Amerikiečių scenaristui ir režisieriui Kventinui Tarantino kovo 27 dieną sukako 60 metų.

XX amžiaus pabaigos kine jis įtvirtino postmodernizmą.  Iki jo amerikiečių kinas buvo labai romantiškas.  Ką jau kalbėti apie Holivudą, diktuojantį madas visam pasauliui.

Istorinis Kanų apdovanojimas

Po Antrojo Pasaulinio karo nauji režisieriai suprato, kad negali pagrindiniai herojai būti pernelyg gražiai sušukuoti, teisingi, mandagūs.  Amerikiečių kine atsirado daugiau grubių policininkų („Purvinas Haris", „Mirtinas ginklas"), žiauresnių liaudies keršytojų („Mirties troškimas"). Jie vistiek buvo teisingi, o filmai apie juos baigdavosi laimingai. Maniakus kine nušaudavo, nusikaltimus išaiškindavo, nuodėmingi personažai mirdavo. Postmodernizmą kine kūrė olandas Paulas Verhoevenas ir amerikietis Deividas Lynčas. Jo galutinę pergalę įtvirtino Kventinas Tarantino, kai 1994 metais jo „Bulvarinis skaitalas" laimėjo Kanų kino festivalyje pagrindinį prizą.

Tai buvo viena efektingiausių „Auksinių Palmių" Kanų festivalio istorijoje. Dievaitė Catherine Deneuve buvo festivalio žiuri  ir sakė , kad šitas filmas pakeitė kino kalbą ir nesukėlė abejonių dėl apdovanojimo. Žiuri pirmininku buvo aktorius ir režisierius Klintas Ystvudas, kuris išgarsėjo Sergio Leonės vesternais bei Inspektoriaus Hario vaidmenimis. Jis ne kartą vaidino kietakakčius, ciniškus personažus, bet turinčius tvirtus moralinius principus. Jam Kventino Tarantino herojai ir antiherojai buvo savaip artimi.

„Bulvarinis skaitalas" cituoja ne gyvenimą, bet patį kiną. Tuo iš esmės ir skiriasi postmodernizmas nuo tiesiog modernaus kino. Visgi, negalima pasakyti, kad žiaurūs „Bulvarinio skaitalo" personažai visai nekelia mūsų simpatijų. Visi matėme šį filmą. Prisiminkime. Boksininkas Bučas, kurį vaidina Briusas Wilisas ištrunka iš maniako buveinės ir gali bėgti pas savo mylimąją. Kuo greičiau slėptis nuo mafijos. Vistik jis sustoja ir grįžta gelbėti nekenčiamo boso, nes negarbinga palikti jį iškrypėlių naguose. Tiesiog taip negalima. Net didžiausi šunsnukiai, kuriuos Kventinas Tarantino nukopijavo nuo kitų filmų, turi garbės kodeksą. Nesvarbu, kiek jie besikeiktų ar pralietų kraujo.

Chuligano triumfas

Gyvai Kventiną Tarantiną pamačiau Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės" 2007-ais metais. Abu atėjome į restauruoto Viljamo Friedkino trilerio „Cruising" seansą. Tarantinas atsisėdo už mano nugaros. Rankose jis laikė atkimštą šampano butelį. Jį lydėjo dvi merginos, kurių nepažinau. Žiūrovai ilgai neleido pradėti filmo pristatymo. Plojo Tarantinui ir jį ilgai fotografavo. Aš to nedariau, nes būtų tekę mosikuoti žmogui prieš pat nosį. Jis jautėsi, kaip diskotekoj, o ne kino vakare. Nebaigęs mokyklos, savamokslis režisierius. Ilgai dirbo video nuomoje. Ten žiūrėjo bele kiek filmų. Labai žinomų ir gerų. Daug labai pigių ir abejotino skonio. Įdomiausia, kad jam patinka tie, kurie blogesnio skonio. Iki šiol jis kviečia jam žinomus antrarūšio B kino aktorius į savo filmų epizodus. Prancūzų seną naivų tradicinį kiną revizavo jų Naujoji banga. Jų bangos lyderiai buvo intelektualai. F.Triufo, K.Šabrolis, Ž.L.Godaras. Kritikai, meno žinovai. Amerikiečių kiną aukštyn kojom apvertė savamokslis chuliganas iš video nuomos. Ir niekas negali pasakyti, kad jis tą padarė blogai.

Kai Kventiną Tarantiną kviečia vertinti kitus filmus, gimsta kuriozinės situacijos. Jis buvo pakviestas pristatyti  Venecijos kino festivalyje itališkų spageti vesternų retrospektyvą. Iškart sukėlė skandalą. Žurnalistų paklaustas apie italų kiną, Kventinas Tarantino atsakė: „vienodas tas italų kinas ir dalijasi tik į du siužetus. Vieni pasakoja apie bręstančias mergaites, kiti apie bręstančius berniukus."

Pareikalavo, kad italų kino kritikai sulygintų Sergio Leonės ir Sergio Corbucci režisierių indėlį į vesterno klasiką. Aš, kaip ir Tarantino, mėgstu Sergio Corbucci geriausius vesternus „Džango", „Didysis tylėjimas", bet iki Sergio Leonės klasikinių filmų „Geras , piktas, blogas", „Kartą Laukiniuose Vakaruose" jiems yra toloka.

Amerikiečių girtuoklių garbės muziejus

Labiausiai Kventinas Tarantino mėgsta senų laikų herojus. Tokius, kurie buvo bjaurūs, purvini, pikti, bet garbingi. 1969 metais Semas Pekimpa sukūrė vieną mano mėgstamiausių vesternų „Laukinė gauja“. Jis pasakoja apie pasenusius plėšikus, kurie  rizikuoja gyvybe dėl pinigų. Jie nepanašūs į Robertą Redfordą ar Polą Niūmeną. Pragertais veidais, sunkiai užlipantys ant arklio. Tekila ir kekšės nebeteikia malonumo. Visus pagrindinius veikėjus vaidino vyresnio amžiaus aktoriai žilais plaukais. Viljamas Holdenas, Ernestas Bornainas, Worenas Outsas ir Benas Džonsonas. Visi šie aktoriai neatsispirdavo stikliukui alkoholio. Pagrindinį gaujos vadą Spaiką vaidinantis Viljamas Holdenas buvo žinomas Holivudo širdžių ėdikas. Tokį vaidino „Saulėlydžio bulvare". Realiam gyvenime jis kentėjo nuo alkoholizmo ir mirė savo apartamentuose. Apsvaigęs nukrito, susimušė galvą į staliuką ir nukraujavo. Režisierius Semas Pekimpa gėrė ir vartojo narkotikus filmavimo metu. Dienos pabaigoje asistentai rinko rekordinius skaičius tuščių tekilos butelių. Mažai kas galėjo dirbti su Semu Pekimpa, išskyrus tokius pačius girtuoklius, kaip jis.

„Laukinė gauja“ tapo vienu iš garsiausių humanistinių vesternų kino istorijoje. Kai įžūlūs plėšikai samoningai aukoja savo gyvybes dėl mažai pažįstamo jauno bendrininko, filmas pasiekia katarsį, kuriam sunku rasti analogą šiuolaikiniam kine. Įdomiam kinui reikia kontrasto. Jei žygdarbį atlieka idealus žmogus-nieko keisto. Kas kita, jei pasiaukoja senas cinikas.

Kventinas Tarantino dar labai mėgsta Ričardo Oldridžo 1967 metų karo dramą „Purvinas Tuzinas". Joje pasakojama apie sajungininkų majorą , kuris turi apmokyti mirti nuteistus nusikaltėlius ir atlikti su jais diversiją priešo užnugaryje. Sėkmės atveju visiems bus suteikta amnestija. Majorą vaidino vienas žymiausių Holivudo girtuoklių- žilagalvis Li Marvinas. Vieną iš misijos dalyvių-lietuvių kilmės aktorius Čarlzas Bronsonas. Finalinės scenos metu jie abu turėjo važiuoti su kariniu sunkvežimiu iš nacistų užimtos pilies, kol ten dega pastatas, sprogsta ginklų sandėliai. Li Marvinas prisigėrė vietiniam kaimo bare ir negalėjo pasikelti. Asistentai atitempė Li Marviną ir pasodino prie vairo. Bronsoną įkalbėjo sėsti šalia ir jokiais būdais Marvino nemušti į veidą. Scena buvo nufilmuota. Alkoholikų nemėgstantis blaivininkas Bronsonas atlyžo labai negreitai.

Šio garsaus filmo perdirbinį 1978 metais pavadinimu „Negarbingi šunsnukiai" sukūrė italai. Kventinas Tarantino iš jo pasiskolino pavadinimą savo filmui apie karo diversantų grupę su Bradu Pitu pagrindiniame vaidmenyje.

Santykiai su feminizmu

Pagrindiniu prodiuseriu, kuris išgarsino Tarantino talentą visame pasaulyje buvo Harvey Weinstein. Šiandien nuteistas ilgiems metams kalėjimo už moterų prievartavimą. Pats Kventinas Tarantino ne kartą susilaukė pastabų dėl grubaus elgesio. Savamokslio postmodernisto kinas daug simpatijų skiria maskulinizmui, todėl vadinamas patriarchalinės visuomenės menu. Tarsi norėdamas prisiderinti prie besikeičiančios visuomenės, Tarantinas dviejų filmų veiksmo herojėmis padarė moteris: Pam Grier filme „Jackie Brown" ir Uma Turman dilogijoje „Kill Bill".

Šiuo metu Kventinas Tarantino kuria savo dešimtą filmą, kuris pasakos apie garsią amerikiečių kino kritikę Pauliną Kael. Ji kritikuodavo beveik visus žinomus ir liaupsinamus filmus, bet garbino alkoholiką Semą Pekimpą. Pati nesirėmė jokiom teorijom, tik savo subjektyvia nuomone.

Gegužės mėnesį vyks 76-asis Kanų kino festivalis. Įdomu, kokias naujas madas ir herojus jis pristatys. Kventinas Tarantino savo filmuose savaip perrašo istorinius įvykius. Tuo suteikia mums daug smagumo, bet jis jau nebėra ateities režisieriumi. Reikia laukti naujų drąsių chuliganų.