Ką turi Gargždai, bet neturi nei Kretinga, nei Skuodas, nei Plungė? Ko į Gargždus važiuoja palangiškiai, klaipėdiškiai, telšiškiai ir net mažeikiškiai? Šiuolaikinis kino teatras „Minija“ ir vyriausiojo specialisto-muziejininko Jono Mikučio, su kinu ir fotografija susijusių eksponatų kolekcionieriaus, įkurtas muziejus priverčia nustebti svečius iš didmiesčių ir net iš užsienio.

Po rekonstrukcijos – modernu

Gargždiškiai prisimena, kaip atrodė „Minijos“ kino teatras prieš rekonstrukciją: pilkas daugiau nei pusšimtį metų stovintis pastatas, salėje medinės aplūžusios kėdės, sena aparatūra... Žiūrovai į vakarinius kino seansus rinkosi vangiai. Tada imta svarstyti, kad Gargždams kino teatro gal visai nebereikia, nes esą čia pat Klaipėda su savo moderniomis kino salėmis. Paradoksas – dabar klaipėdiškiai dažnai važiuoja į Gargždus būtent dėl kino teatro, kuris po dvejus metus trukusios rekonstrukcijos 2015 m. tapo jaukus ir šiuolaikiškas. Pastato rekonstrukcija kainavo apie 2,9 mln. litų, iš kurių 760 tūkst. litų skyrė Europos Sąjunga, ir 1,9 mln. litų – Savivaldybė iš skolintų lėšų. Kino teatras pasikeitė ne tik išoriškai. „Buvo sumontuota naujausia aparatūra, ekranas padengtas specialia medžiaga, kuri leidžia rodyti itin geros kokybės vaizdą, o ekrano siena puikiai sugeria garsą“, – pasakoja buvęs ilgametis „Minijos“ kino teatro direktorius, vėliau – administratorius, dabar vyriausiasis specialistas-muziejininkas J. Mikutis. Į Gargždus atvežami Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ filmai, vyksta susitikimai su jų kūrėjais. Nuo balandžio 11 d. Lietuvoje prasideda antrasis kino projektas „Izraelio kinas tavo mieste“. Kaip ir pernai Gargžduose, „Minijos“ kino teatre, vyks nemokami Izraelio filmų seansai.

J. Mikutis pastebi, kad pažiūrėti filmų į Gargždus atvažiuoja kino mėgėjų net iš tų miestų, kuriuose yra kino teatras: „Sako, kad jiems čia labiau patinkanti salė. Malonu, kai išgirsti, jog čia esanti gera aura. Kartais tėvai atvažiuoja su vaikais švęsti gimtadienių. Iš pradžių pažiūri filmą, paskui papietauja kurioje nors miesto kavinėje, o aš pakviečiu į kino technikos muziejų ir sukaktuvininkui padovanoju momentinę nuotrauką.“ „Minijos“ kino teatras sentimentus kelia ir emigrantams. Sugrįžę aplankyti artimųjų, jie atsiveda į kiną ir savo vaikus, jiems papasakoja, kad patys būdami vaikai čia dažnai žiūrėdavo filmus.

Žiūrovus teko vilioti

Tada, kai rajono politikai svarstė „Minijos“ kino teatro likimą, nuolat skubantį ir nešiną kino plakatais, skrajutėmis ar pakvietimais į filmus J. Mikutį per dieną galėjai sutikti įvairiose Gargždų vietose: darželiuose, mokyklose, gatvėje, turguje, sendaikčių parduotuvėje ir, žinoma, kino teatre. Jaunuosius žiūrovus teko vilioti ne tik spalvingais kino plakatais, bet ir kino platintojų dovanėlėmis – vaikiškais sąsiuviniais, šokoladukais. Norintieji už dyką „Minijos“ kino teatre pamatyti pageidaujamą filmą turėjo užpildyti kuponą, išspausdintą „Bangoje“, ir atnešti į redakciją. „Vaikiškų filmų platintojai nesuprato, kodėl kituose nedideliuose miestuose nesusirenka tiek žiūrovų, kiek Gargžduose. Kartais į „Miniją“ jų ateidavo net dvigubai daugiau nei kitur“, – šypsosi J. Mikutis, pats savo lėšomis daręs filmų skrajutes, jas dauginęs ir platinęs įvairiose įstaigose, negailėjęs tam nei laiko, nei energijos, nei lėšų. Kartais apimdavusią neviltį, kad nepavyks išsaugoti kino teatro, įveikė žemaitiškas užsispyrimas. „Suaugusieji, kai atsirado internetas, beveik nustojo vaikščioti į filmus, tad stengiausi išlaikyti vaikų domėjimąsi kinu“, – prisipažįsta kino entuziastas J. Mikutis. Pavadintas kino fanatiku vyriškis nepyksta ir juokauja, kad jo venomis teka ištirpusi kino juosta. Iš tiesų šio straipsnio herojus vertas, kad apie jį būtų sukurtas filmas.

Muziejus – turtas

Apsilankyti Gargžduose ir „Minijos“ kino teatre nepamatyti J. Mikučio muziejaus eksponatų, kurie prieš kelerius metus laikinai buvo iškeliavę į Klaipėdą, būtų didelis praradimas. Nuolat eksponuojama apie 200 pačių geriausių kolekcijos eksponatų – kino projektorių, filmavimo kamerų, fotoaparatų. Daugelis, beje, veikia, o kad tuo įsitikintumėte, J. Mikutis būtinai pademonstruos ir šnipinėjimo tikslais naudotus mažyčius fotoaparatus, ir skaidrių demonstravimo techniką, o vieną kino kamerą pateiks ne tik su instrukcija, bet ir su 1948 m. pirkimo čekiu, tačiau bene seniausias muziejuje 1907 metų eksponatas.

Pamatysite ir juostinį atsakiklį, veikusį „Minijos“ kino teatro kasoje, kai nebuvo ne tik feisbuko, bet ir interneto Lietuvoje ir ne kiekvienuose namuose buvo laidinis telefono aparatas. „Jei žmogus paskambindavo į kasą, o kasininkės nebūdavo, įsijungdavo atsakiklis. Taip žiūrovai sužinodavo tos dienos ar savaitės filmų repertuarą. Jį patys darbuotojai ir įrašydavo į atsakiklį“, – prisiminimais dalijasi J. Mikutis.

Kiek kainuoja aistra kolekcionuoti su kinu ir fotografija susijusias senienas, jis sako neskaičiuojantis. Ieškodamas vertingų daiktų gargždiškis išmaišė aplinkinių miestų sendaikčių turgus, antikvariatus, kai ką pirko iš pažįstamų, vieną kitą gavo dovanų. „Neturėdamas mašinos anais laikais Klaipėdoje nupirkęs kokią senieną tempdavau laimingas per visą miestą. Žmona su dukra iš veido išraiškos suprasdavo, kad grįžau ne tuščiomis“, – šypsosi J. Mikutis. O tada pirkinį išardydavo, išvalydavo, išblizgindavo ir... vėl surinkdavo.

„Netikėtas ir labai malonus siurprizas Gargžduose atrasti tokį deimančiuką kaip šitas muziejus. Dar įspūdingiau yra tai, kad muziejus yra entuziasto Jono dėka, kas šiais laikais yra tikrai retas dalykas. Klausytis Jono buvo vienas malonumas!

Šaunu – linkiu klestėti, sulaukti daugiau populiarumo ir garsinti Gargždus“, – praėjusių metų spalį tokį įrašą „Minijos“ kino teatro lankytojų knygoje paliko savivaldos ir verslo forumą moderavęs televizijos laidų vedėjas, rašytojas Andrius Tapinas.

Nors sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, Gargždų miesto bendruomenė „Tauriosios širdies“ ženklu šiemet įvertino J. Mikučio pastangas išsaugoti Gargžduose kiną ir jį populiarinti. Savo darbui, kurio neskiria nuo pomėgio, atsidavęs J. Mikutis įrodė, kad nežmoniškas užsispyrimas gali įveikti didžiausią skepticizmo sieną.

Laima ŠVEISTRYTĖ