Kinui ir teatrui dabar yra vasaros pertrauka. Artėja Venecijos kino festivalis. Paskiau bus Toronto ir San Sebastijano. Dar nežinau, kuriuos pavyks aplankyti. Pertraukėlės metu pildau spragas kitų menų pažinime. Skaitau knygą, ieškau teatrų gastrolių. Kinas ir teatras turi daug bendrumų. Abiem ruošiama dramaturgija, abejuose vaidina aktoriai, abiem ruošiamos dekoracijos, režisieriai kuria mizanscenas. Mano mėgstami aktoriai tradiciškai dirba filmavimo aikštelėse ir teatro scenose.
Neseniai renginyje paklausiau protingų jaunų kino režisierių, kokie jiems spektakliai patinka. Gavau keistą atsakymą, kad niekas nepatinka. Stebėtis čia nereikia. Jeigu menininkas pasirinko kino kalbą, vadinasi jinai labiau tinka jo istorijų pasakojimui.
Aš ilgai galvojau apie savo matytus spektaklius ir supratau baisoką tiesą. Tikriausiai niekada nepatyriau teatre katarsio. Tokio, kurį žiūrėdamas filmus patyriau ne kartą. Kai norisi pašokti nuo kėdės ir sušukti bravo. Mačiau gyvenime daug dramos spektaklių. Lietuvoje skirtingais laikais. Buvusioje Sovietų Sąjungoje, keletą realių užsieniečių. Daug kas patiko ir net labai. Tačiau negaliu pasakyti, kad tai buvo žavesys. Dalia Tamulevičiūtė, Henrikas Vancevičius, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas. Kokių tik meistrų nežiūrėjau.
Nuo jaunystės uždavinėjau aktoriams banaliausią klausimą: Kuo jums skiriasi teatras nuo kino ? Pats galiu rekomenduoti daug knygų ir straipsnių šia tema. Vistik juose nėra pabrėžtų svarbiausių dalykų. Kodėl kino kūrėjai ir ištikimi kino žiūrovai ne itin mėgsta teatro. Arba jis jiems yra antroje vietoje po kino?
Godaras ir teatras
Žanas Liukas Godaras sakė, kad negalima kine rodyti mirties ir sueities. Jis turėjo omenyje realizmo ribas. Šią taisyklę galime pritaikyti teatrui. Juk kine realizmas atrodo žymiai geriau. Filmuoti kalėjimo scenas galima tikrose Lukiškėse. Niekas aktorių iki galo nepasmaugia ir nenušauna, bet parodyti tai galima labai natūraliai. Rodomas realus ginklas. Aktorius krenta, kamera iš arti fiksuoja konvulsijas, sudėtingi prietaisai aktoriaus rūbuose sprogdina raudonų dažų balionėlius. Meilės ir sekso scenos dažnai labai įtikina. Dabar įsivaizduokite, kaip aktorius miršta teatro scenoje. Geriau to nerodyti. Jeigu kažkas sugalvos pasimylėti realiai arba rodyti nuogybes teatre-tai bus vulgaru arba tiesiog dirbtina. Britų aktorius Danielis Redklifas 2007 metais pasirodė nuogas Peterio Šeferio pjesės „Ekvus" pastatyme Džono Gilgudo teatre. Bilietų buvo parduota už 1,7 milijono svarų. Žmonės ėjo žiūrėti labiau ne 17- mečio arklių prižiūrėtojo istorijos, bet įsitikinti, kad Hario Poterio aktorius jau subrendo.
Rimtai tariant, mirties ir sueities teatre rodyti nerekomenduojama. Smurtas ir seksas jame bus tik teatrališki. Istoriją pasakojama teatre ir kine panašiai, tik kine ji gali būti tobulai simuliuota. Pasitelkinat statistus, aplinką. 1966 metais italų režisierius Džanis Pontekorvo sukūrė realistinį filmą „Alžyro mūšis".
Apie partizaninį teroristinį karą, kurio ėmėsi sukilėliai prieš Prancūzijos valdymą Šiaurės Afrikoje. Viskas jame ir šiandien atrodo taip, lyg būtų dokumentika. Jokios romantikos, jokio patoso. Prancūzų kariai ir sukilėliai vienodai išvargę ir einantys mirti kruvinoje mėsmalėje. Prancūzų kariai kankina sukilėlius rūsiuose. Alžyrietės moterys persirengia europietėmis ir neša sprogmenis į miesto centrą. Bombos sprogsta prancūzų lankomoje kavinėje. Čia žūsta jauni ir niekuo kalti žmonės. Naivus jaunimas, kuris susirinko pašokti. Filmas ilgai buvo draustas rodyti, kaip realistinis vadovėlis teroristiniam karui. Toks realizmas teatre vargiai atrodo įmanomas.
Lumjerų kamera
Kinomanas teatre
jaučiasi žiūrintis veiksmą su statiška Lumjerų laikų kino kamera. Jeigų veiksmą
įsivaizduojame, kaip filmą teatro scenoje, tai jis matomas nuolat iš vieno
taško. Negali niekaip jo priartinti ar pasukti iš kokio nors kito kampo. Kine
matomas efektas sustiprinamas keičiant planus. V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti" buvo
nufilmuotas pagal vesterno „Šaunioji
septyniukė" susišaudymų receptus. Lokys įbėga į tvartą su šautuvu.
Aitvaras iššoka iš sunkvežimio kabinos. Rodoma bendru planu. Paskiau matome
Lokio veidą stambiu planu. Aitvaro veidą stambiu planu. Pajaučiam psichologinę
įtampą. Teatre juk negalim pamatyti aktorių veidų ar detalių iš arčiau. Niekaip
vaizdo nepriartinsi. Nebent su žiūronais, bet nepatariu.
Kartais gerus dramos spektaklius nufilmuoja televizijai. Žiūrėti juos yra kančia. Aktoriai nebūna pasiruošę stambiems planams. TV operatorius priartina, kada jam įdomu. O teatre esantis gyvo aktoriaus pojūtis dingęs. Tik girdisi, kad aktoriai garsiai šaukia vienas ant kito, kaip gyvenime niekada nebūna.
Kine realizmo įspūdį sustiprina tai, kad jame geri režisieriai mėgsta filmuoti vaikus, gyvūnus ir šiaip neprofesionalius aktorius. Geriausi režisieriai aktorius renkasi pagal išvaizdą, o ne pagal sugebėjimus. Kinas tuos sugebėjimus sulipdo ir tuomet viskas dar labiau įtikina. Žanas Kokto pakvietė Žaną Mare. Lukinas Viskontis Helmutą Bergerį ir Romį Šnaider, nes jie buvo patys gražiausi, o ne geriausi aktoriai.
Cirkas ir Stanislavskis
Techniniai stebuklai teatre nelabai veikia, todėl labiausiai čia užburia nuogas talentas. Maža to, kad matai realų aktorių kalbantį. Dar jis gali pademonstruoti kitų stulbinančių sugebėjimų-šokti, dainuoti, rodyti pantomimą, akrobatinius triukus. Su kurso draugu norėjome parduoti brangius bilietus į Moriso Bežaro baletą Vilniuje ir išgerti daug alaus. Sutikom draugę ir ji mus sugėdino. Teko nueiti. Abu likom sužavėti, nors nejaukiai jautėmės su džinsais ir apskurusiais megztiniais Vilniaus sporto rūmuose tarp vakarinių suknelių ir išeiginių kostiumų.
Tuomet dar gyvo
Moriso Bežaro trupė demonstravo trumpas pasaulio šokių kompozicijas. Tai buvo
žmonių kūnų triumfas. Pamatęs smagų britų filmą „Bilis Eliotas", nuėjau Londone į to paties
režisieriaus Styveno Daldrio miuziklą teatre. Eltonas Džonas parašė jam originalią
muziką. Galvoju, paklausysiu. Teatre niekas net nenusirengia striukių. Bufete
pirkau koka kolos. Man davė su buteliu ir sakė neškitės į salę. Pas mus galima.
O scenoje vyko stebuklai. Aktoriai vaidino šoko, dainavo ir atliko
sudėtingiausius triukus. Nuo to laiko vis dažniau mėgstu teatre žiūrėti
miuziklus. Deja, Lietuvoje jie dar retenybė.
Jaunas teatro režisierius Gildas Aleksa stato Šekspyrą ir drauge rengia cirko festivalius. Gal jis teisus. Netradiciniai žmogaus sugebėjimai tiesiai prieš tavo akis užburia teatre, o ne techninė tobulybė. Vis dažniau dabar jauna teatro režisierių karta ieško papildomų atrakcionų pasakojimui teatre. Gildo Aleksos Šekspyriniame spektaklyje „Titas" aktoriai naudoja daug Hanekės kine atrasto smurto perkelto į sceną. Tuo pat metu žiūrovams siūloma prabangaus maisto degustacija. Ateikite, pabandykite. To paties Gildo Aleksos naujame spektaklyje „Make Love" nėra efektų pagalbos, bet aktoriai šoka ir dainuoja.
Anksčiau , ypač sovietmečiu, Lietuvoje teatras buvo skurdokas šia prasme ir panašus. Užtat buvo daugiau Stanislavskio metodo spektaklių. Aktoriai be jokių triukų stovėjo scenoje ir kalbėjosi. Jeigu tai buvo Vytautas Tomkus, Regimantas Adomaitis, Bronius Babkauskas, Jūratė Onaitytė, buvo įdomu į juos žiūrėti. Ar dabar gali aktoriai pavergti žiūrovus vien sakydami dialogus ? Amerikiečiai vis dar tiki savo metodu, kuris yra paremtas Stanislavskio psichologiniu teatru. Jo mokėsi Robertas De Niro, Alas Pačino, Marlonas Brando, Elizabet Teilor, Dastinas Hofmanas, Džekas Nikolsonas, Kristianas Beilas ir beveik visos dabartinės kino ikonos.
Prisikalbėjau tiek, kad teatro režisieriai mane užmuš su taburete, bet aš juk vistiek perku bilietus ir jau dabar planuoju, kur eisiu žiūrėti spektaklių, kai tik prasidės sezonai. Kaip tik internete prasidėjo bilietų pardavimai į daugelį Lietuvos teatrų. Labai daug įdomių jaunų aktorių papildo visus teatrus ir labai malonu stebėti jų karjeras. Apie tai kitą kartą.
Dabar jau perku bilietus į Aleksandro Špilevojaus spektaklį „Sala, kurios nėra" Panevėžio dramos teatre. Iki vasaros nespėjau nueiti. Jis yra apie Juozą Miltinį ir jo teatrą. Tokį, kuris buvo paremtas Stanislavskio sistema. Kuriame žiūrovai nėjo po vaidinimo nusilenkti publikai, kad nesugadintų realybės įspūdžio. Rekomenduoju.