VDA galerijoje „Akademija“ veikia personalinė Viktoro Paukštelio paroda „Nykstantys portretai“. Ši kolekcija, sudaryta iš tapybos darbų ir piešinių ir kurta ketverius metus, orientuojasi į didelės atsakomybės (bent jau vaizduojamojo personažo atveju) reikalaujantį portreto žanrą. Tapomų objektų amplitudė svyruoja nuo artimųjų iki dailės istorijos ar masinės kultūros figūrų, vabzdžių ir mistinių Šiaurės Amerikos gyventojų. Kaip teigia pats V. Paukštelis, savo kūriniuose jis nori pagauti ne tik išorinį panašumą, bet ir vidinę tapomo objekto ar subjekto įtampą, būseną.
Apie piešinius
Viktoro, kaip ir bet kurio tapytojo, piešiniai yra tos pirminės idėjos, nuo kurių atsispyrus gilinamasi į spalvines erdves. Piešinyje svarbus yra linijinis charakteris (tokiu būdu gilinantis į emocionalųjį pradą), kuris, einant tapybos link, tartum tuščias indas yra pripildomas skirtingų spalvų kokteiliu. Be to, ypač piešiniuose be galo ryškiai, netgi skausmingai matyti dienoraštinis, autobiografinis V. Paukštelio tapybos pobūdis. Tai nėra nieko keista, nes piešinio, materializuojančio ir vizualizuojančio pirmines idėjas (ir platoniškąja, ir paukšteliškąja sampratomis), funkcija tokia ir yra. Menininkui svarbios yra medžiaginės piešinio (o piešiama daugiausia tušu ir skystais aliejiniais dažais) savybės, jų santykis su pagrindu, dėl nulemto atsitiktinumo besiformuojančios formos ir pavidalai.
Ką pasakoja tapyba
V. Paukštelio tapyba pasakoja du dalykus (iš tiesų – daugiau nei porą, bet kalbame apie du pasakojimo lygmenis, naratyvinius sluoksnius). Pirmas – tai pati tapyba, t. y. spalvos biografija. Žiūrovui tereikia įsijungti abstraktųjį mąstymą ir matyti tik plokštumas, linijas.
Tokiam suvokimo posūkiui V. Paukštelio tapyba yra ypač palanki, nes ji lengvai skaidosi ir struktūrizuojasi. Kitas pasakojimas glūdi literatūros siužetuose. Jeigu tapytojas tapo figūras, bent menkiausius šio, regimojo, pasaulio atvaizdus ar atspindžius, tai jie jau savaime ką nors pasakoja. Analogiškai teatro scenoje tegul ir nebyliai sėdintis aktorius vaidins scenaristo ir režisieriaus jam suteiktą vaidmenį. Iš regimųjų atributų ir įvaizdžių galima spręsti, kad V. Paukštelis pasakoja apie save. Tai yra jo gyvenimas. Portretai – tai artimieji, draugai, kultūros herojai, gyvenimo veikėjai apskritai.
Nyksmas ir portretai
Tematika – „Nykstantys portretai“ sujungia ir piešybinį, ir tapybinį Viktoro kūrybos lygmenį. Nykimas čia gimsta iš paties atsiradimo – ant popieriaus gimstanti juoda linija pranyksta baltame fone, aliejiniai paviršiai ir formos pražūva (tiksliau – praranda savo aštrius kontūrus) tapybos rūkuose ir miglose. Paskutiniuose V. Paukštelio darbuose tapybai jungiantis su piešiniu, eksperimentuojant su pigmentais ir koloristinėmis dažo ypatybėmis, neretai keičiasi (atsiranda iš nyksmo) prigimtinės ir paties piešinio, ir tapybos ypatybės. Galop (ir tai yra akivaizdu) „Nykstančius portretus“ kiekvienas iš mūsų gali suvokti ir egzistencine, simboline prasme. To siekia ir pats tapytojas.
Viktoras Paukštelis yra pianistas ir tapytojas. Studijavęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, École Normale de Musique de Paris konservatorijoje, grojęs ne vienoje pasaulio koncertų salėje, šiuo metu mokosi VDA Tapybos katedroje. Menininkas yra surengęs 7 personalines parodas.
Vidas Poškus