Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primabalerina Olga Konošenko pripažinta 2016-ųjų Metų baleto soliste. Tokio įvertinimo ji sulaukė jau ne pirmą kartą. Tai liudija krūva kitų apdovanojimų. Mažutė, liekna kaip smilga, nuolat skubanti, bet visada besišypsanti – tokią pačios įkurtoje baleto studijoje sutikau vieną geriausių šalies balerinų. Visus pagrindinius ir svarbiausius baleto vaidmenis per beveik 20 metų trunkančią karjerą jau sušokusi Olga sako, kad gyventi lėtesniu tempu jai būtų neįdomu.

Už Eglės vaidmenį Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ ir Mersedes vaidmenį Ludwigo Aloiso Minkaus balete „Don Kichotas“ šiemet buvote įvertinta ir paskelbta 2016-ųjų Metų baleto soliste. Ar apdovanojimai ir įvertinimai jums daug reiškia?

Kaip ir kiekvienam artistui, man tai – ir svarbu, ir malonu. Bėgant metams, keitiesi, keičiasi ir požiūris, bet įvertinimai visada glosto širdį. Malonu, kai pastebi tavo įdėtas pastangas, sunkų darbą, tačiau kartu tie įvertinimai ir įpareigoja, ypač kai esi jaunas.

Esate garsios balerinos Jelenos Konošenko duktė. Meilė baletui, šokiui – kraujyje?

Turbūt tikrai kraujyje. Neabejoju, kad mano pasirinkimui daug įtakos turėjo ir genai. Užaugau teatro užkulisiuose, į kuriuos mama pasiimdavo, kai man buvo vos treji. Kol mama šokdavo, aš užsidėjusi jos puantus šokdavau užkulisiuose. Stebėjau ją ir kitas šokėjas, žavėjausi ir visada žinojau, kad būsiu balerina. Iš pradžių mane viliojo balerinų kostiumai, karūnėlės ant galvų. Vėliau ėmiau kreipti dėmesį į tai, kaip jos šukuojasi, dažosi. Dar vėliau su ypatingu susidomėjimu, tarsi užburta, stebėdavau, kaip šokėjos juda, koks jų išsidėstymas scenoje ir pan. Tiesa, mama iš pradžių lyg ir nelabai norėjo, kad sekčiau jos pėdomis, bet paskui nuomonę pakeitė. Taip būdama dešimties metų atsidūriau M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, kur ir toliau gilinausi į baleto subtilybes, technikas.

Martyno Aleksos nuotr.

Ar baleto šokėjų duomenys turi būti įgimti, ar galima visko išmokti?

Fiziniai duomenys yra svarbūs – sudėjimas, figūra, tai, kaip judi. Kai kuriais duomenimis mane apdovanojo gamta, o kitus teko „išdirbti“. Ypač daug reikėjo dirbti psichologiniu požiūriu – išmokti valdyti emocijas. M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje krūvis buvo didelis nuo pat pradžių. Pirmoji mano mokytoja buvo Irena Požėrienė, paskui – Jolanta Vymerytė. Pamenu, į pirmąją baleto klasę susirinko labai daug vaikų – daugiau nei 30, tačiau mokyklą baigė tik 12 mergaičių. Visko buvo: ir ašarų, ir liūdesio, ir pykčio gavus prastesnį įvertinimą. Ir tiek daug treniruotis ne visada norėdavosi, ir raumenukus paskaudėdavo. Juk buvome vaikai, norėjosi ir linksmesnės veiklos. Be to, vaikai yra labai jautrūs. Dabar ir pati su tuo susiduriu mokydama mažas mergaites šokti baletą.

Ar prisimenate savo pirmąjį solinį pasirodymą scenoje?

Baigusi mokyklą iš karto pradėjau dirbti LNOBT. Tais metais kaip tik daug baleto artistų išėjo į pensiją, tarp jų – ir mano mama. Išėjo taip, kad ją pakeičiau. Tačiau pirmuosius solinius pasirodymus surengiau dar mokykloje, mat LNOBT scenoje vykdavo baigiamieji mokyklos koncertai. Pamenu, pirmąjį kartą šokau fėjų variaciją iš spektaklio „Miegančioji gražuolė“. Ten įvyko ir pirmieji duetai. Vienas jų buvo su Nerijumi Juška, su kuriuo tenka pašokti ir šiandien. Jis puikiai pažįsta mano kūną, žino, kaip mane laikyti, nujaučia, ką ir kaip darysiu scenoje. Nors šiandien abu turime savo baleto studijas, bet vis tiek esame geri draugai.

Ar patirtis sumažina jaudulį scenoje?

Džiaugiuosi, kad iki šiol prieš spektaklius labai jaudinuosi. Jei tavęs neapima jaudulys, vadinasi, nereikia šokti, nes vis tiek nieko neperduosi žiūrovui.

Martyno Aleksos nuotr.

Sušokote labai daug spektaklių, atlikote daugybę skirtingų vaidmenų. Kurie jų yra arčiau širdies?

Mano šokių repertuaras buvo labai platus – nuo klasikinių iki šiuolaikinių vaidmenų. Kai buvau jauna, man viskas patikdavo, tik vėliau tapau išrankesnė. Spektakliai, kurie labiausiai palietė širdį? Jų daug: ir „Kopelija“, ir „Ana Karenina“, ir rusiškasis „Hamletas“, ir „Romeo ir Džiuljeta“, ir „Barbora Radvilaitė“, net ir „Raimonda“. Visus šiuos vaidmenis man buvo smagu ir malonu šokti. Pagrindines klasikinių spektaklių partijas jau esu sušokusi. O dabar labiau norisi, kad choreografija būtų sukurta būtent man, pagal mano galimybes šiuo metu.

Filmuose matome, kad tarp baleto šokėjų tvyro didelė konkurencija, pavydas. Tai mitas ar tikrovė?

Nelabai noriu apie tai kalbėti. Normalu, kad tarp šokėjų yra konkurencija. Džiugu, kai ji yra sveika, skatinanti labiau stengtis. Aišku, yra dalykų, kurie nepatinka, kurie erzina, bet taip yra ir kitose profesijose. Be to, mes, artistai, esame jautresni, stipriau į viską reaguojame. Iki šiol teatre būna ir ašarų, ir pykčių, vėliau – susitaikymų. Esame kaip viena šeima. Juk kartu diena iš dienos esame jau beveik 20 metų. Todėl natūralu, kad kartais pavargstame vieni nuo kitų.

Susitarti dėl interviu su jumis buvo tikras iššūkis. Atrodydavo, kad neturite nė minutės laisvo laiko. Iš kur tiek energijos ir polėkio?

Esu labai energinga. Kartais mintys lekia greičiau nei kūnas. Mano kolegos tai jau gerai žino, todėl dažnai mane pristabdo, nuramina. Emocijos kartais užvaldo labai stipriai. Tačiau man taip patinka. Pastebėjau, kad jei mažiau dirbu, pradedu tinginiauti. Tik nemanykite, kad savęs nepalepinu. Gal kažkam atrodo, kad niekur nenueinu, nieko nepamatau, bet spėju ir į baseiną nueiti, ir su vyru dviese pavakarieniauti.

Su kokiais didžiausiais išbandymais susiduria baleto artistai?

Viskas yra išbandymai. Ir stengtis svorio nepriaugti, ir išsimiegoti, ir tinkamai pasiruošti spektakliams. Tiesa, dėl mitybos problemų niekada neturėjau. Visada buvau itin liekna, net ir dukrai gimus nepasikeitė figūra. Tačiau turiu pripažinti, kad miego man labai trūksta.

Per beveik 20 metų trunkančią baleto šokėjos karjerą O. Konošenko sušoko visus svarbiausius klasikinių spektaklių vaidmenis, tarp jų - Žizel. Martyno Aleksos nuotr.

Kokios savybės yra būtinos balerinai?

Be fizinių duomenų, labai svarbi koordinacija, užsispyrimas, muzikalumas.

O kokia esate namuose? Žmona ir mama?

Šeimoje svarbu, kad sutuoktiniai vienas kitą suprastų, palaikytų, sutaptų jų požiūriai. Su vyru dabar labai daug laiko praleidžiame kartu, papildome vienas kitą.

Kai gimė dukra Amelija, kuriai dabar 11 metų, požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitė. Atsirado didžiulė atsakomybė už vaiką, o daugelis dalykų, kurie prieš tampant mama atrodė sudėtingi ir svarbūs, pasidarė daug paprastesni. Taip pat tapau daug jautresnė, net filmus žiūrėdama daug dažniau verkiu.

Kokių pomėgių ar moteriškų silpnybių turite?

Geriausiai pailsiu, kai pakeičiu aplinką. Savaitgaliais visada stengiamės išvažiuoti pas draugus į sodybą, nulėkti pas gimines ar pajūrin. Per dvi dienas galiu automobiliu lengvai nuvažiuoti tūkstantį kilometrų – taip ilsiuosi. O dėl moteriškų silpnybių... Pastaruoju metu pradėjau itin domėtis kosmetika, veido procedūromis. Joms neskyriau jokio dėmesio, kol teta nepadovanojo kupono veido masažui. Nuėjau ir užsikabinau. Stengiuosi prižiūrėti veidą, su amžiumi jau tenka tai daryti. Be to, labai noriu išmokti megzti, bet kol kas tam nerandu laiko. Nuolat lekiu, skubu, daug dirbu, bet jaučiuosi laiminga.