Vaikščiodami Kauno gatvėmis būtinai praeisite pro „Žmogų“, pasitinkantį prie M.Žilinsko dailės galerijos. Šios skulptūros autorius – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Mazūras. Kas jis? Talentingas skulptorius, metalo ir akmens apdorojimo technologijų sumanytojas ar atsidavęs augalų puoselėtojas?

Prisiminkime jaunas dienas. Kaip pasukote į dailės mokslus?

Taip pasielgti patarė brolis architektas Česlovas. Kitas brolis Vitalijus jau buvo baigęs Vilniaus dailės institutą, dirbo „Lėlės“ teatre. Į skulptūrą stojau atsitiktinai. Neplanavau kurti meno, bet už paprastą kaimo vaiką tikrai daugiau piešdavau.

Petro Mazūro skulptūra "Žmogus".

Nors mokėtės tradicinės skulptūros, po studijų pasirinkote novatorišką plastikos atnaujinimo kelią? Kodėl?

Studijų procesas buvo alinantis ir nuobodžiai besikartojantis. Iš kaimo atvažiavusiam vaikui pamažu vėrėsi akys. Prisimenu, nuėjau į biblioteką ir paprašiau kokios nors knygos apie šiuolaikinę skulptūrą. Moterytė atnešė gal caro laikais išleistą voko dydžio brošiūrėlę, kurioje buvo ranka nupiešti skulptūrų kontūrai. Tokia skulptūra manęs nežavėjo. Kokiame trečiame kurse pas Vildžiūnus pamačiau jų atsisiųsdintą Herberto Reado „Trumpą modernios skulptūros istoriją“, išleistą 1964 m. Joje mačiau modernizmo jėgą. Tačiau ilgainiui suvokiau, kad visa tai taip pat jau pasenę. Bet forma patraukė. Pas mus tuo metu parodose jokių medžiagų nebuvo: nei bronzos, nei akmens. Mokykla siūlė nuoseklų ir neįdomų kelią: mokykis gerai lipdyti, pasirink tinkamas tarybines temas ir kurk pagal jas skulptūras arba, jeigu pasiseks, – monumentus, paminklus. Tai manęs visiškai netraukė. Bandžiau susivokti, susikurti vidinį kūrybos mechanizmą. Viskas keičiasi, ir kūrybos braižas. Tačiau čia matau ir pliusų, ir minusų.Novatoriškumas ir santykis su klasika ar tradicija turi įvairių aspektų. Turi pats kapstytis pagal prigimtį, ketinimus, planus ir atsitiktinumus, kurie, beje, lemia ne mažiau nei pusę tavo veiksmų.

Neišsiųstas laiškas. 2014 m.

Jūsų praėjusio amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių kūriniams būdingas nerimas, laužymas, polinkis į destrukciją, tradicijos nuvainikavimas, tačiau vis dėlto dominuoja žmogaus figūros motyvas ir humanistinės vertybės. Iš ko tai kyla?

Esu realistas, optimistiškai žvelgiantis į gyvenimą. Man nėra svarbu būti novatoriumi, kuris sulaužytų ir viską atmestų, kurtų ant tariamų griuvėsių ir tuo išgarsėtų. Kodėl aš jaunystėje naudojau dekonstrukciją? Kuriant vientisą skulptūrą, reikėjo turėti aiškią idėją, patvirtintą kokio nors atsakingo žmogaus. Kitaip būtų nepriėmę į parodą, nepriėmę į gyvenimą. Kadangi nebuvau revoliucionierius nuo panagių, nesąmoningai pasirinkau fragmento kelią, kuriame tarsi nėra kaip išreikšti aiškios kūrinio visumos idėjos, išskyrus bendras „humanistines vertybes“. Apie humanizmą tuo metu nieko negalvojau, socialistinė realybė buvo tam nepalanki. Štai tiek apie tą destrukciją. Jos aš neturėjau mintyse. Man rūpėjo tai, kad kartais užtenka vieno piršto norint pasakyti, ką galvoju.

Permainų laikas – XX a. paskutinis dešimtmetis. Kaip jį išgyvenote, kaip jį suvokiate dabar?

Tuo metu visas gyvenimas grįžo į natūralaus vystymosi kelią. Man teko keistis dėl natūralios intencijų kaitos, bet vidinio lūžio nebuvo. Tik Ezopo kalba tapo nereikalinga. O jau buvo nebe jaunystė, brandos amžius. Tuo metu pajutau, kad daugiau gaminu nei kuriu. Gaminti man neįdomu. Nuo vaikystės mėgau augalus ir kai Deimantas Narkevičius pakvietė į parodą „Egzotika“, pasiūliau skulptūrą „Svetimas medis“. Pradėjau nuo paprasto lauko riedulio, išskobiau jo vidų ir įkalinau jame egzotišką medį. Norėjau sukurti lūkesčių, galimybių ir kylančio sunkio metaforą. Dabar yra daug menininkų, dirbančių globalios ekologijos tema, bet savęs tokiu nelaikau. Aš tiesiog atsitraukiau nuo savo ankstesnės kūrybos motyvo figūratyvo, bandau kitaip tyrinėti žmogaus pojūčius. Šiek tiek nukrypau į inžinerinę pusę, konstruodamas savaime besilaistančių augalų instaliacijas. Todėl tema, kurią gvildenau savo augalų instaliacijose, siejasi su savaime besireguliuojančiomis chaotiškomis sistemomis, bet neturi ekologinės prasmės.

Puolęs angelas. 1995m.

Sugebate išlikti aktualus ir šiuolaikinio meno lauke. Kaip Jums tai pavyksta?

Šiuolaikinio meno lauko ribos priklauso nuo požiūrio. Kadangi žinau, kuo domisi dabartiniai jauni žmonės, suprantu, kad aš jiems nesu aktualus. Jauni menininkai pradeda nuo švaraus popieriaus lapo, nuo savo patirties, jų neslegia mano patirties našta. O manęs neapleidžia mintis, kad ilgainiui išlieka tik medžiaga, o visa kita yra mitai. Tokioje visuomenėje, kurioje beveik visi turi vienodas galimybes (išskyrus tai, kad jų pačių galimybės yra labai nevienodos), gali rasti savo vietą ir būti pirmas ir vienintelis. O jeigu nerandi – matyt, tu ir anoje sistemoje nieko nerasdavai. Mums sakydavo: mokykitės kurti monumentą. Ko reikia monumentui? Milijono nužudytų žmonių? Pergalės? Toks humanizmas man nepatiko. Todėl kadaise pradėjau nuo mažų gabalėlių, fragmentų. Dabar, kai viskas susmulkinta, – yra ir nelaimingų. Bet tai žmonės, turėję nepagrįstų lūkesčių. Realiai vertinantis savo galimybes žmogus jaučiasi gerai.

Maža kamanė. 1993m.

Koks Jūsų požiūris į meną Lietuvoje?

Lietuvoje yra taip, kaip ir pasaulyje, nors esama ir vietos specifikos. Vienu metu vyksta kartų kaita, kyla trinčių, vaduojamasi iš žinomų tiesų sakymo. Ir pasaulyje pripažįstami tik tie, kurie gali įveikti ribą tarp jau žinomų ir dar nežinomų dalykų. Kalbėti apie nelaiminguosius, kelti globalias ar žmogiškąsias problemas, jas įvardyti, – viskas susukta į politinį atspalvį. Kita vertus, pakanka gerų menininkų, kaip tik leidžiančių nuo viso šito pailsėti. Ir pas mus netrūksta aistrų. Prisiminkite Vlado Urbonavičiaus „Vamzdį“ ar Žaliojo tilto skulptūras. Nors menininkai ir jungiasi į atskiras sąjungas, grupuotes ar forumus, bet jos arba vegetuoja, skęsdamos vidaus rietenose, arba kovoja su oponentais. Stipresnės asmenybės nemėgstamos, neretai geri menininkai lieka vieniši. Dėl to kenčia net oficialus pripažinimas šalyje – jau antri metai niekas iš dailininkų negauna nacionalinių premijų. Tuo pat metu rengiamasi statyti paminklą Jonui Basanavičiui, ieškoma, kas tai galėtų padaryti, nors kitų galvose vis dar yra gyvos destrukcijos ar antipaminkliškos idėjos. Kam vienam žmogui statyti paminklą, jeigu kiekvienas vertas paminklo? Bet yra ir tokios sąvokos kaip „istorija“ „šalis“, „tėvynė“. Tai sudėtingos temos, ir joks menininkas pats vienas negali išspręsti problemų, kurias sukelia visuomenės grupių interesų įvairovė. Kaip ir anksčiau, susitaikyti, atleisti ir susitarti vis dar sunku.

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, ėmėte dėstyti Vilniaus dailės akademijoje, o nuo 1973-iųjų mokėte vaikus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Taigi, visas Jūsų gyvenimas susijęs su jaunąja karta. Ar Jūs tik perteikiate jiems savo žinias, ar iš jaunimo ir pats mokotės?

Man pedagoginis darbas – šalutinis kūrybos produktas. Akademijoje padedu jaunuoliams susigaudyti gyvenime ir kūryboje, kiek galima anksčiau stotis ant kojų. Katedroje studentai renkasi dėstytoją pagal jo siūlomą meno sampratą ir priemones, tad mano grupėje studentai savo kūrybos metodą konstruoja šiuolaikiškai elgdamiesi su skulptūrine medžiaga, o tyrimą pradeda pačiame išplėstinio skulptūros lauko išeities taške. Nežinau, ar būtų geriau, jei būčiau visiškai laisvas menininkas. Pedagogika man netrukdė, nes visada siedavau kūrybą su jos realizavimu, o tai ir mano kūrybai buvo labai svarbu. Be to, būdamas pedagogas, privalai nuolat mokytis. Taip natūraliai atsiranda grįžtamasis ryšys. Žaviuosi, kai studentas nukrypsta nuo jau žinomų dalykų, pamato tai, ko aš nepastebėjau. Nusiviliu, kai studentas padaro, bet pats nemato ar negali paaiškinti, kodėl.

Didelės pergalės eskizas. 1997 m.

Nelaikau savęs inžinieriumi, nes konstrukcijoms nenaudoju matematinių skaičiavimų. Vadinu jas savaime besireguliuojančių sistemų modeliais. Kaip ir menuose, inžinerijoje vien intuicija ir darbštumu daug nenuveiksi. Šiandien skulptoriaus įrankiai – ne vien stekas ar kaltas. Dažnai turi permąstyti, ieškoti kitos išraiškos, įrankių, priemonių ir net rinktis kitas medijas. Viskas yra paties galvoje ir rankose. Bet tai išryškėja tik dirbant. O nuo ko pradėti, kai dar nežinai? Nuo minties, nes tai – pagrindinis įrankis. Nuo vidinės nuojautos, ko nori. O jeigu nori – tai jau labai daug, tai kaip vėjas, su kuriuo teks galynėtis.