„Jis – mokytojas iš pašaukimo, sąžiningai ir atsakingai atliekantis savo darbą“, – taip šiemet Kėdainių miesto rotušėje Metų mokytojo ceremonijoje apie laureatą Juozo Paukštelio progimnazijos pradinių klasių mokytoją metodininką Liną VILČINSKĄ atsiliepė jo kolegos.

Ir, matyt, ne be reikalo, nes puikiai valdydamas informacines technologijas Linas pamokas paverčia ne nuobodžiu procesu, bet linksma, daug mąstymo ir kūrybos reikalaujančia ugdymo veikla. Jis – tai mokytojas, kuris paįvairindamas pamokas kūrybinėmis užduotimis, sudomina ir skatina mokinius pažinti save.

Tuo tarpu pats Linas šypsosi ir sako, jog iš tiesų mokytojo darbas – it horoskopų kūrimas: „Mes bandome ugdyti vaiką ateičiai, patys visiškai nežinodami, kokia toji ateitis bus.“

Iš Vilkaviškio atviliojo meilė

– Linai, dar apdovanojimų metu pavadinote save imigrantu. Papasakokite, kokie keliai jus iš Vilkaviškio atvedė į vidurį Lietuvos?

– Anksti likau be mamos. Man buvo penkiolika. O manimi ėmė rūpintis mamos giminės, kurie gyveno Kėdainiuose. Vėliau, kai jau mokiausi Šiauliuose, būdavo patogu iki Vilkaviškio grįžti per Kėdainius, tad tekdavo dažnai čia apsistoti. Tiesa, dviem aukštais aukščiau virš mano tetos tuo metu gyveno ir mano būsimos žmonos šeima (šypteli). Su būsima žmona Dalia susipažinau, kai ši, paprašyta mano tetos dabar jau šviesaus atminimo mokytojos Linos Kierienės, atvežė man siuntinį. Susipažinęs su Dalia, pajutau iki šiol lydintį stiprų norą pasilikti Kėdainiuose (šypsosi).

– Vadinasi, Kėdainiai nebuvo jums svetimas miestas, kai čia atsikėlėte?

– Negalėčiau pasakyti, kad tuomet buvo ir labai savas. Lankydamas giminaičius Kėdainius pažinojau tik teoriškai. Geriau pažinau juos tik tada, kai įleidau šaknis.

Rajone tik dviese?

– Vyrų, kurie dirba pradinio ugdymo mokytojais, turbūt per visą Lietuvą pavyktų ant rankos pirštų suskaičiuoti.

– Kiek Lietuvoje, negaliu pasakyti, tačiau Kėdainių rajone, kiek žinau, esame tik du su pradinukais dirbantys mokytojai vyrai (juokiasi).

– Taigi įdomu, kodėl pasirinkote pedagogikos mokslus ir dar su pačiais mažiausiais?

– Kai dar mokiausi mokykloje buvo trys mokytojai, kurie man sakydavo, jog man tiktų būti mokytoju. Tuo metu mano mama jau smarkiai sirgo, tad patarti nelabai buvo kam... Todėl nuvažiavau į Marijampolės pedagoginę mokyklą „pasimatuoti“ šią profesiją ir išbandyti save. Man ji patiko, tad pasilikau (šypsosi).

Vėliau, kai baigiau mokslus Marijampolėje, daliai moksleivių pasiūlė tęstinių studijų mokytis Šiauliuose. Tarp jų buvau ir aš. Na, o besimokant Šiauliuose atvyko tuo metu vadinamas „Studentų turgus“ ir pasiūlė man darbą Černiachovsko pedagoginėje kolegijoje Kaliningrado srityje. Reikėjo žmogaus, kuris galėtų dirbti su studentais, žadančiais mokyti etninius lietuvius pasienio mokyklose. Kadangi neturėjau jokių kitų pasiūlymų, nuvažiavau pasižiūrėti. Ir mane pasiliko.

Dvejus metus ten dirbau dėstytoju (šypsosi). Žinoma, ten įgijau didžiulės patirties rašant projektus ir dalyvaujant susitikimuose su užsienio reikalų departamento atstovais. Tiesa, kadangi jau buvau sukūręs šeimą, buvo gana sudėtinga, kad aš čia, Kaliningrado srityje, o žmona Kėdainiuose. Todėl nusprendžiau parašyti prašymus į kelias mokyklas. Pačioje rugpjūčio pabaigoje Juozo Paukštelio pagrindinėje mokykloje buvo atidaroma dar viena pradinukų klasė ir aš gavau darbo pasiūlymą (šypsosi). Tuo metu direktorė Violeta Liutkienė, pamenu, sakė: „Pirmą kartą priimu vyrą. Žiūrėsime, kaip bus“ (juokiasi).

– Ir kaip buvo?

– Čia jau reikėtų jos klausti (juokiasi), bet, matyt, viskas buvo gerai, nes dirbu čia iki šiol.

– O jums pačiam, Linai, kaip sekėsi adaptuotis mokykloje, kai prieš tai net dvejus metus teko padirbėti su suaugusiais žmonėmis?

– Tiesą sakant, buvo gana sunku. Nors ir buvau tam ruoštas, tačiau darbas su studentais turėjo savo įtakos. Tiesa, pirmoji auklėtinių laida man giliai įsirėžė į atmintį. Šiltus ir gražius prisiminimus paliko...

– O kolektyvas?

– Būtų įdomiau sužinoti, koks aš jiems tąsyk pasirodžiau (juokiasi), nes man jie visi kaip tada, taip ir dabar atrodo tokie jauni, energingi ir, žinoma, savo srities profesionalai.

„Darbas su vaikais neleidžia sustabarėti, tad visuomet tenka būti judesy. Vaikų atvirumas, judrumas, originalumas mane labai žavi – tuo šis darbas, matyt, ir ypatingas“, – sako mokytojas Linas Vilčinskas. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Norėjo būti miškininku– Taigi iškart nusitaikėte į pedagogiką ir apie kitas profesijas nė nesvarstėte?

– Buvo minčių būti... miškininku (šypsosi).

– Esate gamtos žmogus?

– (susimąsto) Nepasakyčiau, kad buvau itin artimas gamtai, manau, labiau tiktų sakyti, jog ji mane žavėjo, tačiau labai nuo jos atitolau. Kai „įšokau“ į pedagogiką, kai atsirado šeima ir vaikai, artimiau draugauti su gamta pristigo laiko.

– Kad jau netapote miškininku, kalbėkime apie pedagogiką. Dirbate su pačiais mažiausiais, formuojate jų vertybinius ir žinių pagrindus, pamažu lipdote asmenybes ir po ketverių draugystės metų perleidžiate juos kitiems. Kuo įdomus ir ypatingas mokytojo darbas?

– Žinote, kas yra baisiausia šiame darbe? Kad tik mokytojas nesuformuotų netinkamų pagrindų. Tai – didžiausia atsakomybė. Kita vertus, šis darbas yra nenuobodus, nes kiekviena diena būna vis kitokia. Turbūt kiekvienas mokytojas pasakytų, jog niekada nebus dviejų ir daugiau vienodų dienų ar pamokų. Darbas su vaikais neleidžia sustabarėti, tad visuomet tenka būti judesy. Vaikų atvirumas, judrumas, originalumas mane labai žavi – tuo šis darbas ir ypatingas (šypsosi).

– Niekada nesigailėjote, kad tapote mokytoju?

– Tikrai ne. Tiesiog gal kartais žvelgiu į save savikritiškai: ar reikėjo? Gal netinku? Gal reikėtų kantresnio ir dar išradingesnio žmogaus mokyklai? Kartais atrodo, kad kiti taip žavingai ir lengvai dirba, o man, regis, daugiau pastangų įdėti reikia...

– O gal visai be reikalo kankinate save tokiomis abejonėmis? Nes tai, kad esate puikus mokytojas, pasako šiųmetis Metų mokytojo apdovanojimas.

– (šypsosi) Esu tikras, kad tie mokytojai, kurie išleido bent keturias laidas, jau yra pelnę Metų mokytojo vardą. Nors esu žingeidus žmogus, esu dėkingas ir aplinkybėms, kurios viską taip sudėliojo. Šis apdovanojimas man simbolizuoja mano įdėto darbo ir pastangų įvertinimą.

Šiuolaikinės technologijos – draugas

– Linai, šiais laikais mokytojai raginami, netgi, sakyčiau, spaudžiami būti išmanūs. Jums šiuolaikinės technologijos – baubas ar draugas?

– Manęs sparčiai besikeičiančios technologijos tikrai visai nebaugina (šypsosi). Priešingai, manau, kad jos yra mano „arkliukas“, todėl ir dirbu su „Šviesos“ leidykla bei ugdymo plėtotės centru: kuriame programas, skaitmeninius objektus, vedu internetines paskaitas.

Žinoma, technologijos keičiasi žymiai greičiau nei pati mokykla, tad mokytojas turi pamatuoti, kiek to reikia vaikui. Mes, pedagogai, iš esmės dirbame labai sudėtingą darbą. Tai – kaip horoskopų kūrimas – mes bandome ugdyti vaiką ateičiai, patys visiškai nežinodami, kokia toji ateitis bus. Žinoma, pamatinių vertybių – nuoširdumo, atkaklumo, atsakomybės – reikės bet kokioje visuomenėje ir bet kokiu laiku.Na, o techniniai dalykai žavi ne tik vaikus, bet ir mane patį. Šiuo metu itin populiarūs yra LEGO robotukai, mes džiaugiamės darydami valdymo, konstravimo, programavimo atradimus. Tai mini darbeliai, tačiau kad robotukas nuvažiuotų, pypteltų, pasikeistų spalvą ir grįžtų yra įdomu ne tik suaugusiam, bet, žinoma, ir vaikams.

– Anot jūsų kolegų, pamokas gebate paversti ne nuobodžiu procesu, bet linksma, daug mąstymo ir kūrybos reikalaujančia ugdymo veikla. Taip pat pamokas paįvairinate kūrybinėmis užduotimis, kurios sudomina ir skatina mokinius pažinti save. Ar sunku kas kartą pasiruošti tokiai pamokai?

– Pakankamai, nes niekada negali nuspėti, kas juos sudomins, kas „užkabins“. Būna ruošiesi pamokai ir galvoji: „Aha, va šitas dalykas vaikams tikrai patiks“, o, žiūrėk, ateini į pamoką ir supranti, kad nevisai. O būna ir atvirkščiai. Tačiau visada stengiesi išlikti nenuobodus.

Manau, kad kiekvienam vaikui reikia bent šiek tiek specialiųjų efektų. O ar visada pavyksta, čia jau kitas klausimas (šypsosi). Būna, grįžti namo ir graužiesi – o gal reikėjo kiek kitaip viską pateikti... Tačiau stengiesi, mokaisi, eini toliau ir supranti, kad kartais geriausių rezultatų gali pasiekti tik labai nuosekliu juodu darbu, tuomet ir jokių efektų nereikia.

– Esate vadovėlių pradinėms klasėms serijos „TAIP!“ matematikos vadovėlio ir užduočių sąsiuvinio pirmai klasei bendraautoris. Kokia tai patirtis jums buvo?

– Vadovėlio rašymas yra sunkus, daug laiko, išminties, proto ir pasiruošimo reikalaujantis procesas, todėl ties antra klase aš jau nebedirbau, o pasirinkau skaitmeninių priemonių kūrimą.

– Įgyta dalykine ir metodine patirtimi dalijatės su kolegomis: organizuojate seminarus, skaitote pranešimus, vedate atviras pamokas bei vebinarus. Kuo pastarieji įdomūs ir naudingi?

– Tiems, kurie turi scenos baimę, manau, toks būdas labai priimtinas. Kita vertus, internetinės paskaitos labai populiarėja, nes niekur nereikia važiuoti, gali klausyti namuose, gali užsirašyti, gali tuo metu pietauti ir taip sutaupyti laiko bei lėšų.

Sėkmės formulės nežino

– Linai, su pedagogika, įskaitant ir darbą Kaliningrado srityje, draugaujate apie du dešimtmečius. Įdomu, su kiek laidų jau teko atsisveikinti?

– Skrydžiui ruošiasi jau penktoji mano auklėtinių laida.

– Per ketverius metus jūs tampate vaikams ir draugas, ir tėtis, ir mokytojas, ir auklėtojas, ir globėjas. O kuo vaikai tampa jums? Ar sunku būna, kai ateina atsisveikinimo akimirka?

– Per ketverius metus spėji pažinti vaikus taip, lyg matytum juos kiaurai, o jie mane išmoksta suprasti iš pusės žodžio. Žinoma, sunku būna ir sugraudina. Matai, kad blizga į tave žvelgiančios vaiko akys ir tau jos ima blizgėti. Tačiau, manau, jog ketvirta klasė – tai laikas, kai jiems ateina metas išeiti. Jie užauga ir pasiekia tokį tašką, kai nori to ar ne, bet turi juos paleisti...

Visgi, matyt, man sunkiausia atsisveikinti buvo su pirmąja laida. Augo ne tik jie, bet ir aš kartu su jais kaip žmogus, kaip mokytojas, kaip auklėtojas. Ir kai atėjo suvokimas, kad tai yra pabaiga, buvo labai sunku. Kita vertus, su kiekvienu atsisveikinimu aplanko ir nerimas, o kas ateis po jų, kaip seksis tą akmenį vėl rident aukštyn... (šypteli)

– Taigi kokios tos naujos pažintys būna? Kaip atrandate raktą į vaikų širdis? Gal kokią sėkmės formulę slepiate?

– Oi, ne (juokiasi). Manau, kad sėkmės formulės čia nepritaikysi, nes kiekvienas vaikas yra unikalus. Draugystė ir pasitikėjimas ateina savaime. Gali susidėlioti tik tam tikrus sisteminius dalykus, bet bendravimo metodikos nenumatysi. Vaikai yra pernelyg skirtingi.

Mokytojas visur ir visada?

– Kaip manote, ar mokytojo specialybė perlipa profesines ribas – kartą tapęs mokytoju, juo būni visur ir visada?

– (juokiasi) Įsivaizduokite pobūvį, vakarėlį ar kokį giminės susitikimą. Spėkite, kas pirmas pasakys tostą?

– Mokytojas?

– Mokytojas... (juokiasi) Tai, matyt, tiesos yra. Manau, jog bet kokia profesija palieka kažkokį antspaudą. Pavyzdžiui, inžinieriai pasižymi techniniu mąstymu, gydytojas – kruopštumu, tikslumu. Na, o mokytojas... Mokytojas mėgsta ir gyvenime būti mokytoju (juokiasi).

– O dabar, Linai, įsivaizduokite jūs. Ne vakarėlį, o naująją kartą? Nors ir minėjote, jog nuspėti jos negalime, tačiau pabandykite.

– Pasaulis technologijų dėka susitraukė į žymiai mažesnį ir jis jau dabar iš visų pusių kviečia: „Ateik pas mane. Pas mane. Pas mane“.

Nors vaikai smalsėja ir darosi imlesni, kita vertus, darosi sunku juos ilgam sukaupti, nes aplink gausu dirgiklių. Kai aplink tiek naujovių, sunku koncentruotis net ir mokytojui. Negali išbandytos taktikos „belsti“ dvidešimt metų, todėl reikia nuolat mokytis, bandyti ir žengti koja kojon su naujovėmis pirmyn.

– O vertybės vaikų keičiasi?

– Keičiasi. Kaip jau minėjau, pamatinių vertybių – nuoširdumo, atkaklumo, atsakomybės – reikės bet kokioje visuomenėje ir bet kokiu laiku. Jas mes ir ugdome.

– Ačiū jums už pokalbį.