„Atleisk man. Nusidėjau.“ Visada laikiau privilegija išgirsti šiuos žodžius, suteikti atleidimą. Tačiau daugelį metų jie buvo persmelkti savęs kaltinimu: esi veidmainis. Tikrai, kas toks esu, kad galėčiau atleisti ar patarti, kai pats kovoju su nuodėme, kurios nesugebu išpažinti, nes negaliu liautis ją kartojęs ir nesu tikras, ar noriu? Dabar aš turiu kai ką prisipažinti.

Tai prasidėjo seminarijos metais, sklaidant mados modelių ir aktorių fotogaleriją, kuri mane traukė. Tai atrodė visiškai nekalta, be jokios grėsmės mano celibato įsipareigojimui. Aš rimtai žiūrėjau į tą pažadą. Neturėjau iliuzijų, kad jo laikytis bus lengva, ir nebuvo. Maniau, gal šitai kiek sušvelnins padėtį.

Neturėjau jokios baimės dėl to, kokį poveikį tai turės mano kasdienybei. Išlaikiau tinkamas ribas savo darbe. Būdavau itin budrus, pastebėjęs potraukį kam nors. Nusišalindavau nuo seksualiai sugestyvių komentarų, niekada nesivėliau į flirtą ar netinkamą elgesį. Buvau padorumo pavyzdys netgi tada, kai mano naršyklė pasuko nuo lengvai pridengtų prie vaizdų be drabužių.

Mano užimtumas atrodė kaip malonė. Studijos, tarnystė ir socialinis gyvenimas visada buvo mano prioritetas, palyginti su mano tyrinėjimais besivystančiame interneto pornografijos pasaulyje. Laikymasis savo įsipareigojimų, svarsčiau sau, užtikrins, kad tai lieka vien jokios žalos nedaranti pramoga. Mano saviapgaulė toliau tęsėsi, be akistatos.

Daugiau nei vien dėmesio prablaškymas

Vasarą per vieno stresą keliantį pavedimą nežinomame mieste, tas potraukis tapo dažnesnis. Buvau persidirbęs. Daug laiko leidau vienas. Neturėjau draugų šalia. Kompiuteris vis labiau tapo mano draugu – pabėgimo priemonė ir nesibaigiantis šaltinis vis naujų provokuojamų vaizdų. Mano atsakas į stresą. Kai žmonės manęs klausdavo, kaip pramogauju, nežinodavau ką atsakyti. Net reti išėjimai vakarais su draugais baigdavosi mano kambario vienatve.

Mano vasaros darbo vargai buvo susiję su nerealiais lūkesčiais. Ironiška, kažkas susirūpino, kad aš pernelyg daug laiko praleidžiu prie televizoriaus. Buvau tikras, jog savo darbą atlikau kaip galėdamas geriau. Persidirbimas mane dar labiau stūmė pornografijos link, ne atvirkščiai. Aš sau sakiau, kad mano prioritetai vis dar tiesūs.

Vėliau mano įpareigojimai buvo labiau subalansuoti. Pornografija vėl grįžo į prasiblaškymo priemonės lygį. Tačiau jos man reikėdavo vis dažniau, išaugo ir nuolatinio naujumo poreikis. Vaizdo įrašai pakeitė nuotraukas. Labai greitai pasijutau paniręs ir nepatogiai susipažinęs su filmais, skirtais suaugusiesiems. Tačiau tai nebuvo joks pokalbis. Gyvenau tą gyvenimą vienas, slapta, stropiai atsiskyręs nuo realaus gyvenimo – į kurį buvau įsitraukęs ir kurį mėgau – daugiausia valandų per daugiausia dienų. Viena švelninanti malonė buvo ta, kad mano sąžinė draudė man į savo alternatyvų gyvenimą įtraukti ką nors kitą. Aš buvau tiesiog stebėtojas, apsimetantis, nebendraujantis.

Netrukus tapau kunigu. Nepaisant mano entuziazmo dėl naujų pareigų ir tapatybės, mano įprotis tęsėsi. Galėjau vėl jį nurašyti stresui, tačiau klausiau savęs: ar tai nėra problema, net jeigu tas įprotis niekaip netrukdė mano tarnystei? Klausiau savęs – ar žmonės pastebi ką nors neįprasto, ypač, kai per mažai miegu? Jeigu pastebi, tikriausiai įsivaizduoja, jog tai, be abejo, susiję su jauno kunigo užsidegimu nei su slapta prie pornografijos praleistomis valandomis.

Aš pats stebėjausi, kaip Dievas sugebėjo panaudoti mane tarnauti ir įkvėpti žmones per tarnystę, netgi tada, kai mūsų santykiuose buvo šis įtrūkis. Dievo gailestingumo suvokimas kiek palengvino kaltės jausmą, tačiau kartu prisidėjo prie iliuzijos, kad viskas dar gana gerai. Dievas neleido man patirti sielovadinės katastrofos.

Kai klausydamas išpažinčių susidurdavau su penitentų lytinėmis pagundomis, duodavau jiems patarimą, kurį kadaise pats gavau. Žinok savo ribas. Ar gali nejausdamas sumišimo stebėti scenas iš suaugusiesiems skirtų filmų? O gal tau to per daug? Kalbant apie pornografiją – kada tavo gynyba silpniausia, vakare? Ar gali laikyti kompiuterį savo kambaryje? Gal geriau palikti jį kur nors kitur? Negalėjau jiems pasakyti, kad pats kovoju panašią kovą ir nepaisau savo paties patarimų. Pradėjau netgi pavydėti tiems penitentams. Jie išpažino tai, ko aš išpažinti negalėjau. Savo nuodėmę aš suvokiau. Tačiau lygiai tiek pat suvokiau, kad nemanau liautis.

Kaltė ir gėda dažnai pasitraukdavo, išskyrus per košmarus. Gyvi sapnai, kad esu sugaunamas, pažadindavo mane iš snaudulio. Jaučiau skausmą, jog nuviliu artimiausius man žmones. Keletą kartų tokie dalykai mane sustabdė bent kurį laiką. Po vieno iš siaubingiausių sapnų pamaniau, kad gal pasiekiau savo ribą. Sapne mačiau vieną iš brangiausių savo draugių, kuris labiausiai palaikė mane kelyje į kunigystę. Ji matė manyje tų gerų dalykų, kurių aš nesugebėjau matyti. Kartais jos meilė man, jos entuziazmas dėl mano pašaukimo buvo skausmingas. Jeigu tik ji žinotų tiesą. Sapne aš buvau demaskuotas. Ji negalėjo tuo patikėti, bet aš negalėjau meluoti. Visa tai tiesa, patvirtinau. Turiu problemų dėl pornografijos. Man buvo taip gėda, kaip niekada nėra buvę realiame gyvenime. Aš verčiau ją galvoti, kad esu kitas žmogus. Praradimo jausmas buvo be galo stiprus. Niekada nenorėjau tokio skausmo patirti tikrovėje. Kai išvaliau savo kompiuterį, maniau, kad to pakaks, norint užbaigti su tuo kartą visiems laikams.

Faktas, kad aš vis dar nesusivokiau, jog galimai esu priklausomas. Nors vis dar gerai slėpiausi, pradėjau elgtis kompulsyviau ir ne taip rūpestingai. Ėmiausi mažiau apsauginių priemonių – nerakindavau durų, pasiekdavau mažiau saugius puslapius. Giliai viduje, manau, norėjau būti sugautas. Jei manęs būtų tiesiai paklausę, ar aš žiūriu pornografiją, būčiau pasakęs tiesą. Bet aš pernelyg bijojau imtis iniciatyvos ir išpažinti.

Kol visa tai vyko, pradėjau siekti magistro laipsnio. Man buvo likę tik parašyti magistro darbą. Rašyti sekėsi gan lėtai. Sielovados galimybės lengvai mane atitraukdavo. Tačiau ar jos mane atitraukdavo nuo rašymo, ar nuo pornografijos žiūrėjimo? Po tarnystei skirto laiko, abiem dalykams tikriausiai skirdavau vienodai laiko. Man pasiūlė, kad, gal išvykus kitur, bus lengviau susitelkti. Sutikau ir vyliausi, jog taip ir bus. Jei tik sugebėčiau apsiginti darbą, viskas pasitaisytų. Tačiau reikalai tik blogėjo. Būdamas „reziduojančiu kunigu“, neturėdamas reguliarių sielovados užduočių, pasijutau vienišas, izoliuotas ir atsiskyręs. Neturėjau draugų. Kiti kunigai buvo užsiėmę ir bijojo atitraukti mane nuo darbo. Ir, nepaisant mano vienatvės, bet kokį bendrauti skirtą laiką vertinau kaip prasižengimą pareigai rašyti savo darbą. Tai dar labiau mane izoliavo. Daug miegojau. Žiūrėjau pernelyg daug televizijos. Pornografijos žiūrėjimas tapo mano dienos dalimi. Džiaugiausi retsykiais gaudamas progą kur nors išeiti ir aukoti Mišias. Tačiau paskui – „iškart prie rašymo“, kuriam laiko skyriau vis mažiau. Niekada ligi tol nebuvau patyręs depresijos, tačiau žinojau pakankamai, kad atpažinčiau jos ženklus. Pradėjau lankytis pas terapeutą. Jis tikriausiai galėjo padėti, tačiau ar niekada neužsiminiau apie pornografiją.

Pagalbos prašymas

Aš nepasiekiau dugno, bet buvau pakeliui. Pamėginau maldos pratybas, kurias kadaise buvau išmokęs. Jeigu šiandien mirčiau, sakiau maldoje, ar esu tas, kas norėčiau būti? Atsakymas buvo vienareikšmiškas – ne. Suvokiau, kad net ir mažiau izoliuota aplinka nepadėtų man išspręsti pamatinės problemos. Reikalai buvo pernelyg įsibėgėję. Žinojau keletą kunigų, kurie lankė intensyvios terapijos programą ir rado vieną, kuri, maniau, galėtų man padėti.

Dabar man beliko rasti jėgų paprašyti pagalbos.

Mano vidinė kova tęsėsi. Tada vieną dieną Mišių giesmės žodžiai sujudino mano širdį. Parodyk savo maloningumą. Nebijok. Kreipkis į Dievą savo maldoje. Dievo ramybė tebus su tavim. Kvietimas skaidrumui. Tada aš ir apsisprendžiau prašyti pagalbos. Kitą dieną pakalbėjau su bičiuliu, bijodamas, kad pasiryžimas nenusilptų. Paprašiau leidimo dalyvauti terapinėje programoje, paminėdamas vien depresiją. Tačiau reikėjo užpildyti anketą, ir tada aš papasakojau visą istoriją apie pornografiją ir visa kita. Pasidalindamas savo paslaptimi, pradėjau jaustis laisvas.

Buvo labai sunku pasakyti šeimos nariams ir draugams, kad sergu depresija ir teks išvykti iš miesto. Nieko nesakiau apie pornografiją. Depresiją jie galėjo priimti. Nebuvau dėl kitko tikras. Vis dėlto viena draugė, kuriai papasakojau visą istoriją, nė kiek nesutriko. „Tai nėra toks šokiruojantis dalykas, kaip tau atrodo“, – pabrėžė ji. Tikriausiai ji teisi; tačiau vis tiek tik porai žmonių pasipasakojau atvirai.

Pradėjau dalyvauti 12 žingsnių susitikimuose, skirtuose panašių priklausomybių turintiems žmonėms. Nebuvau tikras, ar aš ten tinku. Kartais vis dar tuo abejoju. Jaučiau, kad ne vienas esantis buvo nuėjęs toliau ir kentėjo labiau nei aš. Nežinau, ar buvau priklausomas, tačiau giliai sujaudintas to, kaip jie išpažino savo priklausomybes ir kaip tai paveikė jų gyvenimus, kas gal lėmė jų atkritimą ir ką jie tada darė – išlikdamas ryšyje su panašiai kentėjusiais ir juos palaikančiais – kad išliktų blaivūs ir gašlumo nekontroliuojami. Visa įprasta išmintis mūsų seksu persmelktos kultūros, ką žmonės sugeba ir ko ne, ir kas buvo „normalu“, kas išmesta per langą. Radau kambarį, pilną žmonių, mėginančių, o daugelis ir sėkmingai, laikytis įsipareigojimo išlikti skaistūs, kaip buvau pažadėjęs aš.

Ar tikrai svarbu, kad aš nenuėjau taip toli kaip jie? Jau seniai nuo alkoholizmo besigydanti bičiulė sakė man, kad ji iš pradžių taip pat jautėsi ne savo vietoje. Ji taip pat nebuvo pasiekusi dugno. „Tačiau vieną dieną aš supratau, – sakė ji, – kad nėra svarbu, kaip ten patekau, aš buvau lygiai tiek pat įsukta, kaip ir jie.“ Mano baimės, kad kiti pagalvos, jog mano rūpesčiai nėra reikšmingi arba įtarinės, kad aš vis dar neigiu, kažkaip buvo visiškai nesvarbūs. Galėjau būti sąžiningas vien dėl savo situacijos ir pasitikėti kitais, kad jie nori man padėti ir mane paremti.

Pirmas žingsnelis į priekį

Man labai padėjo, kai manęs paprašė žengti „pirmą žingsnį“, papasakoti, kaip mano priklausomybė vystėsi. Man tai leido aiškiai pamatyti, kad mano gyvenimas pamažu tapo nevaldomas. Galbūt kitaip nei kitų gyvenimai, tačiau vis tiek nebevaldomas. Mane gyrė už drąsą, tačiau man buvo nejauku priimti pagyrimus už tai, jog pasidalinau gėdą keliančiais dalykais. Kitas kunigas sakė: „Man kelia pyktį matant, kad toks talentingas žmogus pasidavė šitokiam blogiui.“ Tai mane giliai sujaudino, tiek mano vertės teigimas, tiek pornografijos apibūdinimas kaip blogio. Iškart supratau, kad jis teisus. Tai yra blogis, labiau nei bet kada buvau tai įsisąmoninęs.

Pripažinęs pornografiją kaip blogį, aš visai kitaip žiūrėjau į ją ir atlikdamas išpažintį. Nebegalvojau, kad žiūrėti pornografinius vaizdus yra niekam nežalingas ar neišvengiamas veiksmas. Jis gali būti sustabdytas, pripažįstant jo galią ir prašant pagalbos. Aš atsiliepiu gailestingiau nei anksčiau ir iš stipresnių pozicijų. Greta išpažinties, aš apsisprendžiau padėti kitiems įveikti šį blogį jų gyvenime. Vis dar nesu tikras, kaip viskas toliau klostysis, bet viliuosi, jog šis straipsnis yra pradžia.

Kalbant apie mano išpažintį, galimybė pilnai sugrįžti prie šio sakramento buvo vienas iš dalykų, kurių labiausiai laukiau. Jau pradėdamas terapiją. Vis dėlto kuriam laikui atidėjau ją. Manau, norėjau ilgesnį laiką išbūti blaivus, kad būčiau tikras dėl savo pasiryžimo. Tačiau, kai leidau pažinti savo silpnumą, ypač pačiam sau, ir atidaviau savo nuodėmes Dievui, gerai žinojau, kad vienintelis tikrumas buvo Dievo meilė ir gailestingumas. Šito, nusprendžiau, labiau nei pakanka.

Tą savaitę, kai atskleidžiau savo priklausomybę, aš lioviausi, tikiuosi, sėkmingai. Po metų Dievo malonės ir kitų pagalbos dėka ir su nuostaba – aš neatkritau. Patyriau gundymų, tačiau priklausomybės izoliaciją dabar pakeitė palaikymo ratas, nuo kurio išsilaisvinti, dėkui Dievui, man prireiktų didžiulių pastangų. Kartais, kai užklumpa pagunda, aš paskambinu. Kartais tiesiog išeinu su kuo nors pakalbėti. Kalbu gal ir apie pagundą (su tais, kurie žino apie mano priklausomybę), arba tiesiog apie bet ką. Toks ryšys su kitu žmogumi man yra esmingai svarbus. Ir ne tik priklausomybės atveju. Kartais turiu priversti save paskambinti, nes labiau norėčiau pats susidoroti. Kitais kartais įsivaizduoju, kad mane supa visi tie žmonės, kuriems esu atsakingas. Jei aš atkrisiu, turėsiu jiems apie tai pasakyti.

Ir nors žinau, kad jie nusivils manimi daug mažiau negu aš pats savimi, nenoriu nuvilti nei jų, nei Dievo. Be to, nebenoriu grįžti ten, kur buvau. Aš nepatinku sau toks, koks buvau. Nėra tobulas mano dabartinis gyvenimas, tačiau jis kur kas geresnis. Mano maldos gyvenimas ir santykis su Dievu yra geriausias, koks tik yra buvęs per ilgą laiką. Esu supamas žmonių, kuriems leidžiu rūpintis manimi lygiai tiek, kiek ir aš rūpinuosi jais. Esu laisvas. Ir galiu sėdėti abiejose klausyklos pusėse jausdamasis mažesniu veidmainiu, džiaugdamasis Dievo gailestinga malone man – nusidėjėliui ir priklausomam žmogui.

Versta iš „America magazine“ 2017 m. balandžio 3 d.