Kai buvau aštuoniolikos, tai buvo apsisprendimų metas, kurį iki šiol dažnai prisimenu. Turėjau daug ryžto ir tikėjimo. O kas yra tikėjimas? Tai tam tikras valios aktas. Tai buvo ieškojimų etapas, kuriame peržengiau nuolatos mane kankinusias abejones ir ryžausi stoti į režisūrą. Nors buvau jaunas, branginau kiekvieną akimirką. Matyt, tai suveikė – būdamas vos dvidešimt vienerių pastačiau pirmąjį savo spektaklį ir toliau intensyviai dirbau.

Oskaro Koršunovo teatro (OKT) pradžia – 1990 m. kovo 22 d. Taip jau sutapo, kad praėjus lygiai 11 dienų po nepriklausomybės paskelbimo, įvyko mano pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ premjera. Galbūt tai apskritai pirmasis spektaklis nepriklausomoje Lietuvoje. Žinoma, tokio laiko aplinkybės daug ką lėmė. Mes buvome to esminio lūžio karta, dalį gyvenimo pragyvenusi vienoje sistemoje, tada išgyvenusi Dainuojančią revoliuciją, ir staiga susidūrusi su kita sistema, kurioje viskas greitai keitėsi. Niekas tam nebuvo pasiruošęs. Vėliau kartu su rašytoju Sigitu Parulskiu bandėme apmąstyti savo kartą spektaklyje „P.S. Byla OK“. Teatras atsidūrė krizėje – niekas nesuprato, kaip reaguoti į tokius pokyčius. Uždraustos temos tapo nebeuždraustos, o įvykiai gatvėje buvo įdomesni nei teatre. Bet mums tai buvo tiesiog mūsų laikas. Buvome jauni, turėjome naujų vizijų, be to – laisvi ir galintys daryti tai, ką norime. Atsidūrėme ant tų permainų bangos. Kita vertus, visi šie 26 metai buvo permainų laikas, kuomet vis kažkas keitėsi. Mes, OKT teatras, visada gyvenome su tomis permainomis.

OKT teatras kaip reiškinys atsirado dar 1990-aisiais. Nuo pat pirmųjų spektaklių kritikai mus vadino Oskaro Koršunovo teatru. Juose atsispindėjo visa mūsų revoliucinė karta, pradėjusi kurti tame permainų laike bei tapusi savotiška to meto įkaite. 1999 m., skelbdami aiškų savo požiūrį įkūrėme nepriklausomą teatrą, o manifestais tapo pirmieji spektakliai. Po 1990-ųjų prasidėjo keistas žiauraus kapitalizmo laikas, netgi savotiška gangsterinė Lietuva. Teatrai išgyveno didelę krizę ir atsiribojo nuo viso to sąmyšio. Jie tiesiog virė savose sultyse ir nereflektavo to, kas vyko kitapus sienų.

Steigdami OKT teatrą sąmoningai pasakėme, kad norime kalbėti apie tai, kas vyksta šiuo metu. Teatras turi jausti laiką, tačiau ne paviršutiniškai, kaip, tarkime, žiniasklaida, o iš esmės – jis turi pajusti tektoninius laiko lūžius ir juos reflektuoti. Manifestiniais spektakliais tapo Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ ir Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“, apibrėžę esmines OKT teatro gaires statyti pačią šiuolaikiškiausią ir aktualiausią dramaturgiją, mėginant joje atrasti universalius dalykus, ir imtis universalios klasikos, stengiantis joje įžvelgti tai, kas aktualu šiandien. Tai tapo mūsų credo, kurio nuosekliai laikėmės visus šešiolika metų. Lietuvoje prasidėjo pakylėjimo metas, kuomet jau tapo lengviau kvėpuoti. Pro juodus debesis prasiskverbė Europos civilizacijos spinduliai. Šis dešimtmetis buvo produktyvus tiek OKT, tiek apskritai teatrui.

„Shopping and Fucking“ ypatingas tuo, kad iki tol Lietuvoje tiesiog nebuvo tokių spektaklių. Jis sukrėtė net tokias liberaliais šalis kaip Didžioji Britanija. „Shopping and Fucking“ stipriai kritikuoja ar net pašiepia tamsiąją kapitalizmo pusę, iki tol nekvestionuotą Lietuvoje. Scenoje pasirodo personažai, paprastai esantys už socialinio saugumo ribų – benamiai vaikai, narkomanai, homoseksualai. Atsivėrė laisvas, tačiau pavojingas pasaulis, kuriame negalima gyventi tik ta mintimi, kad viskas yra stipriųjų rankose. Daug kam atrodė, kad spektaklį kūrėme vien siekdami šokiruoti. Aišku, jis šokiravo, tačiau man atrodo, kad jis giliai palietė skaudulius, apie kuriuos dabar kalbama daug, tačiau tuo metu buvo nutylima. Pamenu, perskaitę pjesę aktoriai sėdėjo išsigandę. Kaip taip atvirai kalbėti apie tokius dalykus? Ar tai apskritai įmanoma? Galiausiai, ar tai įmanoma Lietuvoje? „Shopping and Fucking“ premjera tapo sprogimu. Žinoma, spektaklis sutiktas kontraversiškai, tačiau žiūrovai plūdo į sales. Dalis visuomenės „Shopping and Fucking“ priėmė kaip šventų karvių išvijimą iš šventų pievų. Kita vertus, tai buvo žingsnis į atviresnį bendravimą su žiūrovu, ko mes siekiame iki šiol.

Nuolat vykstančios repeticijos – viena pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendėme įkurti OKT teatrą. Kurdamas vis kitame teatre, su vis kitais aktoriais neįžvelgiau repeticijų nuoseklumo galimybės. Galbūt poetas gali laukti kūrybinio įkvėpimo, tačiau teatras yra kolektyvinis organizmas, kuriam svarbiausia – repeticijos. Reikėjo sukurti bendrą kūrybinę atmosferą, kurioje būdami galėtume laukti atsitiktinumų. Tai lyg tinklai paukščiams, esantys Ventės rage – jie visuomet laukia atskrendančių paukščių, o mes turime laukti atskrendančių minčių. Norėjome nuolat būti kūrybos procese ir repetuoti tiek naujus, tiek anksčiau pastatytus spektaklius, taisyti juos, vieno spektaklio repeticijoje gimusią mintį čia pat permesti į kitą spektaklį. Norėjome tarsi paversti savo gyvenimą nesiliaujančiomis repeticijomis. Teatras man yra savotiškas dienoraštis, tam tikras ontologinis reiškinys, padedantis pažinti tiek save, tiek visuomenę bei jausti laiko pulsą. Statydami „Hamletą“ vieni kitiems atvirai pasakėme, kad mums svarbiausia suvokti kiekviename mūsų esantį hamletiškąjį mechanizmą. Aktoriams pasakiau, kad net nesvarbu, ar įvyks premjera. „Hamlete“, „Dugne“ ir „Žuvėdroje“ repeticijos tapo svarbesnės nei spektaklis.

Ryšys tarp spektaklio, kūrėjo ir žiūrovo yra esminis dalykas, kurį aš visuomet stengiuosi analizuoti su savotiška mokslininko aistra. Niekada neturėjau tikslo tik pastatyti spektaklį. Kiekvieną kartą su aktoriais analizuodavome ryšį tarp kūrėjo ir žiūrovo. Bandymas neapčiuopiamus, žodžiais neišreiškiamus dalykus užčiuopti teatru – svarbiausia. Spektaklis įvyksta ne dešimtyje kvadratinių scenos metrų – tai tik tramplinas, nuo kurio atsispiriame. Spektaklis turi įvykti žiūrovo vaizduotėje. Kiekviename spektaklyje analizuojame Bermudų trikampį „spektaklis–kūrėjas–žiūrovas“ bei komunikaciją tarp šių dalių.

Ką reiškia gerai vaidinti? Tai, visų pirma, paties aktoriaus gilus suvokimas, kuriuo jis geba dalytis su žiūrovais. Spektakliuose pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, Maksimo Gorkio „Dugne“ bei Antono Čechovo „Žuvėdra“ apskritai panaikinome ketvirtą sieną, skyrusią aktorius ir žiūrovus, taip siekdami visiško artumo.

Man svarbiau ne pats pripažinimas, bet gilus suvokimas to, ką darome ir ką tuo norime pasakyti. Dažnai likdavome suprasti tik paviršutiniškai – dėl to labai skaudėdavo. Man svarbus Europos naujosios teatro realybės prizas, teikiamas už indėlį į Europos teatro raidą. Tai liudija, kad tuo metu buvome vienas ryškiausių teatrų Europoje. Dar labai svarbus Prancūzijos meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Visgi, Nacionalinis kultūros ir meno apdovanojimas man pats svarbiausias. Didžiąją dalį laiko būnant svetur šaknys nenunyko – juk įkvėpimo semiamės būdami čia. Taip, gastroliuodami daug ką pamatome ir praplečiame savo akiratį, tačiau startuojame čia, kartu su savo žiūrovais.

„Ten būti čia“ labai tiksliai išreiškia teatro meno esmę, nes jis visada turi būti čia ir visada su tuo, kas yra ten – praeitimi, ateities vizija, nostalgija, viltimi, atradimais ir praradimais, neišsakytais dalykais. Jeigu jis sugeba su visu tuo, kas yra ten, būti čia – tik tuomet jis tampa teatru. Kita vertus, „Ten būti čia“ mums tapo likiminiu pavadinimu. Kartu su OKT teatru gyvename savotišką dvigubą gyvenimą: būdami čia, Lietuvoje, semiamės įkvėpimo ir kuriame spektaklius, tačiau pusę jų rodome užsienyje. Jei negastroliuotume po tarptautinius festivalius, tiesiog negalėtume išsilaikyti. Buvimas ten lemia mūsų, kaip nepriklausomo teatro, buvimą čia, tiek kūrybine, tiek išgyvenimo prasme.

Tomo Ivanausko nuotr.

Festivalio „Sirenos“ atsiradimas buvo susijęs su tuštuma šioje srityje – nustojus rengti „Life“ festivalį, Lietuvoje nebuvo jokio tarptautinio teatro festivalio. Tuo metu intensyviai važinėjome po pagrindinius festivalius užsienyje – ten matėme visiškai kitokius procesus nei čia. Jie tiesiog nepasiekdavo Lietuvos. Netgi jutome tam tikrą atskirtį tarp mūsų OKT teatro ir bendro lietuviško teatro konteksto. Norėjosi, kad tie procesai pasiektų ir Lietuvą, todėl ryžomės rengti „Sirenų“ festivalį. Aišku, įtakos turėjo ir laikas – tai buvo dešimtmetis prieš pasaulinę krizę, tam tikro pakylėjimo metas. Matydami, kaip tokie festivaliai organizuojami kitose šalyse, sukaupėme nemažą patirties bagažą. Galiausiai turėjome daug gerų draugų, jau tapusių garsiais teatriniais vardais. Galėjome tiesiog paskambinti vienam iš jų ir sakyti: „Sveikas, mes rengiame festivalį, galbūt norėtum pas mus atvykti?“ Idėja rengti tarptautinį festivalį pasiteisino su kaupu – per daugiau nei dešimtmetį parodėme tai, kas geriausia Europos ir pasaulio teatre. Vėliau sumanėme pristatyti lietuvišką programą, kurioje atvykstantiems prodiuseriams pristatydavome tai, kas vyksta čia, Lietuvoje. Lietuviškas teatras tapo atviresnis pasaulyje vykstantiems procesams.

„Hamletas“ mane žavi savo universalumu. Yra tik keletas tokio gilumo veikalų kaip „Hamletas“. Tai lyg kosmoso juodosios skylės, pro kurias gali tiek išeiti į kitus pasaulius, tiek nežmoniškai priartėti prie savęs, lyg prie pavojingos substancijos. Tarkime, saulė yra gyvybės šaltinis, tačiau pernelyg prie jos priartėjęs sudegi. Man teko prisiliesti prie tokių veikalų statant Shakespeare’o „Hamletą“, Sofoklio „Oidipą karalių“ bei Čechovo „Žuvėdrą“. Dažnai apie „Hamletą“ galvojama kaip apie jauno maksimalisto nesusitaikymą su supuvusiu pasauliu ir jame tvyrančia neteisybe. Iš tiesų Hamletas nėra toks jaunas – jam daugiau kaip 30. Tai brandus amžius – tuo metu žmonės negyveno taip ilgai kaip dabar. Iš esmės, tai yra atsakomybės ir laiko klausimas – Hamletas nebeturi kur trauktis. Viskas tampa „arba dabar, arba niekada“. „Hamletą“ pradėjau statyti būdamas keturiasdešimties, kuomet reikėjo sau pačiam atsakyti į esminius klausimus: ne „kas tu būsi“, o „kas esi dabar“, tiek kaip režisierius, tiek kaip žmogus. Kas yra teatras? Kas yra žiūrovas? Matyt, tai atsakingiausias etapas gyvenime. Juk monologe „Būti ar nebūti?“ kalbama apie mirtį. Bijoti ar nebijoti mirties – taip galima perfrazuoti šį klausimą. Šis hamletiškas mechanizmas anksčiau ar vėliau žmoguje suveikia.

Daugiausia energijos pasikraunu kurdamas. „Kas tu esi?“, – taip prasideda mūsų spektaklis „Hamletas“. Tai yra esminis klausimas, kurį turi užduoti teatras. Atsakyti į jį – čia jau kitas dalykas. Tačiau jį užduoti turi visada.

Juozas Budraitis ir „Paskutinė Krepo juosta“. Tai įdomi istorija, prasidėjusi mano ryžtinguoju periodu, apie kurį pasakojau kiek anksčiau. Pamenu, Juozas pamatęs „Ten būti čia“ sako: „Pastatykime Becketto „Paskutinę Krepo juostą“. Aš sakau: „Labai įdomu. Pastatykime.“ Kiekvieną kartą susitikę mes vis kalbėdavome apie tai. Ir taip 25-erius metus. Matyt, tiek reikėjo laukti, kad pribręstume. Visgi, tema gana baisi. Apskritai, yra pjesių, kurių jaunam žmogui neįmanoma nei pastatyti, nei suvaidinti. Kol nesuvoki, kad gyvenime jau nebegrįžtamai kažką praradai, tol negali suprasti, apie ką kalbama tose pjesėse. „Paskutinėje Krepo juostoje“ prarasta absoliučiai viskas – likusios tik magnetofono juostos. Man tai buvo pirmasis prisilietimas prie senatvės. Repeticijose abu su Juozu pradėjome galvoti: kas gi tose juostose lieka? O lieka tik trumpas meilės prisiminimas, ir nieko daugiau. Tik maža prošvaistė. Žinoma, „Paskutinė Krepo juosta“ – tai susitikimas su pačiu Juozu. Tik turint tokią gyvenimišką bei intelektualią patirtį, kokią turi Juozas, galima prisiliesti prie tokios medžiagos. Jis niekada nebuvo tas rutininis dramos teatro aktorius, vaidinantis daugybėje spektaklių. Jis, visų pirma, yra asmenybė. „Paskutinė Krepo juosta“ yra autobiografinė Becketto pjesė, vienas paskutinių jo kūrinių, kurį statant reikėjo būtent tokios asmenybės. Juozas išdrįsta atvirai pažvelgti į save kaip į žmogų, daug ką išgyvenusį ir esantį ant tam tikro slenksčio.

Maištauti – reiškia sakyti tiesą. Kai dramaturgės Saros Kane paklausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses, ji atsakė: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių, aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“ Paradoksalu, tačiau bandymas kalbėti tiesą visuomet virsta susidūrimu su virš kūrėjų kabančiomis nebyliomis konvencijomis. Niekada neužmiršiu Pauliaus žodžių, kad Kristus atėjo ne panaikinti dešimties Dievo įsakymų, bet užbaigti juos ir pasiūlyti vietoj jų vieną – meilės įstatymą. Kūryba visuomet vietoj įstatymo siūlo kitą, nekonvencionalų kelią. Ir jis visada virsta maištu.