„Ukmergė man buvo ir tebėra svarbiausias miestas po Vilniaus. Tai – mano mitologinė Itakė“, – ištarė Julius Keleras.

62-ejų metų poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu – penktadienio vakarą jam Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo įteikta Maironio premija.

Apdovanojimas J. Kelerui skirtas už pernai pasirodžiusią eilėraščių knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ (išleido „58 sapnai“).

Kelių dešimčių poezijos, prozos, pjesių knygų autorius naujausiame eilėraščių rinkinyje atsigręžė į savo vaikystę, praleistą senelių sodyboje Ukmergėje. Apie tai ir kalbėjomės su J. Keleru.

Ką šiais laikais reiškia tapti „Poezijos pavasario“ laureatu? Kokios mintys ir jausmai aplankė, kai išgirdote žinią, kad Maironio premija šiemet skirta jums?

Pasirodė, kad net šiais sumaišties ir dažnai beprasmybės laikais poezija ne tik man turi prasmę, todėl neslėpsiu: buvau apimtas nuostabos, kad būtent manoji knyga, kaip man atrodė, kukli, nelaužianti užtvankų, sulaukė tokios dvigubos sėkmės – buvo išrinkta Metų knyga poezijos kategorijoje ir pelnė prestižinį „Poezijos pavasario“ laureato vardą bei Maironio premiją.

Koks jūsų santykis su „Poezijos pavasario“ festivaliu? Ar jis, tas santykis, keitėsi bėgant metams?

Viskas prasidėjo turbūt dar jaunystėje, kai turėjau daugiau jėgų ir smalsumo, norėjosi susipažinti su Lietuvos miestais ir miesteliais, skaitant pamatyti skaitytojų veidus, pabendrauti su kitais poetais. Vėliau tą šėlą prislėgė kiti rūpesčiai, nors stengdavausi dalyvauti kasmet bent keliuose renginiuose.

 „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ galbūt buvo šiek tiek netikėta tiems, kurie skaitė jūsų biografiją ir terado frazę, kad gimėte Vilniuje, bet neaptiko nieko apie Ukmergę. Ar šios knygos pagrindas buvo vaikystės laikas (savaitgaliai, atostogos, vasaros), praleistas pas senelius?

Taip, šios knygos pagrindas yra vaikystės laikas, tačiau peržvelgtas, performuluotas, perrašytas. Ukmergė man buvo ir turbūt tebėra svarbiausias miestas po Vilniaus. Tai – mano mitologinė Itakė. Šia knyga aš į ją grįžau kaip Odisėjas. Ar pergalingai, nežinau. Tegul atsako kiti, skaitę knygą. Knyga parašyta iš vaikystės patirčių ir iš geismo sugrįžti ten, kur jau uždaryta. Prisiminimai išnirdavo įdėmiau pažvelgus į šeimos nuotraukas (o jaunam žmogui ar jos rūpi?) – o ten diedukai, tetelės, dėdės, vienintelė mieloji mūsų pusseserė Virgutė – su jais buvo praleistos tos vasaros. Ilgainiui tai tapo esmingai svarbu. Galbūt net svarbiausia. Ir tuomet ėmiau palengva atgaivinti tas erdves ir žmones, kurie anksčiau tarsi slypėjo šešėlyje.

Gal galite plačiau papasakoti apie tai, kur konkrečiau buvo toji sodyba, kaip ji atrodė, kas jus joje labiausiai žavėjo?

Ta mano Ukmergė buvo labai maža – vienos šeimos sodžius su sodu ir aplinka: sentikių kapinės, nelabai toli – upė. Tada atrodė – labai toli, nors iš tikrųjų už kokių trijų ar keturių šimtų metrų. Puikiai prisimenu tą namą ir sodą. Neatmenu labai konkrečių reikšmingų įvykių, ten iš tikrųjų tokių ir nebuvo – buitinė tėkmė, kaip ir normalių sodiečių ūkyje, kur gyvenimas teka savo vaga, ir tiek. Tad nieko tokio išskirtinio lyg ir nėra. Aš pamėginau surasti tą išskirtinumą per detales – kaip teta siūdavo man praplyšusias kelnes, kur buvo laiptai į palėpę, prikrautą žurnalų, kur stovėjo spinta, lovos, ką mes mėgdavom. Nežinau kokiu būdu, bet kartais Ukmergėje nebūdingai atsirasdavome žiemą, nors dažniausiai būdavome vasaromis. Ką mes veikdavome žiemą, kai jokių darbų nėra? Mano ar mūsų diedukai, juos taip vadinom, tada jau būdavo atsipalaidavę, būdavo galima žaisti kortomis. Kingą, tūkstantį, rašantis taškus, kas ką aplošė. Labai smagu. Tas kortavimas nebuvo azartinis žaidimas, o lyg nekalta, labai smagi mikrobendruomenės pramoga.

Ši knyga pasižymi kiek pakitusia stilistika. Eilėraščiai netekę barokiškumo, filosofinio meditatyvumo, pasaulinės kultūros įvaizdžių. Jie, tie eilėraščiai, lyg atminties fotografijos, kaip rašote knygoje, be jokios perdėtos metafizikos. Kas tai lėmė? Galbūt ir tai, kad esate ne tik poetas, bet ir fotografas?

Eilėraščiai – vaizdų piešimas žodžiais. Bent taip tą, gal ir naivokai, suvokiu. Rašydamas sąmoningai vengiau perdėto sentimentalumo, todėl – jokios perdėtos metafizikos, nors kartu supratau, kad be tegu ir santūraus, vyriško jausmingumo negali būti nei eilėraščio, nei fotografijos. Kaip tos dvi sferos manyje gyvena, man ligi šiol neaišku.

 Vienoje esė rašėte: „Atsiminti – vadinasi, ištraukti svarbius, skausmingus ar džiaugsmą keliančius įvykius, vėl įbristi į upę, į kurią antrąsyk nebeįbrendama.“ „Poezijos pavasario“ laurai liudija, kad jums lyg ir pavyko antrąsyk įbristi į tą vaikystės upę. O kaip jums pačiam atrodo?

Nuo pirmosios netekties supranti, kad pasaulis yra laikinas. Kad visi tie dalykai, kurie atrodė amžini – kaip bręstantys obuoliai ar pirmoji saldi kriaušė, kurią man, dar beveik neprabudusiam, diedukas atnešdavo į lovą vaikystėje – yra trapūs ir pažeidžiami. Tada tas pasaulis ir ima dužti, skilinėti, kas deja, labai natūralu. Galbūt dėl to ir atsiranda eilėraščiai. Per juos ir pabandžiau įbristi į tą neįbrendamą upę. Per juos gali ir atsiminti savo brangius žmones ir tai, kas atsitiko su tavimi, su kitais, kaip vienas kitą papildėt ir koks buvo geras gyvenimas. Šiek tiek idealizuoju tą vaikystės situaciją, kuri buvo tokia, atrodė, nebaigtina. Atrodė, kad tai niekad nesibaigs, kaip visos iliuzijos.

Knygoje gana dažnai minimi diedukas, bobutė, mama, brolis, tačiau, kiek pastebėjau, nėra tėvo įvaizdžio. Kodėl jo nėra jūsų atminties peizaže?

Mažai jį atsimenu. Jis mirė, kai man buvo keturiolika.

„Broliui šeši, man dešimt“ – tokia fraze baigiate vieną eilėraštį. Jūs pasukote menininko keliu – rašote eilėraščius, pjeses, esė, fotografuojate. Įdomu, kokiu keliu pasuko jūsų jaunesnysis brolis?

Brolis buvo menininkas iš prigimties, nuostabiai fotografavo, buvo didesnis už mane gerų knygų rijikas – tiek nesugebėdavau perskaityti, kiek jis tuo metu, nors augino tris vaikus. Deja, jis tragiškai žuvo dar gana jaunas.

Ramūnas Gerbutavičius, lrytas.lt