LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kasmet vasariškais Ustukių vingiais žingsnuoja iš Briuselio grįžtanti kraštietė poetė, rašytoja Agnė Žagrakalytė. Socialiniuose tinkluose užmatėme ją grįžus ir šią vasarą – vaikštančią šeimos atminties takais, senosiomis sodybomis… Susisiekėme, ir vieną šeštadienio rytą sutarėme susitikti. Sutikome Agnę prie josios išminto Ustukių tilto, lengvai dulkiant vasaros lietui ir Mūšos bangoms mušantis į meldus. Jaunatviškai laisvą ir pasvalietiškai ramią. O ar galim kalbėtis tarmiškai, nė klausti nereikėjo – moteris pasitiko gražia mūsiška šneka.
Įvairialypų ir labai įdomų asmenį sunku aprėpti valandos interviu. Ir neįmanoma… Norisi ir to klausti, ir ano. Bet negali perdėm nulįsti į smulkmenas. O apie viską bendrai juk irgi neišeina! Tad gimė tekstas iš pačios Agnės atsivėrimų, manųjų įspūdžių apie ją ir kasdienybės atšvaitų bei prisiminimų…
Ustukiuose dabar – Agnės tėvai ir dvi seserys. „Visa mano tėvų giminė, gal kokie trys šimtai metų, – Tetirvinuose. Senelis, dalijant dvaro žemę, nusipirko kelią ir pavertė dirbama žeme, miške pasistatė namą. Na, nelabai pats pasistatė. Bobutė nupirko seną namą, išardė rąstus ir pastatė kartu. Mama gavo darbą kitam kolūky, buvo zootechnikė. Nusipirko čia namą ir liko Ustukiuose – man gal buvo dveji metai“, – šeimos kelią trumpai prisimena Agnė. O ją iki tilto palydėjo šunelis Tetris, iš Belgijos drauge atvykęs. „Jis čia jau viską išvaikščiojęs, ir upėj, ir karjere maudosi“, – sako šeimininkė.
Mums kalbantis, Agnė buvo tik ką sužinojusi, jog pelnė Antano Miškinio premiją už poezijos knygą „Bu bu itis (Alisa Meler išeina pro duris)“. Kaip rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos internetinėje svetainėje, premija autorei skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, kurioje atskleidžiama aukštaitiška – utenietiška dvasia, atspindinti Aukštaitijos regiono etninius motyvus, tradicijas ir istorinę atmintį.
Prieš mėnesį Juknėnuose, A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje, tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ metu ustukietei poetei buvo įteiktas ąžuolo lapų vainikas ir Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino bei Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės Birutės Jonuškaitės pasirašytas diplomas.
B. Jonuškaitė kalbėjo: „Man regis, Agnė labai gražiai moka suderinti didmiesčio aurą su tuo, ką išsinešė iš gimtųjų namų ir niekada neprarado. Man turbūt pats gražiausias dalykas Agnės kūryboje yra tai, kaip ji pati sako: „Buitis ne buitis, kūryba – visa tai yra vienas didelis dūzgiantis gyvenimo luitas. O gyventi man labai patinka.“ Tai už tą dūzgiantį gyvenimą visos Agnės knygos yra premijuojamos – jos patenka ir į penketukus, ir į dvyliktukus. O jos originalumas ir gyvenimo džiaugsmas tiesiog trykšte trykšta. Nebanalus optimizmas. Toks pasvalietiškas, tikras.“
Apie visa tat ir kalbėjomės tądien…
– Kaip jaučiatės – ar premijos paveikia?
– Gerai. Žinokit, paskui pradedu laukti – lyg už kiekvieną knygą turi ką nors gauti. Rutina – parašai knygą ir turi kažkaip įvertinti. Jei neįvertina, galvoji: na, čia dabar… Kas gi tiem žmonėm pasidarė, ar rašyt nebemoku. Paskui paskambina, sako: gavai Miškinio premiją. Atsikvepiu… Pradedu žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką. Pasipūtus pasidariau, reikia daugiau nuolankumo. Bet išmokau ir tą nuolankumą įjungti… Senstu (šypsosi).
– Kaip dažnai apsilankote tėviškėje, kaip atostogaujate?
– Dažniausiai grįžtu liepą rugpjūtį. Jeigu ne Poezijos pavasaris, kuris vasarą ištiko, dažniausiai būnu namie. Darau valgyti, plaunu bliūdus. Paskui, einu pėsčiom ar dviračiu – į Grūžių pusę arba į Krinčiną. Šiemet į Krinčiną spėjau kartą nueiti, išėjo trisdešimt vienas kilometras. Du kartus buvau Skrebotišky. Dažniausiai važiuoju iki Užulieknio miško, bet iki jo nedavažiuoju – laukai užsėti. Čia buvo senelių miškas, man reikia tenai nueiti. Nors sodybos nesu mačiusi – kai gimiau, jos nebebuvo.
Buvau sugalvojusi rašyti apie bobutę Elžbietą. Žinojau, kad ji iš Užulieknio, savo gimtinės, eidavo pėsčiom į Krinčiną. Norėjau išbandyti – įmanoma.
– Kokie prisiminimai iš vaikystės – ryškiausi, kurie nepalieka dabarties?
– Man atrodo, kad ta vaikystė kitokia negu dabar. Nebuvo ten per daug nei tų žaidimų, nei tos laisvės, bet buvo, kad burokus reikėjo ravėt, paskui raut rudenį. Kai tėvai dirbo kolūky, ir vaikai ten eit turėdavo, savo lažą atarti.
Eidavom maudytis iki akmenio. Tenai buvo toks akmuo už Vytartų dvaro. Paskui įrengė kažkokius valymo įrenginius ir nebeinam maudytis. Paskui atsirado Ustukių karjeras, Ustukių marios vadinamos. Važiuodavam į Skrebotiškio, į Pasvalio bažnyčią. Ėjau į muzikos mokyklą, katra dar buvo Pasvalio parke, paskui persikėlėm į centrą. – Kuo grojot, dainavot? – Kanklėm grojau. Dėl to, kad instrumentas buvo namie – mano sesė muzikos mokytoja, turėjo kankles. Jei instrumentas yra – reikia išnaudoti.
– Tėtis – kolekcininkas. Nuo mažens jūs – spaudos, literatūros apsuptyje. Turbūt tai – įspūdis visam gyvenimui? O kokie prisiminimai lydi moteriškąją šeimos pusę?
– Tėtis jau daug savo kolekcijos atidavė Pasvalio bibliotekai. Jis turi tokią palėpę, ir aš sėdėdavau joj tarp senų laikraščių. Ir dabar tenai sėdžiu.
Daug eilėraščių yra pavadinti „Mama“. Jai prieš porą metų buvo insultas, ir kažkaip prirašiau visko…
– Gyvenime turbūt daug sykių teko save pristatyti. Kas dabar jus apibūdina ir kuria – kaip Agnę Žagrakalytę?
– Dabar, kai parašytos šešios knygos, jau galiu pasakyti, kad rašytoja. Ir stipendiją gaunu iš kultūros tarybos – tada jau galiu sakyti. Bet šiaip… Normaliam gyvenime manęs nieks nemato kaip rašytojos. Dėl to, kad mano visi draugai, na, dažniausiai, – prancūzakalbiai. Yra ir arabų, ir vietnamietis, ir kinė, ir ispanai… Labai daug tų tautybių ir visi šneka viena kalba. Ir mes draugai – tik per kardo meną, per kendo. Tai toks japoniškas fechtavimas, moko kaip taisyklingai galvas „kapoti“. Ten nebent per pertraukas paklausiam – ką tu darai? Bet šiaip visai ne tas galvoje.
O tas ir jungia mane – kad esu Agnė Žagrakalytė.
– Nuo pirmojo poezijos rinkinio („Išteku“) iki naujausios knygos („Bu bu itis“). Kas kūryboje, jumyse keitėsi?
– Jau gal dvidešimt metų… Nežinau. Gal aš taip labai visko nebebijau?.. Bet vistiek dar bijau. – O ko bijot? – Visko, žmonių… Drovūs tie Žagrakaliai, ir aš ne išimtis. – Atrodo keista – juk leisti knygas, gyventi kažkur užsienyje, regis, labai drąsu. – Bet yra vienas vaizdas iš toli, koks mums atrodo, ir vienas, kurį žmogus galvoje turi pasidaręs. Gal aš ir drąsi, nežinau. Musiau (juokiasi). Turiu varžtą kojoj, šviežiai įkaltą. Norėjau būt labai drąsi, ir labai smarkiai čuožiau nuo kalno su slidėm. Tai va, kai kartais noriu būti drąsi, galiu ir galvą nusisukti iš tos drąsos. Baimė mums reikalinga, kad apsaugotų, pristabdytų.
– Kaip tekstų pasaulyje – ar ten nedrąsu?
– Ne, tekstuose man atrodo aš jau nieko nebebijau. Tiktai žmogaus užgauti nenorėčiau. Nenorėčiau įžeist kokių dar gyvų ar jau mirusių žmonių. Apdergti negalėčiau. – O kaip artimieji reaguoja į jūsų tekstus? – Žinokit, pas mus niekas nešneka. Visi tyliai sėdi ir apie savo vaikus nekalba. Mama sakytų: rašo čia kažkokias nesąmones… Tete tik nusišypso, jeigu gerai. O jeigu blogai, tai irgi nieko nepasakys. Pirmas skaitytojas visada būna mano vyras. Arba aš jam paskaitau eilėraštį, arba paduodu prozos gabalą. Jo užtenka (juokiasi). – Abu esate poetai? – Jis galėtų rašyti poeziją, bet neberašo. Verčia poeziją Lietuvoje iš anglų kalbos, dabar iš prancūzų. Bet jei vertimas yra iš naujo perrašymas, tai galim sakyti, kad taip…
– Pati rašote ir poeziją, ir prozą. Koks jūsų rašymo būdas?
– Visaip pasitaiko. Eilėraščiai tai dažniausiai patys pasidaro. Prie kai kurių nebent, tokių mandresnių, reikia pasėdėti, arba išpildyti idėją. O prozą tai reikia sėdėti ir rašyti, ji pati nepasirašys. Bet skaitau labai daug senų laikraščių, visokių dokumentų.
– Dabar jūs – Briuselyje, Belgijoje. Kaip ten gyvenate, kokia jūsų diena?
– Paprastai (juokiasi). Aš turiu du vaikus, šešiolikos ir trylikos metų, beveik keturiolikos. Juos reikia išleisti į mokyklą. Dabar buvo karantinas, tai nieko nereikėjo išleisti, visi sėdėjo namie. Gali būti, kad ir toliau sėdėsim. Paprastai, kaip ir Ustukiuose, – darau valgyti, plaunu bliūdus, vedu šunį pasivaikščioti. Šitas šuniukas belgas, Belgijoj gimęs. Bet moka lietuviškai, supranta (šypsosi). – Iš kur jūsų pomėgis gaminti? – Man pačiai labai įdomu, patinka maistas, mėgstu valgyti. Man patinka pasaulio virtuvė, žiūrėti, kaip žmonės valgo, mėgdžioti, atkartoti, patinka prieskoniai, padažai, vynas, alus… Apie alų žinau viską, ir Pasvalio, Biržų. Atvažiuoju iš Pasvalio, kur visi alų daro, nuvažiuoju į Belgiją, kur irgi visi alų daro. Alus mano kraujy.
– Kas šiuose kovos menuose svarbiausia?
– Protas ir disciplina. Biškį greičio, tikslumo. Kendo yra kontaktinis sportas, žmogus po treniruotės, čempionatų – labai šlapias. <…> Visą gyvenimą žmonės šlifuoja kovos judesius. Būna tikros kovos. Labai garsiai rėkia, kad išgąsdintų priešą. Tas sportas, sako, buvo sugalvotas samurajams, kad jie galėtų treniruotis, bet viens kito nepapjautų per pirmą treniruotę. Dėl to ir apsaugos, bambukinės lazdos, bet jas reikia suprasti kaip kardą. Ir elgtis su ja kaip su kardu. Iaido jau be šarvų, tik yra juodos drapanos – sijonkelnės, švarkas ir diržas. Už to diržo užsikiši kardą ir jo ištraukimu perkerti žmogų pusiau. Arba iš sėdimos pozicijos pasitinki priešą ir jį perkerti pusiau. Tai toks žudymo menas, vaikam šito negalima…
– Tai – nors žiauru, bet baugiai gražu…
– Iaido labai gražus, atrodo kaip šokis. Ir visą gyvenimą gali tai daryti. Kendo gali širdis neatlaikyti, o iaido, būna, seniukai virš devyniasdešimt metų – meistrai.
– Ne tik lankote, bet ir čempionatuose kaunatės?
– Taip, esu dalyvavusi čemponate, net turiu medalį už kovinę dvasią.
– O ką veikia jūsų vaikai?
– Dabar jie iš Ustukių važinėja į Pasvalį, perka kompiuterines peles. Pranas plaukus nusidažė juodai, kai manęs nebuvo. – Nepykot? – Ne, jo plaukai, ką nori, tegu daro… Agota labai gražiai piešia, sūnus dabar kuria muziką kompiuteriu. Jie čia po kaimą, pavaikšto. Kaimiečiai jie dabar. – Ar nesijaučia svetimi čia? – Ne, jie čia vis vežami, gyvena po du mėnesius, vaikšto į kaimo parduotuvę, gano kates…
– Kiek jau laiko jūsų šeima Belgijoje?
– Šešiolika metų. Daugiau negu šešiolika… Lietuvai stojant į Europos Sąjungą reikėjo vertėjų, ir vyras išlaikė egzaminus, gavo darbą. Ir tada aš atvažiavau iš paskos, su kūdikiu ant rankų.
– O kaip perėjote į kitos šalies gyvenimą? Čia būnant atrodo, kad kažkur kitur gyventi – visai kitaip. Ar taip nėra?
– Nėra visai kitaip. Ne Kinija ar Japonija. Medžiai tokie patys. Jie tik turi kalnus ir jūra kitokia, būna potvyniai ir atoslūgiai. Daugiau viskas panašiai. Daugiausia katalikiškas kraštas. Tos pačios kiaulės, tos pačios bulvės. Na, ir krevečių dar turi nacionalinėj virtuvėj, kas nuo lietuvių skiriasi, ir midijų. Bet be skrudintų bulvių ir daug majonezo nieko negali pavalgyt.
Kalbinė aplinka buvo nebaisi, nes Pasvaly mokiaus prancūzų kalbos. Aišku, aš jos iš tikrųjų nemokėjau, dabar jau suprantu. Bet vistiek – galėjau pasisveikinti, atsisveikinti. Bet aš tos pradžios net neatsimenu, buvau dviejų pametinukų motina. Tada tas gyvenimas šiaip būna lyg burbulas, niekur per daug neini. Bo vaikai maži – tai serga, tai kas. Kad ir kokioj šaly būčiau, būtų taip pat – ar tu Vilniuj su mažais vaikais, ar kur. Gal į knygas kurias sudėjau, jei koks įspūdis svarbesnis…
– Apie ką mąstote dabar?
– O dabar aš noriu papasakoti apie Belgiją, apie Kiniją ir apie kunigą, kuris gyveno Žemaitijoj, bet kilęs iš Tetirvinų.
– Kaip jie susiliečia?
– Per šventą Andriejų. Dėl to, kad kunigas baigė savo gyvenimą Andriejave, kinas įkūrė švento Andriejaus vienuolyną Kinijoj prieš mirtį, ir visur tas Andriejus – Andriejus, kur bepasisuksi, atsiranda. Tad dabar aš gyvenu Kinijoj, Pirmajam pasauliniam kare…
