Piliakalniai – vienas iš unikaliausių praėjusių kartų paliktų archeologijos paminklų. Šis tautos istorinis paveldas šiandien prašo dėmesio. Parodyti jį galime įvairiai: pastatyti nuorodą, sutvarkyti aplinką... Piliakalnių padavimai ir legendos ne tik paaiškina ar apibūdina tai, kas kadaise įvyko, bet ir moko iš naujo atrasti, regis, žinomus dalykus.

„Bet dabar į nieką nekeisčiau dviejų širdžiai brangių dalykų: istorinę praeitį sergstinčio Panemunio piliakalnio ir pro šalį srūvančio tamsiavandenio Nemunėlio...“ – rašė iš Panemunio kilęs kūrėjas Vytautas Šavelis, branginęs savo tėviškės grožį. Dažnai raskila ir jos lapo viduriuke telpantis rasos lašas atspindi daugiau nei europėjančių miestų žiburiai, prašmatnių vitrinų prabanga ir blizgesys, todėl traukos centrais tampa archeologų perkasinėti, bet savų paslapčių vis dar turintys objektai. Galbūt todėl ir traukia, kad ne viską atskleidė. Norom nenorom jie tampa lankomiausiomis vietomis, įgyjančiomis savas tradicijas. Įsigalėjus tradicijai Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną giedoti „Tautišką giesmę“ renkamės vietą, iš kurios toliausiai sklinda garsas. Tam simboliškai tarnauja piliakalniai.

Tebesaugo paslaptis

Panemunio piliakalnis (Pandėlio sen.) įrengtas buvusio dvaro parke Nemunėlio dešiniajame krante, prie kelio iš Latvijos į Pandėlį. Tai stambi kalva, vadinama Pilies kalnu. Piliakalnio viršūnė apsupta pylimu, būdingu XVI–XVII a. piliakalniams. Jis netyrinėtas, todėl kupinas paslapčių. Šiuo metu apaugęs išlakiais medžiais. Aplinkui kalną ir į jo viršų išminti takeliai tarsi liudija – jis lankomas. Piliakalnio viršūnėje nėra įprastos aikštelės, vietoje jos – dauba. Užkopus į aukščiausią vietą, atsiveria vaizdas į miestelio pusę ir šalia vingiuojantį Nemunėlį.

Liaupsės versmelei

Piliakalnio papėdėje, keliolika metrų nuo Nemunėlio, yra šaltinėlis. Iš kitos pusės bent šimto metrų atstumu yra dvaro rūmai. Žmonės tą šaltinėlį vadindavo ir tebevadina Panemunio versmele. Būtent apie jį pasakojama įvairiausių legendų, nutikimų. Jis buvo laikomas šventu. Tikėta, kad turi gydomųjų galių. Kasmet į Švč. Trejybės atlaidus Panemunyje suvažiuodavo minios maldininkių, elgetų, neįgalių ir sveikų žmonių. Elgetos ir maldininkai imdavę plūsti dar likus savaitei iki atlaidų, nes vėliau atvykus buvo sunku gauti vietą apsistoti ir apsinakvoti.

Seni žmonės pasakoję, kad versmelė buvusi gražiai sutvarkyta: padarytas rentinys, šaltinėlio dugnas žvyruotas, versmelė aptverta tvorele, uždengta dažytu stogeliu su kryželiu viršuje.  Prie jos stovėję suoleliai. Atlaidų dieną susirinkę žmonės gerdavę Panemunio versmelės vandenį, plaudavęsi skaudamas vietas ar žaizdas, pasisemdavę į butelius ir veždavęsi namo.  Deja, šaltinėlį išsemdavo iki dugno.  Kai kurie mesdavo monetas į versmelės vandenį, bet šios ilgai neužsibūdavusios, nes po atlaidų monetas išrankiodavę vietiniai girtuokliai  ir praūždavę smuklėje.

Šaltinėlio vandens atvykdavo iš tolimiausių apylinkių net ne katalikai. Daug žmonių rinkdavosi ir per Žolinę. Kai kuriais tarpukario metais  į atlaidus tiek  privažiuodavo, kad po „kermošiaus“ vaikštynėse  eidavo abiem pusėm priešpriešiais  nuo bažnyčios iki piliakalnio nepertraukiama grandine.

Ponas Krasickis ir devynragis briedis

Senų žmonių padavimai pasakoja, kad buvo pastebėta, jog paliegusios stirnos ir briedžiai, atsigėrę šaltinėlio vandens, imdavo stiprėti ir pasveikdavo.

Išlikęs padavimas apie devyniaragį briedį, kuris buvo sužeistas, bet, atsigėręs šaltinio vandens,  pasveiko. Jis ir tolau eidavo gerti į versmelę. Panemunio žmonės šį briedį laikė šventu. Bet dvare gyveno ponas Krasickis, kuris kovojo su pagonybe. Tad kartą žiemą, pasiėmęs medžioklinį  šautuvą, nušovė devyniaragį briedį. Kilo tokia pykčio banga, kad  grafas keletą dienų slėpėsi dvare nuo įsiaudrinusių panemuniečių.  Kai jam pagaliau pavyko susitarti su žmonėmis, jis, kaip susitaikymo ženklą, prikalė devyniaragio briedžio galvą virš bažnyčios durų. Su žmonėmis grafas susitaikė, bet jį užgriuvo nelaimės: persišovė koją ir teko ją nupjauti. Paskui grafas mirė.

Šventinamas

Vietoje dabartinių dvaro rūmų buvęs moterų vienuolynas. Vienuolės slaugiusios ligonius  ir sėkmingai juos gydžiusios versmelės vandeniu.

Sovietmečiu versmelė buvo palikta likimo valiai, o vanduo net užterštas. Spaudoje buvo pajuokiami žmonės, tikėję gydomąja šaltinėlio galia. Tik atgavus nepriklausomybę, Panemunio šaulių iniciatyva šaltinėlis išvalytas, sutvarkytas, vėl uždengtas stogelis. 1991 m. gegužės 26 d. šaltinėlis po 50 metų vėl pašventintas. Į Panemunį atvykę svečiai ar panemuniečiai semia gaivų šaltinio vandenį, pilasi į indus ir vežasi namo. Vietiniai giria vandens skonį.

Dabar prie versmelės lengvai galima patekti nuo dvaro rūmų pusės. Bet jei norite įveikti stačius piliakalnio šlaitus, keliaukite nuo autobusų stotelės pusės. Šaltinėlis tvarkingas, uždengtas stogeliu. O ir atsigaivinti labai patogu – vandeniui pasisemti pritaisytas puodelis.

Virto amfiteatru

Versmelė keitėsi ir atsinaujino. O kaip piliakalnis? Panemunyje dirbęs muzikos pedagogas, kultūros puoselėtojas Vytautas Laimutis Četkauskas Rokiškio krašto kultūros žurnale (2012 m. Nr. 1) yra rašęs: „Pilietinė, prigimtinė ir meninė nuojauta man rodė veikslo kryptį ir istorinę vietą – Panemunio Pilių (piliakalnį – aut. past.). Ant Nemunėlio upės šlaito esanti piliavietė, amžių tėkmėje atlikusi savo gynybinę funkciją, dabar tapo istorinio paveldo objektu, kultūrinės veiklos žadinimo simboliu ir renginių amfiteatru.“ 1995 m. Panemunyje atidaryto Pandėlio meninio lavinimo centro Panemunio skyriaus jaunimas, V. L. Četkausko rūpesčiu 1997 m. įsteigta kraštiečių kultūrinės veiklos draugija „Panemunio krivulė“ ir šviesiausi, aktyvūs panemuniečiai prikėlė kultūrinį gyvenimą.

Prie piliakalnio suorganizuota daug renginių. Pavyzdžiui, kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ fonograma su krivių krivaičiu L. Stakėnu, skaitovais V. Pivoriūniene, V. L. Četkausku, vaidilutėmis, ragų pūtėjais ir jaunaisiais panemuniečiais virto pantomimos spektakliu. Tai meninės vaizduotės, muzikos, pasakotojų, judančios minios žaismas, bandymas atskleisti istorinės praeities vaizdus.

Stebėdavo nuo tilto

Keletą kartų V. L. Četkauskas organizavo Jonines ieškodamas naujų senųjų papročių raiškos formų. Vėliau jis prisiminė, kaip buvo įspūdinga Piliaus  kalno sietuvoje  valtyse dainuoti arba Piliaus dauboje  su „raganomis“ ir „undinėmis“ šokinėti per degančius laužus, o vidurnaktį su deglais rankose bristi per Nemunėlį į Meilės salą ieškoti pražydusio paparčio. Svečiams nuo tilto būdavo patogu stebėti ir klausytis Joninių nakties išdaigų. Taip pat iš užmaršties prikeltas ir piliakalnio papėdėje įamžintas Panemunyje gimusių ir augusių žinomų kraštiečių atminimas: Kauno valstybinio operos teatro  artistui Jonui Byrai ir chorų dirigentui, kompozitoriui bei pedagogui Nikodemui Martinoniui atminti pastatyti mediniai paminklai (1997 m. ir 2001 m.).

Beje, piliakalnio sutvarkymą taip pat inicijavo V. L. Četkauskas. Jis mirė 2017 m. sausio 6 d., palaidotas Panemunio kapinėse.

Gieda… dauboje

Dabar piliakalnis ir jo papėdė tapę traukos centru: čia vyksta bendruomenės renginiai, švenčiamos Joninės, vyksta edukacinės pamokos moksleiviams.

Kadangi šalia versmelė, išlikę dvaro pastatai, kitapus kelio pastatytas „Angelas“,  paminklas už Lietuvos laisvę žuvusiems partizanams, tad dalis renginių dalyvių, keliautojų aplanko visus išvardintus objektus.

Panemunio bendruomenės pirmininkė Danutės Gabriūnienės paklausėme, kur per Valstybės dieną panemuniečiai gieda „Tautišką giesmę“. Aukščiausioje piliakalnio vietoje? Jo papėdėje? Atsakymas buvo netikėtas – ant piliakalnio esančioje plačioje dauboje.

Atgyja žyniai

Teatralizuoti vaidinimai vyko arba vyksta ne vien ant Panemunio piliakalnio.

Ant legendomis ir padavimais apipinto Juodonių piliakalnio (Kamajų sen.) dar 1958 m. būdavo rengiamos gegužinės, sutinkami svečiai, o paskutiniuoju metu pagerbiami  abiturientai. Jis gerokai senesnis už Panemunio piliakalnį, nes datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga –  II tūkst. pradžia.

2009 m. čia pirmąkart paminėta Valstybės (Lietuvos karaliaus  Mindaugo karūnavimo) diena. Kartu sugiedoti „Tautišką giesmę“ susirenka kaimynai iš dviejų rajonų – Rokiškio ir Anykščių. Mat piliakalnis stūkso būtent ant šių dviejų rajonų ribos, nors priklauso rokiškėnams – Kamajų seniūnijai. Į bendrą renginį ant piliakalnio žmones tradiciškai kasmet sukviečia Rokiškio kultūros centro Kalvių ir Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrių kultūros darbuotojos. Teatralizuotuose renginiuose „dalyvauja“ ir istoriniai personažai: žyniai Valiulis, Alaušas. Ant piliakalnio pagerbiami Sėlių krašto (Kamajų ir Svėdasų) šviesuoliai, kultūros ir istorinio paveldo puoselėtojai. 2015 m. Sėlių krašto šviesuoliu tapo medžio drožėjas, skulptorius Aleksandras Tarabilda, 2016 m. – Kalvių kultūros namų administratorė Stasė Gruoblienė, praėjusiais metais šis titulas suteiktas žurnalistui Vytautui Bagdonui.

Kalvių kaimo bibliotekininkė Gražina Matukienė 2017 m. surinko  kraštotyrinę medžiagą „Juodonių piliakalnis“, kurioje atsispindi jo praeitis ir dabartis.

P. S. Straipsnyje panaudota Pandėlio miesto bibliotekoje esanti kraštotyrinė medžiaga.

PASIROKAVIMAMS

Taip pat apie Panemunio versmelę užsimenama tarmiškame panemunietės, buvusios kultūros darbuotojos Valentinos Barauskienės eilėraštyje, pasakojančiame apie dvarą valdžiusius ponus.

O kai aš ėjau Panemunio lauku

O kai aš ėjau Panemunio lauku

(…) Žmonas šitu kolnu

Kepuram supyla,

Kad sudužtu in tu kolnu

Švediška galyba.

O iš to kolno

Varsmala tekėjo.

Čia ligoti, varganoti

Sau sveikotu sėma.

Briedis devinrogis

Iš varsmalas gėra.

Taip apvaizdu Panemunis

Iš Dievo turėjo.

Kadu cūdnu briedį

Grapas nudiegojo,

Užtat Dievas ponu grapu

Smarkiai pakorojo.

Paties grapo strielba

Ronijo jom kojų,

Šitaip baiges neščestlyvai

Poniška uliona.

Vienakojis grapas

Žmonas ratavojo,

Prisimindamas, kaip už briedį

Dievas pakorojo.

Kad išratavotų

Žmonas Panemunio,

Kola ragus devinrogio

Prie bažnyčios durų.

Par koru bažnyčia

Sudegė senoji,

Katros nabogai žmonas

Taip ilgai raudojo. (…)