Kokias ligas teko įveikti Radviloms ir kokios įveikė juos, nekarūnuotus Lietuvos valdovus?

„Gyvenimas dviejuose pasauliuose yra istoriko kasdienybė, nors ir varginanti. Tačiau šis kartas man buvo išskirtinis. Niekad anksčiau renkant medžiagą ir rašant neteko patirti tiek daug skausmo, nevilties, bejėgiškumo. Mačiau, kiek pastangų anuomet gyvenusiems Radviloms teko įdėti, kad būtų sveiki jie patys ir jų šeimų nariai, kiek daug lėšų tam skyrė. Sveikata jiems, kaip ir mums, buvo viena didžiausių vertybių. Visomis jėgomis kabinosi į gyvenimą, bandė nugalėti net mirtį. Bet net jiems – įtakingiausiems senosios Lietuvos politikams, turtingiausiems valstybės piliečiams – tai buvo ne pagal galias...“Tokiais žodžiais prasideda profesorės, humanitarinių mokslų daktarės Raimondos Ragauskienės monografija „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pab. – XVII a.)“. Šio fundamentalaus, daugiau kaip 700 puslapių apimties veikalo pristatymas Radvilų mieste praėjusį penktadienį buvo gražus ir prasmingas besibaigiančių metų renginys tiek forma, tiek turiniu. Be autorės, į knygos pristatymą atvyko prof. dr. Aivas Ragauskas bei dr. Deimantas Karvelis.

Svečius pasitiko pilna pilies arsenalo salė, o tai, prisipažinkime, ne visada būna pristatant rimtus mokslinius darbus. Smagu, kad biržiečiai neabejingi praeičiai, buvusių savo krašto valdovų Radvilų giminės gyvenimo trukmei, ligoms, gimimams ir mirtims - biologinei dinastijos istorijai. Dar smagiau, kad salėje matėsi daug jaunų, susidomėjusių veidų.

Knygos pristatymą moderavo dr. D. Karvelis. „Nors tai jau ketvirtas pristatymas - buvo Vilniuje, Kaune ir Kėdainiuose, neabejotinai tai bus pagrindinis šios knygos pristatymas, nes čia Radvilų žemė“, - sakė istorikas. Jis elegantiškai pristatė Raimondą ir Aivą Ragauskus, kaip retą istorijos mokslo pasaulyje šeimyninį mokslininkų tandemą, kuriame tiek vyras, tiek žmona sukūrė daug fundamentalių mokslinių darbų.

Anot D. Karvelio, profesorė R. Ragauskienė yra viena produktyviausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrinėtojų. Ir tas produktyvumas atsispindi ne pasirodymų televizijos ekrane dažnumu, o išleistų monografinių knygų skaičiumi. O R. Ragauskienė jų yra parašiusi tikrai ne vieną. Radvilos (šalia Lietuvos metrikos, bajorijos archyvų) – pirmasis ir pagrindinis R. Ragauskienės mokslinių tyrimų objektas. Pirmoji jos knyga apie Barborą Radvilaitę jau 1999 metais išsklaidė mitą, jog Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė galėjo būti nunuodyta.

„Jei jūs vakaro metu sugalvosite klausimą apie Radvilų sveikatą ar jų biologiją ir profesorė Raimonda jo nesugebės atsakyti, tai reiškia tik vieną dalyką - Lietuvoje į tokį klausimą šiandien niekas negali atsakyti“, - kreipdamasis į auditoriją sakė D. Karvelis.

Darbo ištakos

Anot R. Ragauskienės, istorinių knygų prirašyta nemažai, lietuviška istoriografija pildosi įdomiais darbais. Tačiau ar dėl to, kad istorijos arimuose dominuoja vyrai, ar dėl to, kad biologinis matas nėra toks populiarus, pas mus yra daug monografijų apie politiką, socialinį gyvenimą. Tačiau apie sveikatos dalykus senojoje istorijoje darbų nėra. „Rašydama disertaciją ar kitas knygas apie Radvilas, rinkau ne tik pagrindinius dalykus apie šių asmenybių politinę veiklą. Mane domino, kiek Radvilos turėjo vaikų šeimose, kokia buvo vaikų ir pačių Radvilų sveikata. Tie dalykai buvo labai svarbūs visų laikų žmonėms. Tai matyti iš jų korespondencijos. Šis mano domėjimasis tais dalykais, užrašai, pastabos paraštėse, ilgainiui virto darbu, kurio rezultatą matome šiandien. Tai tarpdalykinis tyrimas, kuriame sueina keletas plotmių. Tai Biržų ir Dubingių Radvilų šakos istorija, medikų, gydžiusių Radvilas, istorijos ir panašūs dalykai. Kita vertus, tyrime svarbus demografinis aspektas – kiek vaikų gimdavo, kokia buvo vidutinė gyvenimo trukmė ir panašiai. Galiausiai šioje knygoje pakankamai plačiai pristatoma ir medicinos istorija bei farmacija. Pavyko išsiaiškinti visų 52 Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šakos palikuonių pagrindines ligas ir negalavimus, pavyko nustatyti daugelio iš jų mirties priežastis, rasti duomenų, kokiais medikamentais ir metodais jie gydėsi. Tie trys aspektai - medicininis, istorinis ir demografinis - suėję į viena ir davė tokį rezultatą. Apskritai knygoje plėtojama mintis, kad biologinis istorijos matas - fizinė ir psichinė sveikata, gyvenimo trukmė, mirties priežastys, šeimos struktūra - yra labai svarbi integralios visuomenės dalis. Ir rašant istoriją į tai būtina atsižvelgti“, - apie knygos atsiradimo priežastis bei pagrindinius tyrimo objektus kalbėjo R. Ragauskienė.

Apie ligų ir mirčių pasaulį

Atsakydama į klausimą, ką rašant knygą buvo sunkiausia nagrinėti, mokslininkė sakė, jog problemų buvo pakankamai. Pirmiausia tai visiškai kitoks požiūris į sveikatą, jei lygintume XV-XVII amžius ir mūsų laikus. Visai kitoks ligų pasireiškimas, kitokios ligos. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kokios tai buvo ligos. Teko konsultuotis su daugeliu žymių Lietuvos medikų, iš kurių sulaukta daug pagalbos. Tačiau, anot R. Ragauskienės, net ir jiems kai kurių ligų pasireiškimai buvo netikėti. Ligų diagnozavimo problematika buvo vienas svarbiausių ir sudėtingiausių uždavinių, nes kai kurių ligų diagnozė ir jų požymių simptomatika, bėgant amžiams, keitėsi. Pavyzdžiui, sifilio ypatumai. Taip, kaip ši liga pasireiškė XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje, tokių pasireiškimų dabar medikai nežino. Tuomet liga buvo ypač agresyvi ir plito žaibiškai. Dabar tokių proveržių nematyti ir medicina su ja nesunkiai susidoroja. Kitas sudėtingas dalykas, anot R. Ragauskienės, buvo ano meto medicininių šaltinių ir medikamentų, kuriuos naudojo Radvilos, nagrinėjimas. Tuos dalykus reikėjo, vaizdžiai tariant, išversti į šiuolaikinę kalbą.

„Ypač sunku buvo tyrinėti ir emociškai. Tai tokie sunkūs dalykai, ypač kai susiduri su dažnomis vaikų mirtimis, tai labai neigiamai veikia. Tas emocinis krūvis buvo sudėtingas“, - pasakojo profesorė R. Ragauskienė.

Ateitis stovi ant praeities

Gerų žodžių šiai knygai ir kitiems žmonos darbams apie Radvilas nepašykštėjęs profesorius A. Ragauskas sakė norintis kalbėti kiek platesniu aspektu. „Ko reikia, kad kraštas arba regionas klestėtų?Daug ko, bet, kaip rodo pasaulio ir Europos istorija, jam reikia turėti tam tikrą istorinį kultūrinį paveldą, istorinę tradiciją, nes inovatyvūs daiktai neatsiranda tuščioje vietoje. Pavyzdys gali būti Kinija, didžiulis etnosas ir teritorija. Į šiaurę ir į rytus už Kinų sienos taip pat plyti milžiniškos teritorijos. Tačiau kur bręsta didysis XXI a. iššūkis? Toje vietoje, kur klestėjo daugiatūkstantmetė civilizacija, kurios nesugebėjo sunaikinti ir komunistinis režimas, nors labai labai stengėsi. Kultūrinis istorinis paveldas ir šiuolaikinės Kinijos modernus ūkis eina greta. Be nieko nebūna nieko - turi būti tam tikras pamatas.

Galima pasidžiaugti, kad Biržai tokį paveldą turi – ir materialų ir nematerialų. Nematerialus paveldas - biržiečiai Radvilos. Tai etiketė, ženklas ir turtas, kuris atpažįstamas visame pasaulyje. Tai suponuoja turistų srautus, turizmo kelius ir panašius dalykus, kuriuos reikia protingai išnaudoti“, - sakė A. Ragauskas.

Radvilų moterys

Labai dažnas knygos diskursas yra apie moterų istorijas. Anot D. Karvelio, šią knygą galėtume laikyti savotiška LDK moterų istorijos reabilitacija. Joje kalbama apie šeimų kūrimą, meilę, religijos reikalus ir tai, kad ne visada šių dalykų iniciatoriai buvo vyrai. Todėl vienas iš D. Karvelio klausimų knygos autorei buvo apie moteriškąjį Radvilų giminės pradą. Anot R. Ragauskienės, knygoje pristatoma 31 moteris - tiek, kiek jų toje Radvilų šakoje buvo. Moterys čia ir žmonos, ir dukros. Būti moterimi, net Radviliene ar Radvilaite, anais laikais buvo katastrofiškai baisu. Jei vyrai, eidami į karą, surašydavo testamentus, tai ir kiekviena moteris, sulaukusi pilnametystės ir pastojusi, sėsdavo prie stalo ir rašydavo testamentą. Kiekvienas nėštumas grėsdavo mirtimi, tą rodo ir demografiniai duomenys. Iš 31 Radvilų giminės atstovės moters net 13 mirė po gimdymo ar per nėštumą nuo įvairių komplikacijų. „Daugelis jaunų Radvilų moterų mirė nesulaukusios nė 30 metų“, – teigė R. Ragauskienė. Todėl knygoje daug dėmesio skirta įvairioms ginekologinėms ir akušerinėms ligoms, su kuriomis susidūrė Radvilų moterys.

„Nors knygoje remiuosi tradicine geneologija - pagal vyrišką giminės liniją, tačiau mane domino ir paskutinės šios Radvilų giminės atstovės – Liudvikos Karolinos Radvilaitės vienintelės dukros Augustės likimas. Pastaroji nutekėjo į Vokietiją, įsiliejo į tos šalies Vitelsbergų didikų giminę, ir Radvilų šakos kraujas atgimė šioje giminėje. Jos vaikaičiai buvo Bavarijos karaliai, šios giminės šakos nusitęsė į kitas karališkąsias šeimas. Biologine prasme Radvilų kraujas nedingo, jis teka šiandien gyvenančių žmonių gyslomis“, - sakė profesorė R. Ragauskienė.

Ligos

Pagrindinė priežastis, kodėl 200 metų gyvavusi Radvilų giminė išnyko, buvo epidemiologinio perėjimo laikotarpis, kuriame jie gyveno. Tada buvo labai aukšti gimstamumo ir mirtingumo rodikliai. Radvilų ši problema neaplenkė, kaip ir kitų to meto didikų dinastijų. Anot R. Ragauskienės, Radvilos susilaukdavo gausių šeimų, tačiau pusė palikuonių nesulaukdavo pilnametystės ir mirdavo kūdikystėje arba labai maži. Dominavo infekcinės ligos, net trys ketvirtadaliai šios šakos Radvilų mirė nuo pačių įvairiausių infekcinių ligų. Pražūtingų visuomenei maro epidemijų Radvilos sugebėjo išvengti. Tai padaryti jiems leido dvarų skirtingose vietose turėjimas. Sužinoję apie besiartinančią epidemijos bangą, jie vykdavo į kitą dvarą, statydavo sanitarinius kordonus, nieko ten neįleisdavo be dviejų savaičių karantino. Tokios priemonės padėjo, kad nė vienas didikas nuo maro nenukentėjo.

Dėl to meto mitybos įpročių Radvilas vargino virškinimo trakto ligos, taip pat podagra, tuberkuliozė, dantų skausmai. Kita vertus, Radvilos, kaip nekarūnuoti tuometinės Lietuvos valdovai, pagal to meto standartus gavo pačio aukščiausio lygio medicininį aptarnavimą - samdė pačius geriausius, profesionaliausius, Europos universitetus baigusius gydytojus.

Kas domino biržiečius

Auditorijos klausimai apie didikų Radvilų sveikatą nebuvo labai gausūs. Muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė domėjosi, kokias kontraceptines priemones naudojo Radvilos, kaip buvo reguliuojama demografinė padėtis. Anot R. Ragauskienės, Radvilos buvo susipažinę su visomis tada prieinamomis kontracepcijos priemonėmis - tiek vaistiniais preparatais, tiek to meto Maskvos didžiojoje kunigaikštystėje paplitusia praktika - naujagimių žudymu. Jie žinojo visą priemonių spektrą. Kitas dalykas, kad Radvilos tos praktikos nenaudojo. Jų supratimu, giminė turėjo būti didelė ir jie stengėsi susilaukti kuo daugiau vaikų, žinodami, koks didelis yra mirštamumas.

Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius klausė, ar knygoje yra duomenų apie Radvilų psichinę sveikatą, ar juos kamavo šio amžiaus rykštė - depresija ir panašūs negalavimai.

Anot mokslininkės, Biržų ir Dubingių šakos Radvilų psichikos ligos nekamavo. Būta susirgimų nerviniu pagrindu, neurozių, tačiau psichikos ligonių buvo tik ir šiandien gyvuojančioje Nesvyžiaus Radvilų šakoje. Laiškuose matyti, kad jie kartais pasiduodavo vadinamajai melancholijai arba depresijai ir nuolat dejuodavo, kaip sunku išlaikyti sveikatą, kaip tai padaryti. Kita vertus, tais laikais, kai nebuvo jokių efektyvesnių vaistų, kai kiekvienas didesnis peršalimas galėjo baigtis mirtimi, tokie išgyvenimai dėl savo ar vaikų sveikatos visiškai suprantami.

Politikė Ramunė Čigienė domėjosi, ar tyrinėjamoje Radvilų giminėje buvo savižudybių. Pasak R. Ragauskienės, Biržų ir Dubingių šakoje apie tokius dalykus nežinoma. Buvo atskiras atvejis, kai šios giminės atstovė kentėjo nuo polinkio į alkoholizmą.

Renginio metu buvo galima monografiją įsigyti. Nors ir nepigiai kainuojanti knyga sulaukė dalyvių dėmesio ir po pristatymo per salę nutįso autorės autografo laukiančių biržiečių eilė. Kai kurie įsigijo ne po vieną leidinį - sakė, jog tai bus puiki kalėdinė dovana bičiuliams.

Antanas Vaičeliūnas