LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Dainininkė, įstabaus vokalo virtuozė ir profesionali pedagogė Rosita Čivilytė pastaruoju metu gyvena atradimų ir praradimų nuotaikomis. Savotišku praradimu ji vadina užaugintas dukras, kurių jaunesniajai rudenį sukaks 18 metų. Tačiau šis laikotarpis kupinas ir atradimų. Pasak Rositos, ji niekada dar nejutusi tiek asmeninės laisvės. Be to, po ilgokos pertraukos ji vėl drąsiai žengia ant scenos. Sako, dar turinti, ką pasakyti.
Rosita, kaip ir kuo šiandien gyvenate?
Gyvenu, kaip ir anksčiau: muzikuoju, mokau. Tik vaikų nebeauginu. Net baisu pagalvoti, kad abi dukros – Agneta ir Patricija – jau užaugo. Visomis prasmėmis. Tai šiandien man kelia liūdnai laimingus jausmus. Kita vertus, aš tampu laisva moterimi, gebančia kurti ir dainuoti. Pagaliau galiu lėkti ten, kur anksčiau negalėjau. Ir leisti laiką kaip noriu. Kartais net apima jausmas, tarsi kažko trūksta, asmeninio laiko yra per daug. Tiek asmeninės erdvės aš niekada neturėjau. Buvau ištekėjusi, auginau vaikus, dalyvavau festivaliuose, konkursuose, dirbau Nacionaliniame operos ir baleto teatre – viską dariau vardan kažko. Aišku, ir dėl savęs. Esu labai prisirišusi prie savo dukrų, tačiau tą „praradimo“ jausmą atperka dažnas bendravimas. Vis kalbinu vyresniąją dukrą, kad jau metas anūkams. Jei dabar turėčiau anūkų, tikriausiai mesčiau viską, ką darau, ir atsidėčiau tik jiems.
Dukrų susilaukėte skirtingais gyvenimo etapais. Tai buvo skirtingos patirtys?
Savo pirmagimę Agnetą pagimdžiau būdama vos 17-os. Prieš gimdymą buvau paauglė, o po jo – jauna mama, moteris. Teko keistis žaibišku greičiu. Toks staigus tapimas moterimi man atvėrė visiškai kitokį pasaulį, sužadino visus manyje slypinčius jausmus: ir pyktį, ir begalinę meilę savo vaikui. Teko greitai išmokti to, ko žmonės mokosi visą gyvenimą. Antrąją dukterį pagimdžiau būdama 32-jų, tad pojūčiai jau buvo visiškai kitokie. Gerai pamenu, koks mane ištiko šokas sužinojus, kad vėl laukiuosi, nes nesitikėjau ir neplanavau to. Išbandymų gyvenime buvo ir daugiau, bet, manau, su jais puikiai susidorojau.
Neseniai atšventėte penkiasdešimtmetį. Kaip per tuos metus pasikeitė požiūris į vyro ir moters santykius?
Per tą laiką buvo visko, visokių patirčių. Dabar vadinu save stebėtoja, bandau visą tą jausmų pasaulį suprasti iš naujo, esu pasimetusi, daug dalykų man yra nesuvokiami. Aplink matau daug apskaičiuotų ir pasvertų porų santykių. Bet juk vyro ir moters santykiai nėra svarstyklės. Kad ir kaip būtų, tikiu meile. Aš visą gyvenimą ieškau. O kai surandu, būnu labai patenkinta, bet apie tai garsiai nekalbu.
[caption id="attachment_14221" align="alignnone" width="1024"]
Asmeninio archyvo nuotr.[/caption] Prieš daugiau nei dešimtmetį palikote sceną, ėmėtės pedagogikos. Kodėl?
Priežastis paprasta – jaučiausi praradusi įkvėpimą dainuoti ir muzikuoti. Pajutau, kad scenoje nebejaučiu jokio polėkio. O kai dainininkas pradeda taip jaustis, jam reikia daryti pertrauką arba baigti dainuoti. Ta pertrauka man buvo labai naudinga. Per tą laiką sutikau aibę talentingų žmonių. Globoju juos, esu giliai įsitikinusi, kad jie yra mūsų muzikos ateitis. Gaila, kad lietuviai savus ima vertinti tiki tada, kai juos įvertina užsienyje gyvenantys specialistai. Talentingų pradedančių muzikantų Lietuvoje yra, bet jų niekam nereikia. Nežinau, ar tai supratimo stoka, ar bendros kultūros spragos.
Vis dėlto savo jubiliejų pasitikote scenoje. Įkvėpimas grįžo?
Supratau, kad niekur nepabėgsiu nuo muzikos. Be to, dar turiu, ką pasakyti. Nors, prisipažinsiu, kartais dainavimo nekenčiu. Lietuvoje sunku tiems, kurie emociškai daug sveria. Manau, aš ir esu būtent toks žmogus. Jei esi paprastesnis, sukalbamesnis, nereiški ypatingos savo nuomonės, su tokiu bendrauti ir jį suprasti aplinkiniams lengviau. Kartais man atrodo, kad esame linkę guosti, padėti, suprasti tuos, kurie yra silpnesni, serga, kurių reikia pagailėti. O tokiai, kaip man, visada yra paruošta rykštė. Nors aš niekada niekam nieko neaiškinu. Išskyrus tuos atvejus, kai paklausia. O kai atsakydama pasakau tai, ką galvoju, dažnai sulaukiu priešiškos reakcijos. Iš kitos pusės, galima bandyti suprasti, juk net man pačiai su savimi kartais būna sunku.
Su kokiais iššūkiais susiduriate būdama pedagogė? O kas kelia malonumą, pasididžiavimą?
Man labai įdomus pats procesas. Savo mokiniams visada sakau, kad rezultatas gali būti visoks, jis ne visada būna laimingas ar sėkmingas. Todėl svarbiau branginti tą laiką, kurį praleidžiame siekdami to rezultato. Būna visko: ir ašarų, ir pykčio, ir džiugesio, bet tarpusavio ryšys yra svarbiausias.
[caption id="attachment_14222" align="alignnone" width="1024"]
Asmeninio archyvo nuotr.[/caption] Grįžkime į pradžių pradžią. Ar pamenate savo pačios pažintį su muzika, pirmuosius pedagogus?
Man buvo 5-eri, kai tėtis atvedė pas šalia gyvenusį profesorių mokytis muzikos. Gerai pamenu, kaip tėtis nuolat kartojo, kad nuėjusi pas profesorių nepamirščiau nusiauti batų. O profesorius priešingai – ragino nenusiauti. Išsigandau, nebežinojau, kurio klausyti – tėčio ar mokytojo. Įsiminė ir pirmasis prisėdimas prie fortepijono klaviatūros. Tas instrumentas man atrodė toks didžiulis ir kėlė daugybę nepažįstamų emocijų.
Pirmasis mano mokytojas buvo itin reiklus ir visai nepaisė mano amžiaus. Galbūt tą reiklumą, ypač muzikos srityje, kažkiek perėmiau iš profesoriaus. Mokytojas reikalavo suprasti sudėtingus dalykus čia ir dabar, būnant vos 5-erių. Žinoma, tada aš daug ko nesupratau, bet viskas atrodė keistai pažįstama. Tik vėliau suvokiau, apie ką jis ten man kalbėjo. Dabar profesoriui jaučiuosi dėkinga, kad jis su manimi bendravo kaip su suaugusiu žmogumi. Daug ką pati pritaikau dirbdama su savo mokiniais. Žinoma, sovietiniais laikais metodikos buvo gana kraštutinės. Dabar mokoma kitaip, nėra vieno metodo, svarbu atsižvelgti į asmenį, jo individualius gebėjimus. Todėl ir metodikos daug lankstesnės.
[caption id="attachment_14223" align="alignnone" width="1024"]
Asmeninio archyvo nuotr.[/caption] Ar pamenate tą lūžio tašką, kai suvokėte, kokia iš tikrųjų muzika jums patinka?
Šiandien save vadinu baladžių, dramų, melodramų gerbėja. Tokias dainas man ir dainuoti sekasi labiau. Gal kartais dainuodama parodau per daug muzikinių gaidų, iš aplinkinių sulaukiu pastabų, kad „per sudėtingai“ dainuoju. Džiaugiuosi, kad yra ir tokių, kuriems tas varijavimas gaidomis yra labai suprantamas ir aiškus.
Tačiau tais laikais, kai kartu su Česlovu Gabaliu dainuodavome „Lietuvos“ viešbutyje, klausimų, kokia muzika ar koks stilius yra arčiau širdies, nekildavo. Dainuodavome viską, ką reikėdavo. Jau turėjau dukrą, reikėjo pragyventi. Visada atrandi savyje tas muzikines gelmes, kurios ir padeda atlikti vienokio ar kitokio stiliaus dainas. Apskritai man viskas įdomu, kas susiję su muzika.
Nuo senų laikų mano mėgstamiausia atlikėja yra Rachelle Ferrell, kurią aš dievinu, ir iki šiol neatrandu nieko geresnio. Jos dainavime nėra nė gramo šou biznio, ten tik muzika, žmogus, puikus balso valdymas, puiki muzikinė matematika, literatūra ir gramatika – viskas kartu.
Vasara atėjo ir praėjo. Jums tai buvo poilsio ar darbo laikas?
Vasara man – poilsis. Džiaugiuosi, kad šiemet daug laiko su artimaisiais praleidome sodyboje. Ten – mano antrieji namai. Visada vasaroju Lietuvoje, man čia gera būti. Neseniai kartu su jaunėle Patricija iš sodybos išlydėjome gandrus. Supratau, kad jie yra mano gyvenimo dalis, nesąmoningai laukiu jų sugrįžtant. Kaime ir žmonės kitokie, jie nelaukia ypatingų malonumų, pasitenkina paprastais dalykais, neieško žodžio kišenėje, nepataikauja, o tai man išties labai patinka. Ten – geriausias poilsis.
