Į redakciją kreipėsi Kėdainių rajono Šėtos klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas.

Jis atkreipė dėmesį į mūsų rajone, Deltuvos seniūnijoje, netoli Dovydiškių kaimo esantį paminklą 1831 m. sukilimo aukoms atminti. Jis buvo pastatytas prieškariu – 1935 metais.

Paminklas stovi ant sukilėlių kapų, vadinamo Skerdimų, Majako kalno.

Kunigas R. G. Skrinskas rado nuotrauką, kaip šis paminklas atrodė A. Smetonos laikais ir kaip dabar. „Dabar jis apkerpėjęs ir apsamanojęs. Ar galėtumėte kreiptis į visuomenę, kad, suderinus su paveldu, paminklą koks geradaris su smėliu ar vandens srove nuplautų ir nubaltintų? 

Paveldo paminklai yra svarbus tautinės tapatybės ženklas. Ir juos reikia saugoti. Kaip istorija rodo, okupantai Ukrainoje užimtose teritorijose pirmiausia pradeda griauti paminklus ir statyti „rusiško pasaulio“ teritorijos paženklinimus: suvorovus, leninus, puškinus...“ – mintimis dalinosi dvasininkas.

Pasakojo, kad pats labai domisi istorija ir skatina rūpintis mūsų tautos atminimo ženklais, tad skauda širdį žiūrint į paminklą. „Stovi pelėsiais ir kerpėm apaugęs. O juk tie žmonės žuvo už mūsų tėvynės laisvę“, – kalbėjo Šėtos klebonas.

Deltuvos seniūnas Gintaras Radzevičius atkreipė dėmesį, kad paminklas yra miške. O tokiomis sąlygomis bet koks paminklas apauga samanomis. „Tuomet, kai buvo statytas, ta vieta buvo atviresnė“, – samprotavo seniūnas. Pasak jo, nėra patogus ir privažiavimas prie to objekto – vedantis kelias seniūnijai nepriklauso, jis – privačių asmenų.

G.Radzevičius sako, kad paminklu rūpinamasi. Vasarą teritorija apšienaujama bet keturis kartus, talkų metu moksleiviai sutvarko aplinką. Seniūno manymu, miške stovinčio paminklo kažkaip kitaip atnaujinti neplanuojama.

Beje tai, kad paminklą metams bėgant paslėpė miškas, ką gali žinoti, gal ir išgelbėjo nuo sovietmečiu vykusio panašių atminimo objektų masinio naikinimo...

Ar šio paminklo neplanuojama atnaujinti, pasiteiravome ir Ukmergės rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje. „Mūsų skyrius kažkokių planų, susijusių su to paminklo sutvarkymu, neturi. Bet užfiksuosime šį momentą. Gal ateityje planų ir atsiras“, – sakė šio skyriaus vedėjas Artūras Burneika. 

***

Sukilėlių kapas, vadinamas Skerdimų kalnu, yra netoli Dovydiškių kaimo, Ratkalnio miške. Tai – valstybės saugomas nacionalinės reikšmės istorinis ir memorialinis kultūros paveldo objektas.

Ant betoninės laiptuotos pakylos pastatyta stačiakampė tašytų akmenų mūro piramidė, kurios viršuje įtaisytas metalinis kryžius.

Šiaurinėje paminklo plokštumoje matyti geležinis bareljefinis Vyčio kryžius, kurio abiejose pusėse pritvirtinta perskirta metalinių skaičių data: „1831“, o pietinėje plokštumoje – paminklo statytojų monogramos, virš kurių pritvirtinta iš geležies padaryta data: „1935“.

Paminklas aptvertas metalinių strypų, sujungtų metaline grandine, tvorele.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1831 m. vieno sukilimo vadų grafo Karolio Zaluskio vadovaujami sukilėliai buvo užpulti caro kariuomenės ir išžudyti pievoje prie Šventosios. Žuvusiuosius vietos gyventojai palaidojo kalvoje.

***

1830–1831 m. sukilimas Rusijos imperijoje kilo dėl nepasitenkinimo 1815 m. konstitucijos ribojimu, represijomis, ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją.

Sukilimas prasidėjo Varšuvoje 1830 m. lapkričio 29 d. Vienas jo tikslų − Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas.

Priminsime, kad nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinio sunaikinimo ir Rusijos okupacijos 1795-aisiais tada buvo praėję labai nedaug laiko – vos 35-eri metai.

Sukilimo kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Dobroslavas Kalinauskas.

Praėjus pusmečiui nuo sukilimo pradžios sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.

***

Į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, mėginta organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais, tačiau planas nepavyko.

1832 m. dauguma sukilėlių išsiskirstė, dalis dar dvejus metus slapstėsi.

Po sukilimo buvo sustiprinta cenzūra, nustatyta kontribucija nuo Lietuvos ir Lenkijos gyventojų, vadai nubausti mirtimi, aktyvūs dalyviai ištremti.

Sukilimas paskatino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse, sutrukdė Rusijos intervenciją į Belgiją ir Prancūziją, kurios tuo metu buvo apimtos revoliucijos.

***

Numalšinusi sukilimą caro valdžia siekė užgniaužti bet kokias Lietuvos ir Lenkijos bajorų puoselėjamas valstybingumo idėjas. Lenkijos karalystės autonomija buvo panaikinta. Lietuvoje imta vykdyti politiką, pavadintą „lenkų pradų naikinimo“ programa.

Ypač griežtas represijas caro valdžia taikė kultūrai bei švietimui: panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, uždaryta daug mokyklų, sugriežtinta cenzūra. Valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, pareigūnais buvo skiriami rusai.

1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas. Jį pakeitė Rusijos įstatymai ir teismai. Valdžia ribojo Katalikų bažnyčios veiklą, uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, atiminėjo jų žemes. Siekiant iš atminties ištrinti net Lietuvos vardą, buvusias LDK žemes imta vadinti Vakarų gubernijomis.