17-ąjį kartą duris atvėrusi tarptautinė knygų Meka patvirtino, kad iš paauglystės ji išaugo į solidų ir garbingą renginį.

„Jeigu aš neemigruoju valyti tualetų, tai tik todėl, kad mano tautiečiai dar myli spausdintą žodį ir plūste plūsta į Knygų mugę, drąsiai tituluojamą metų renginiu“, – ši frazė galėtų priklausyti ne vienam rašytojui, leidėjui ar projektų vadovui, duoną valgančiam iš knygų. Juk tik per plauką toks kultūros renginys, jau seniai tapęs reiškiniu mūsų padangėje, atsilieka nuo garsiųjų AGRO ar RESTA parodų, apie kurias atgarsiai nusirita per visą Europą. Net tai, kad teko braidyti po neasfaltuotas automobilių stovėjimo aikšteles, nesugadino šventiškos nuotaikos, kuri lydėjo vaikštant po knygų pripildytus LITEXPO parodų paviljonus.

Istorijos užkulisiai

Išskirtinis įžymybių ar netgi Lietuvos popso žvaigždučių dėmesys šiam renginiui akivaizdus: juk apsilankęs šioje mugėje, pristatai visuomenei save kaip intelektualų, apsiskaičiusį ir protingą žmogų. Aukščiausios valdžios atstovai taip pat linkę pagerbti tokius renginius. Pirmąją mugės dieną išvydome knygomis besidomintį premjerą Algirdą Butkevičių su žmona Janina ir gausia palyda. Ponia Janina „Valstiečių laikraščiui“ papasakojo įsigijusi knygų ir istorine tematika, jas rekomendavo knygų mugės ekspertai.

Regis, istorija, paprastai egzistavusi kaip trečios eilės pusseserė, dabar įgauna naują kvėpavimą. Susidomėjimas Lietuvos praeitimi akivaizdus: istorinė tematika vyrauja grožinėje literatūroje, paklausios ir specializuotos praeities literatūros knygos.

Automobilių istorijos aistruolis, Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus parodoje pristatė savo išleistą knygą apie tarpukario Vilniaus taksi. Tarsi patvirtinimas jo žodžiams – stende stovintis restauruotas to meto automobilis, traukiantis visų mugės lankytojų akis. Vilniaus viešojo transporto istorijos ekspertas ir knygos autorius apgailestavo, kad iki šių laikų neišliko puskarietės, kurios važinėjo Vilniaus gatvėmis XIX–XX a. O ir šį puikų parodos eksponatą prikelti gyvenimui padėjo atsitiktinumas: „Prieš 15 metų viename apleistame garaže buvo rastos automobilio liekanos, identifikuotos kaip buvusio taksi automobilio“, – pasakojo R.Žičkus. Surastos dar vieno automobilio liekanos padėjo pagal autentiškas nuotraukas atkurti gražuolį, kuriam neliko abejingų visoje mugėje. R.Žičkus pripažino nesitikįs itin didelio ažiotažo dėl knygos ar ypatingos naudos. 250 egz. tiražu išleista knyga mugėje kainuoja 25 eurus ir skirta išskirtiniam mėgėjui. „Knygą finansavo UAB „Motorai LT“, užsiimanti automobilių restauravimu, tai – bendras projektas, – sakė autorius. – Mano rėmėjai supranta, kad iš kultūros pinigų neužsidirbs, ši knyga skiriama tiems, kurie domisi Vilniaus transporto istorija. Kaunas jau pernai išleido viešojo transporto istoriją, Ryga taip pat turi tokią knygą, Talinas jau net trečią knygos leidimą išspausdino, pagaliau pribrendo ir Vilnius.“

Dotacijos Baltarusijoje

Baltarusijos leidykla „Mastackaja literatūra“ jau septyniolika metų dalyvauja tarptautinėje Lietuvos knygų mugėje. Pasak direktoriaus pavaduotojos Alenos Kazak, leidykla leidžia ir Jeronimo Lauciaus knygas, kurios populiarios Baltarusijoje: „Knygas spausdiname Lietuvoje, nes čia geresnė poligrafijos kokybė, popierius. Mūsų tikslas – grožinė literatūra, skirta visoms skaitytojų auditorijoms: nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Baltarusijoje knygos perkamos taip, kaip ir visame pasaulyje, žinoma, konkurenciją sudaro elektroninės knygos, internetas, tačiau pastarieji dveji metai teikia vilties, kad „popierinės“ literatūros paklausa auga. Labai džiugu, kad Baltarusijoje pripažinimo sulaukia knygos baltarusių kalba. Dauguma knygų mūsų šalyje yra dotuojamos, dotacijos gali sudaryti net 70 proc. savikainos, todėl kainos „nesikandžioja“ – knygos kainuoja 5, 10 ar 14 eurų“, – sakė A.Kazak. Kaip vieną iš geriausių 2015 m. leidinių Baltarusijoje ji paminėjo biografinį albumą apie Viktorą Muliaviną, buvusį garsaus „Pesniary“ ansamblio vadovą ir įkūrėją.

Kviečia Omanas

Parodoje išties nustebino Omano sultonato stendas. Kaip ir bendravimas su egzotiškais drabužiais išsipuošusia arabe, atsakinga už Lietuvos ir Omano ryšius, Informacijos ministerijos atstove Tahira al Zadjali. „Mūsų tikslas – supažindinti Lietuvos žmones su Omano sultonato tradicijomis ir kultūra, – patikino ji. – Norime, kad kuo daugiau Lietuvos gyventojų aplankytų Omaną ir susipažintų su mūsų šalimi.“ Stendą puošiančios knygos ir lankstinukai dalijami visiems susidomėjusiems, apie šalį pasakoja ir filmai, rodomi didžiulio televizoriaus ekrane. Omano sultonato atstovai jau antrą kartą dalyvauja tarptautinėje knygų mugėje Lietuvoje. Pirmą kartą į mūsų kraštą atvykusiai Tahirai patinka lietuviai. „Labai draugiški, šilti žmonės, tačiau oras labai šaltas, – šypsojosi arabė. – Atvykau čia iš karštos šalies, todėl šaltis ir lietus iš tiesų nėra malonūs, juk pas mus vasarą karštis siekia 45 laipsnius. O žiema primena jūsų vasaras.“

Nuvertinti ar suprasti?

Atrakcijų ir renginių keturių dienų programoje buvo sočiai. Nors į tarptautinę knygų mugę atvyko knygų autorių daugiau kaip iš 35 šalių, regis, pagrindinius akcentus sudėliojo lietuviai, sukurdami reikiamos intrigos visai renginio atmosferai. Aktualijas atspindinčios renginio diskusijos plačia upe išsiliejo visoje Lietuvos gyvenimo erdvėje, įnešdamos savotiškos intrigos ir žavesio. Vieno pokalbio tema – kaip vertinti sovietmečio rašytojų palikimą – įtraukė visuomenės atstovus į aršų ginčą. Kontroversiškos nuomonės lydi daugelį žymių rašytojų figūrų: Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką, Juozą Baltušį, Justiną Marcinkevičių. Ką daryti su jais – nuvertinti ir užmiršti ar pasistengti suprasti? Ar vertingas jų palikimas šiuolaikiniame kontekste, kiek reikšminga rašytojo politinė elgsena tam tikrais istorijos periodais, pagaliau, ar svarbu, kokia turėtų būti šių asmenybių vieta brandžios, demokratiškos šalies atminties kultūroje? Šie ir panašūs klausimai atvėrė pūliuojančią žaizdą ir suskaldė visuomenę. Tačiau, kad ir kaip būtų, situacija džiugina – pirmiausia dėl to, kad pradedame kalbėti šia skausminga tema. Gal pagaliau pripažinsime, kad talentingas rašytojas – žmogus, kuriam nesvetimos žmogiškos silpnybės, ir atsižvelgsime tik į kūrybos ypatumus.