Prienuose esančių popieriaus dirbtuvių gražaus jubiliejaus proga kviečiame prisiminti jų istoriją ir likimą iki šių dienų.
Prienai, kaip Birštono dvaro mažas dvarelis, minimas jau nuo 1502 metų. Prienų dvarą Didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. 1579 metais, kuomet Stepono Batoro privilegijos dėka Vilniuje įkuriamas Vilniaus universitetas, Prienams tuo tarpu taip pat suteikta Stepono Batoro privilegija, pagal kurią Prienų dvaras perduodamas valdyti Gabrieliui Bekešui, ir visa buvusi gyvenvietė pirmą kartą pavadinama miesteliu. Po metų Prienams gavus turgaus privilegiją miestelis tampa seniūnijos centru. Nuo 1613 metų Prienų dvare pradeda veikti popieriaus dirbtuvės, tačiau 1701 metų Šiaurės karo metu švedų kariuomenė sugriauna Prienų valdytojų grafų Butlerių pilį ir sudegina popieriaus malūną „Moledinum Paryreum“.
Tuometinis Prienų seniūnas, LDK artilerijos generolas Kazimieras
Sapiega popieriaus dirbtuves atstatyti pavedė atvykėliui vokiečiui
Tyrbachui. Popierinė buvo pastatyta maždaug apie 1786 m. Ji įsikūrė 2,5
km nuo tuometinio miesto centro (pašto), Drubingės vietovėje, netoli to
paties pavadinimo upelio. Ši vieta, kur stovėjo popieriaus dirbtuvės,
buvo vietinių žmonių vadinama „Papierne“. Po III Abiejų Tautų
Respublikos padalijimo (1795 m.) visas Užnemunės kraštas atiteko
Prūsijai, Prienai taip pat neišvengė prijungimo prie Naujosios Rytų
Prūsijos.
E. Laucevičius knygoje „Popierius Lietuvoje XV – XVIII a.“ rašo, kad
laikotarpiu, kuomet popieriaus dirbtuves valdė Tyrbachas, buvo naudojami
vandenženkliai su Sapiegų herbo – Lapės – atvaizdu. Popierius su šiais
vandenženkliais buvo naudojamas visoje Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės teritorijoje. Patikrinus Kauno magistrato 1780–1800 m.
knygas, buvo nustatyta, kad Kaunas taip pat naudojo Prienų popierinėje
pagamintą popierių su vandenženkliais ir su G. H. Tyrbacho inicialais
kaip antriniais ženklais prie madonos. Kartais inicialai GHT būdavo
matomi kaip pirminiai ženklai, o kai kuriuose lapuose vandenženklis
matomas vien su G. H. Tyrbacho vardų inicialais ir pilna pavarde.
Prienų popieriaus dirbtuvėse gamintas popierius buvo skirtingų rūšių:
geros kokybės popierius naudotas aktams ir kitiems svarbiems
dokumentams, o blogesnės rūšies buvo skiriamas nuorašams,
nereikšmingiems dokumentams, įvairioms kanceliarinėms knygoms vesti bei
spausdinimui. Taip pat popierinėje buvo gaminamas aukštos kokybės plonas
rašomasis popierius, kurio formatas buvo 40×50 cm. Šis popierius turėjo
vandenženklius ir buvo vadinamas „Hornpapir“.
Tyrbachas Prienų popieriaus dirbtuvę nuomojo maždaug iki 1810 metų.
Nuo 1810 metų visos Balstogės departamente buvusios dirbtuvės, taip
pat ir Prienų, valdžios sprendimu išnuomojamos Rytų Prūsijos
popierininkų Kocų (Kohtz) šeimai. Kol G. L. Kocas valdė dirbtuves,
popieriuje buvo dedami visoje Rytų Prūsijoje vartojami vandenženkliai,
taip pat ir vandenženkliai su žvaigžde. Po 1815 metais įvykusio Vienos
kongreso, kurio nutarimu Užnemunė prijungiama prie Lenkijos karalystės, o
ji atiduodama Rusijos carui, Prienų popierinės nuomininkas G. L. Kocas
persikelia į Rytų Prūsiją, o dirbtuvė išnuomojama Jonui Šulcui.
Apie 1820 metus Jonas Šulcas nusiperka Prienų popieriaus dirbtuves. Jam
esant šeimininku, popierinė atgyja, tampa viena didžiausių ne tik
Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. J. Šulco pastangomis Drubengio aukštupyje,
miške, buvo pastatytas naujas dirbtuvės cechas, kuriame iš jau supuvusių
drebulių buvo gaminamas prastesnės rūšies popierius ir kartonas. Vėliau
šioje vietoje buvo įrengtas degtukų gamybos cechas. 1823 m. popierinėje
veikė net 22 įvairios mašinos, skirtos skudurams draskyti, popieriaus
masei grūsti bei maišyti ir popieriui slėgti. Dirbtuvei vadovavo
popieriaus meistras Adomas Pilta, be jo, dar dirbo 10 popieriaus
pameistrių.
Per metus popierinėje buvo pagaminama 15001 rėzų skirtingų rūšių
popieriaus. Brangiausias gaminamas popierius buvo didesnio formato
laiškinis, kuris kainavo 36 auksinius už rėzą, tuo tarpu pigiausi buvo
vyniojamas popierius ir kartonas. Taip pat buvo gaminama: mažesnio
formato laiškinis, geresnės ir paprastos kokybės „Fein Adler“, didesnio
ir mažesnio formato konceptinis juodraščiams, didesnio ir mažesnio
formatų spausdinimui skirtas „Gemein Adler“, paprastas popierius,
skirtas spausdinimui, ir popierius gaidoms. Iš tokio ilgo rūšių sąrašo
galime spręsti, kad popierius buvo gaminamas tikrai įvairus ir
pritaikytas kiekvieno jį perkančiojo reikmėms.
Panaikinus
baudžiavą, Lietuvoje ėmė sparčiau vystytis pramonė. XIX a. septintajame
dešimtmetyje tuometinėje Vilniaus apskrityje buvo pastatytos dvi
popieriaus dirbtuvės, kurias pagal gamybos būdą galima priskirti prie
fabrikinių-gamyklinių įmonių tipo. Šiuose fabrikuose veikė iš Anglijos
atgabentos popieriaus gaminimo mašinos, o jomis gaminamas popierius buvo
geresnės kokybės ir daug pigesnis. Mažesnės popieriaus dirbtuvės, taip
pat ir Prienuose buvusi neišlaikė konkurencijos ir turėjo užsidaryti.
Paskutinis įrašas apie dar veikiančią popierinę buvęs 1867 m. Suvalkų
gubernatoriaus ataskaitoje, kurioje rašoma, kad 1866 m. Prienų
popieriaus dirbtuvė pagamino popieriaus už 960 rublių. Kiek ilgiau
išsilaikė Drubengio aukštupyje įsikūręs cechas, gaminęs vietos
gyventojams vyniojamąjį popierių, kartoną ir degtukus, pastarieji nebuvo
labai paklausi prekė, nes užsidegdavo kišenėje. Pagrindinė popieriaus
dirbtuvė buvo rekonstruota ir perdaryta į vandens malūną ir vilnų
karšyklą, tačiau tai vis vien nebuvo pelninga, ir galiausiai J. Šulcas
paliko palivarką su malūnu savo ūkvedžiui Kalkovui ir persikėlė gyventi į
Peterburgą.
Po Pirmojo pasaulinio karo palivarkas sunyko, o žemė buvo išdalinta
mažažemiams. Palivarko vietoje liko tik Drubengio vienkiemis su malūnu,
kurio žemė XX a. priklausė Prienų miško pramonės ūkiui, o malūno
pastatas, vadinamas „popierine“, atiteko Rajkoopsąjungai ir buvo
pritaikytas trumpalaikiam poilsiui, proginėms šventėms. Šiomis dienomis
popierinės malūnas priklauso privatiems asmenims, retkarčiais jis
išnuomojamas edukatorei, kuri vaikams veda popieriaus gaminimo edukaciją
ir kartu su jais „kepa“ valgomą popierių. Šalia buvusios popieriaus
dirbtuvės pastato įsikūrusi UAB „Vaidoma“, tiekianti ir parduodanti
švaros ir higienos priemones.
Svaja Vinskaitė
Prienų krašto muziejaus muziejininkė