklą vyras ėmė vadovauti vienam muzikos ansambliui, pradėjo rašyti poeziją, kurti dainas, tapyti. Iki šių dienų jis išleido keturias asmenines poezijos knygeles. V.Bespalovo kūryba sudėta ir į dvi dešimtis almanachų. Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys prieš keletą metų net tapo Joniškyje vykusio Poezijos pavasario laureatu.

Vis dėlto ne rašymas labiausiai garsina neseniai į Liubavą persikėlusį menininką. Jį nuolat galima sutikti įvairiose šalyje vykstančiose amatininkų mugėse, parodose ar pleneruose. Vien šiltuoju metų laikotarpiu vyras su savo keramikos gaminiais dalyvauja bent keliose dešimtyse renginių.

Keramiką Virgilijus atrado jau baigęs mokyklą. Tiesa, maždaug dešimtmetį molį jis bandė prisijaukinti gana nedrąsiai.

„Nors bendravau su daugybe menininkų, atskleisti savo paslapčių tais laikais nelabai kas norėjo. Tada dar nevykdavo jokios edukacijos, o ir interneto nebuvo, tad galima sakyti, kad esu savamokslis keramikas“, – sakė V.Bespalovas.

Daro rankomis

Keramiko karjeros proveržio tašku Virgilijus laiko 1989 m. Vilniuje, Kalvarijų turguje, vykusią Kaziuko mugę, į kurią menininkas vyko su savo tuomet dar gana negausiu gaminių asortimentu.

„Paskui bent dešimtmetį kasmet keliaudavau į Kaziuko mugę. Mano vizitine kortele jau buvo tapusios žuvys, kaukės ir varpeliai. Juos, aišku, gaminu ir dabar“, – pasakojo pašnekovas.

Šiandien menininkas gali pasigirti surengęs daugybę personalinių parodų, tačiau pirmąją jų pavyko suorganizuoti tik 2004 m. Kazlų Rūdos savivaldybėje esančiame Antanave. Kaip tik tais metais iš Kėdainių rajono kilęs V.Bespalovas su šeima ir persikraustė į šią savivaldybę. Kai jis nuėjo į vietinį kultūros centrą prisistatyti ir papasakoti apie savo veiklas, jo buvo paprašyta parodyti savo darbus. Tuomet vyras ir suprato, kad nors ir gamina pagal užsakymus JAV, Norvegijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose užsienio šalyse gyvenantiems žmonėms, neturi nė vieno darbo pavyzdžio.

„Iki tol nefotografuodavau savo gaminių. Padarydavau, išsiųsdavau, ir tuo viskas baigdavosi. Nuo to laiko fiksuoju viską, ką darau“, – šypsojosi keramikas.

V.Bespalovas save laiko laisvu menininku. Vyras nemėgsta būti įspraustas į jokius rėmus, todėl dirba be jokių nustatytų formatų. Jo nuomone, net ir idealus darbas, pagamintas pagal tam tikrą formą, neturi vidinės gyvasties.

„Todėl visus klientus ir perspėju, kad nedarau vienodų daiktų. Tik panašius. Nežiedžiu, nelieju iš formų, viską, ką esu padaręs, padariau rankomis“, – sakė V.Bespalovas.

Priima natūraliai

Tik šiais metais menininkas su žmona persikėlė į Liubavą. Vyras teigė pavargęs nuo gyvenimo Kazlų Rūdos aštuonbutyje, jam norėjosi daugiau laisvės, gamtos. Kol kas savo sprendimo Virgilijus nė kiek nesigaili.

Apsigyvenęs Kalvarijos savivaldybėje V.Bespalovas ne tik įsikūrė privačioje sodyboje, bet ir rado puikiai sutvarkytą darbo vietą – keramikos studiją. Anksčiau joje trumpai darbavosi kitas menininkas iš Kalvarijos, tačiau dabar čia šeimininkauja vienas Virgilijus. Jis čia ne tik vienas leidžia savo dienas, bet ir priima žmonių ekskursijas, veda edukacijas. Dažniausiai keramikos studijoje apsilanko moksleiviai. V.Bespalovo teigimu, molio lipdymas gali padėti „sutramdyti“ net ir didžiausius neklaužadas. Tiesa, pats menininkas teigia, kad nemoko edukacijų dalyvių lipdyti iš molio, tik bando juos išmokyti suvaldyti molio plastiškumą. Pasak jo, yra daugybė molio rūšių, tad visoms joms suvaldyti reikia skirtingų įgūdžių.

„Liubave iš projektinių lėšų supirkta naujausia įranga, tad čia dirbti išties labai patogu. Anksčiau 18 metų molį degindavau senovinėje krosnyje, kurioje nebuvo net termometro. Temperatūrą mudu su žmona išmokome nustatyti iš liepsnų spalvų. Aišku, tuomet gal buvo šiek tiek daugiau kūrybos, romantikos, bet dabar viskas daug paprasčiau. Man taip patinka labiau“, – šypsojosi V.Bespalovas.

Apsigyvenęs Liubave menininkas nestokoja ir vietinių dėmesio. Per metus vyras jau spėjo čia surengti tris savo darbų parodas.

„Man atrodo, kad čia gyvena šiek tiek nuoširdesni žmonės, o ir visos problemos sprendžiamos daug paprasčiau nei mieste. Ir menas čia priimamas daug natūraliau“, – teigė pašnekovas.

Keičiasi požiūris

Paklaustas, ar įmanoma išgyventi iš meno, V.Bespalovas nedaugžodžiavo. Anot jo, menininkai niekuomet negyveno labai patogiai, jie visada turėdavo ko nors atsisakyti. Vis dėlto, vyro teigimu, žmonių poreikiai niekada nebuvo itin dideli, tik civilizacija juos išlepino.

„Pastebėjau, kad keičiasi ir žmonių požiūriai į meno pasaulio atstovus. Pavyzdžiui, iki pandemijos mugėse tiek aš, tiek kolegos parduodavome gana daug gaminių, o dabar dažniausiai girdime daug pagyrų, tačiau mūsų darbus mažai kas perka. Kita vertus, mūsų gyvenimas nuolat taip banguoja – būna geresnių metų, būna prastesnių“, – kalbėjo V.Bespalovas.

Menininkas pasakojo neseniai internete pasauliniuose menininkų portaluose įdėjęs nemažai savo keramikos gaminių nuotraukų, tačiau šios sulaukė nedidelio dėmesio. Kai vyras įkėlė savo tapybos darbų pavyzdžių, šie buvo akimirksniu išgraibstyti.

„Dažniausiai tapau abstrakcijas. Prie vieno kūrinio galiu dirbti labai ilgai. Kol jaučiu, kad jis dar nėra baigtas, tol dirbu toliau. Nuojauta turi pati pasakyti, kad jau gana. Kartais atrodo, kad reikia dar bent vieno potėpio, tačiau šis kartais viską sugadina. Tenka viską perdaryti iš naujo. Man patinka kurti abstrakcijas, nes jas žmonės supranta skirtingai“, – sakė pašnekovas.

Anot V.Bespalovas, tarp pačių menininkų pastaruoju laiku taip pat yra išaugusi konkurencija, pasikeitęs požiūris vienas į kitą. Vyras pasakojo, kad anksčiau įvairūs menininkai nuolat keisdavosi savo gaminiais, nežiūrėdami į kainas, o dabar tą jau daro nenoriai.

„Esu ne kartą savo pagamintą puodynę išsikeitęs į kokią nors kėdę ar vėrinį. Dabar to jau padaryti turbūt nebūtų įmanoma, nes visi pirma žiūri į daikto vertę“, – apgailestavo pašnekovas.

V.Bespalovas vylėsi, kad ateityje gyventojai dar labiau atsisuks į meno pasaulį. Pasak Virgilijaus, žmonėms neužtenka vien gyventi grafiku „darbas ir namai“, jiems reikia pajusti ir meno skonį.

„Nuvertinti meną būtų kvaila. Sutinku, kad kartais jį suprasti gali būti labai sunku, bet stengtis tą daryti reikia. Menas neturi kriterijų, tiesiog svarbu tobulinti skonį“, – patarimus žarstė V.Bespalovas.