Dailininkės Nattelos Ovsijenko (Ukraina) tapybos darbų paroda Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, atidaryta kovo mėnesį, minint ukrainiečių poeto, rašytojo, dailininko Taraso Ševčenkos dienas. Kartu su vyru Fiodoru į Lietuvą atvykusi ir parodos atidarymo iškilmėse dalyvavusi Nattela papasakojo apie savo kūrybinį kelią, kuris prasidėjo netradiciškai.

Menininkai dažniausiai prisimena, kaip susižavėjo kūryba dar vaikystėje. Jūsų patirtis, kiek žinau, yra visiškai kitokia. Kada surengėte savo darbų pirmąją parodą?

Pirmieji mano paveikslai buvo eksponuoti, kai jau buvau penkiasdešimtmetė. Ką veikiau iki to laiko? Mokiausi, dirbau, rūpinausi šeima – gyvenau kaip daugelis moterų. Esu baigusi universitete Finansų ekonomikos fakultetą, mano darbas buvo labai konkretus, esu dirbusi vienos didelės bendrovės finansų skyriaus direktore. Po trisdešimties metų darbo vis dėlto nusprendžiau, kad atėjo metas įgyvendinti savo svajonę. Išėjau iš darbo ir pradėjau tapyti. Lankiau profesionalaus dailininko pamokas ir po metų surengiau savo pirmąją parodą.

Niekada nebuvote bandžiusi iki to meto tapyti?

Tiesiog piešdavau vaikystėje, jaunystėje, tačiau tai buvo tik pomėgis. Jokios dailės studijos nelankiau, buvau savamokslė.

Kodėl jau brandžiame amžiuje nutarėte tapti dailininke, o ne, sakykime, dizainere ar politike?

Kodėl nesiuvinėju kryželiu? Turbūt todėl, kad esu paveldėjusi polinkį tapybai. Mano prosenelė labai gerai mokėjo tapyti. Turiu namuose jos paveikslą – tai mūsų šeimos relikvija. Tačiau mano mama buvo siuvėja, tėtis – karininkas, tad artimiausioje aplinkoje menais niekas per daug nesidomėjo. Gal todėl potraukis dailei prabudo daug vėliau.

Kaip jautėtės iš pradžių, tik pradėjusi tapyti, tarp profesionalių dailininkų?

Kad gerai jausčiausi tarp profesionalų, įstojau į Ukrainos dailės akademiją. Esu magistrė, kitais metais baigsiu šeštą kursą, turėsiu diplomą, kuris man leis oficialiai atidaryti dailės mokyklą. Dabar tėvai atveda vaikus, kad mokyčiau juos dailės, tačiau tai tampa tarsi pogrindinėmis pamokomis. Baigusi akademiją galėsiu drąsiai eksponuoti savo paveikslus didžiosiose galerijose ir, kaip minėjau, atidaryti savo dailės mokyklą. Nors mano darbai dalyvauja įvairiose parodose, vienas jų, „Venecija“, metų pabaigoje buvo eksponuojamas Ukrainos dailininkų sąjungos kalėdinėje parodoje.

Jūsų paveiksluose ryškus šiltas, šviesus koloritas, jie tarsi permatomi, lengvi, romantiški. Tapote peizažus, natiurmortus. Tačiau darbuose nėra žmonių. Kodėl?

Man artimiausia aliejinė tapyba ant drobės, taip pat lieju akvareles. Taip, tai įvairių pasaulio vietų, kuriose esu buvusi, peizažai, natiurmortai. O portretų nevežu į parodas. Nes kai nutapau žmogaus portretą, jis iškart jį pasiima. Jeigu tapau portretą, tai dažniausiai jis būna žmogaus, kurį pažįstu, kuris dvasiškai man artimas. Jeigu emocionaliai jis man nepriimtinas, nesiimu tokio darbo. Nes, kaip ukrainiečiai sako, dūšia neguli.

Gal kaip nelabąjį tokio žmogaus portretą galėtumėte pavaizduoti?

Velnių iš viso netapau. Manęs dažnai klausia, kodėl aš nepiešiu paveikslų, susijusių su karu? Su mūsų, Ukrainos, problema? Iš tiesų tarp mano darbų nėra nė vieno paveikslo apie karą. Todėl, kad tai būtų liūdnas paveikslas, tragiškas. Esu pozityvaus meno atstovė, todėl jų netapau. Mano paveikslai – tai mano geroji nuotaika, tai mano gyvenimo džiaugsmas, kuriame pagaliau įgyvendinau savo svajonę, ir aš noriu tuo džiaugsmu dalytis su visais. Štai mano darbo prasmė. Kiekviena paroda man yra širdies ir sielos džiaugsmas.

Kuria šio džiaugsmo šalimi tapo Lietuva?

Lietuva yra šeštoji šalis, kurioje eksponuojama mano paroda. Daugiausia parodų esu surengusi Slovakijoje – jų ten buvę aštuonios, taip pat Lenkijoje, Vengrijoje. Šiuo metu ruošiuosi parodai, kuri bus eksponuojama Švedijoje. O privačiose kolekcijose mano darbai yra Ukrainoje, Rusijoje, Slovakijoje, Turkijoje, Maltoje, Indijoje.

Nuklysiu nuo tapybos, nes vienas klausimas nuo pat mūsų susitikimo pradžios neduoda ramybės. Nattela – jūsų tikras vardas ar pseudonimas?

Tai mano tikrasis vardas. Jis gruziniškas, turintis savo istoriją. Kai mama gimdė, daktarė, kuri mane priiminėjo, jai davė kraujo. Gimdymas buvo labai sunkus. Ta daktarė buvo gruzinė, vardu Nattela. Jos garbei mama mane taip ir pavadino, dėkodama Dievui ir tai moteriai, kuri mus išgelbėjo. Nattela gruziniškai reiškia šviesą, rusiškai tai būtų tapatu Svetlanai.

Kokia tema ruošiatės tapyti naujausią paveikslą?

Dabar tapau vieną šventą vietą, kuri yra Kijeve. Tai vietovė Golosiejievskaja pūstyn, kurioje stovi vienuolynas. Ji matosi iš buto keturioliktame aukšte, kur gyvena mano vaikai. Tą vietą tapau jau antrą kartą, pirmą paveikslą nupirko ART terapijai. Tai labai žymi Ukrainos vieta, į kurią atvyksta nelaimingi žmonės, moterys, negalinčios susilaukti vaikų, negalinčios ištekėti. Paskui jų gyvenimo problemos tarsi išnyksta. Tai piligriminė vieta. Tapau ją, nes ne tik man tai labai svarbu.

Vilniaus Tautinių bendrijų namuose Nattelos Ovsijenko paroda veiks iki balandžio 2 dienos.