Fotografas Andrius Mažeika, iš arčiau susipažinęs su demencijos sindromą turinčiais žmonėmis, net pats nepajuto, kaip leidosi į vieną įsimintiniausių nuotykių savo gyvenime. Bendraudamas su „Addere Care“ namuose slaugomais žmonėmis, jis sukūrė fotografijų parodą „Ir audrą, ir giedrą“, kuri tarsi praskleistas šydas, dengiantis visuomenės akis.

Paskatino pasaulį matyti kitaip

Bijoti senatvės neretai pradedame nuo pirmųjų raukšlių. Ką jau kalbėti apie amžių, kai raukšlių vagos nesuskaičiuojamos, kūną vargina ligos, o protą apgaubia migla. Apie senus, demenciją turinčius žmones mūsų visuomenėje garsiai kalbėti vis dar nepatogu. Tačiau tokių žmonių kasmet vis daugėja – prognozuojama, kad iki 2050 metų demenciją turinčiųjų skaičius išaugs kone trigubai – nuo 55 mln., kiek yra dabar, iki 152 mln. Ir nors demencija nėra įprasto senėjimo dalis, vis dėlto amžius išlieka didžiausias rizikos veiksnys.

A.Mažeika, įamžinęs daugybę šių dienų socialinei medijai tinkančių kadrų, tarp jų ir jaunų, gražiai apšviestų moterų aktų, fotografuoti senus žmones pradėjo, galima sakyti, atsitiktinai. Kartą jis buvo pakviestas fotografuoti „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ sukurtą spektaklį su demencija ir Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis slaugos namuose Trakuose. Tačiau ši patirtis greitai išaugo į kur kas didesnį projektą.

„Man buvo gera matyti, kaip demencijos sindromą turintys žmonės įsijautę į spektaklį tarsi atgyja, kaip sužimba jų akys girdint gražią muziką, poeziją, matant aktorių vaidinamus etiudus, prie kurių jie ir patys mielai prisijungė. Tai tarsi magija, kuriai negalėjau atsispirti“, – sako A.Mažeika.

Po spektaklio jis buvo pakviestas pratęsti fotosesijas natūralioje šių žmonių gyvenimo aplinkoje.

Demencija – visuomenei nepatogi tema

Fotografas A.Mažeika atkreipia dėmesį, kad demencija, kaip ir senėjimas ar mirtis, yra tema, kurios šiuolaikinė visuomenė vengia. Dažnai senatvę ir tai, kas ateina su ja, bandome paslėpti plastinėmis operacijomis ar ieškodami švelnesnių žodžių. Taip žodžius „senas“, „senukas“, „senti“, „senatvė“ keičiame lotynišku žodžiu „senjoras“, tarsi maskuodami proceso esmę.

„Bendraudamas su senais, demenciją turinčiais žmonėmis išgyvenau savotišką virsmą. Fotografuodamas juos jaučiausi tarsi liesčiausi prie esmės. Supratau, kad mes dažnai nutylime ir bijome dalykų, kurie visiškai natūralūs. Bandymas bėgti nuo senatvės ar mirties – noras neigti tai, kaip veikia visata. Senosiose pasaulio kultūrose senatvė prilyginama išminčiai. Ar mes, garbindami jaunystę, neapkurstame senolių išminčiai?“ – klausia A.Mažeika.

Daugybė laike „užšalusių“ istorijų

Fotografas džiaugiasi, kad bendraujant su ligoninėje slaugomais demenciją turinčiais žmonėmis skleidėsi daugybė gyvenimo istorijų. Viena moteris nuolat vaikščiojo pirmyn ir atgal. Visą gyvenimą ji buvo paštininkė. Ištikus demencijai, ji ir toliau su didele šypsena nešioja žmonėms meilės laiškus ir džiaugsmą. Skyriuje gyvenanti balerina vis dar šoka. Moteris, dirbusi slaugytoja, mielai slaugo savo skyriaus draugus. Gydytoja ir skyriaus vadove dirbusi moteris ir toliau kasdien dėvi aukštakulnius, kostiumėlį ir užtikrintu balsu klausia, kuo galėtų padėti.

Demencijos sindromas sukelia pakitimus galvos smegenyse, kurie paveikia žmogaus mąstymą, elgesį, gebėjimą atlikti kasdienes užduotis. Šį sindromą turintys žmonės gali visiškai neprisiminti to, kas buvo prieš kelias minutes, bet vis dar prisimena savo praėjusius gyvenimo laikotarpius, nesuvokdami laiko tėkmės.

Žmonės patys bijo savo seno kūno

Daug laiko praleidus ligoninėje ir fotografuojant žmones jų natūralioje aplinkoje, A.Mažeikai kilo mintis čia įrengti ir fotostudiją. Ši patirtis, kai žmogus ne tik fotografuojamas, bet ir apšviečiamas profesionaliomis šviesomis, sukėlė naujų išgyvenimų fotografuojamiems žmonėms.

„Visuomenė nepratusi matyti senų, studijinėmis lempomis apšviestų žmonių, bet liūdniausia, kad patys žmonės gėdijasi to, kad yra seni. Jie bijo fotoaparato, bijo savo seno kūno. Ne vienas man sakė: „Aš jau labai baisus...“ Bet juk senatvė yra visiškai natūralus procesas“, – sako A.Mažeika.

Jis prisimena, kaip viena moteris po fotosesijos atviravo: ji visą gyvenimą rūpinosi ūkiu, gyvuliais, vaikais – visada kitais, ir jau neatsimena, kada tiek dėmesio būtų gavusi.

Už tai, kad fotosesijos buvo kone terapinė patirtis jos dalyviams tiek kadre, tiek už kadro, fotografas dėkingas ir „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ aktoriams, kurie reguliariai lankosi „Addere Care“ slaugos namuose ir bendrauja su senoliais jau keletą metų. Fotosesijų metu klounai nuo žmogaus nesitraukė, jie padėjo nurimti, atsiskleisti, atverti unikalų ir trapų vidinį pasaulį.

Tai, ką nustelbia jaunystės kultas

Fotografas sako, kad ši paroda jam atvėrė naujus horizontus ir paskatino nesustoti. „Norėčiau pratęsti šį darbą. Parodyti tai, kas mūsų visuomenėje dėl jaunystės kulto yra nematoma ir nepastebima. Fotografija iš esmės yra žaidimas tarp šiapus ir anapus. Kadro riba ir užribis. Mes patys renkamės, ką akcentuojame, ką pašaliname ar slepiame šešėlyje. Fotografuoti senjorus – tai nukrypti nuo jaunimo kultą išpažįstančios visuomenės kanonų. Senėjimo procesas tarsi nuplėšia socialinių vaidmenų primestas kaukes ir tokiu būdu, lyg vaikai, vėl tampame tik žmonėmis“, – sako A.Mažeika.

A.Mažeikos parodą, kurią autorius pavadino poeto Paulio Širvio žodžiais „Ir audrą, ir giedrą“, galima apžiūrėti slaugos namuose „Addere Care“ Trakuose (Gedimino g. 26A, Trakai).