Aktorių Rimgaudą Karvelį daugelis žino iš jo sukurtų smagių vaidmenų, kurie lipte lipo prie linksmo vyro būdo. Nors teatrą jis vadina savo gyvenimu, turi dar vieną dešimtmečius trunkančią aistrą – fotografavimą ir filmavimą. Šias dvi veiklas aktorius sujungė Jaunimo teatro 50-mečio proga pristatydamas paskutiniąją, penktąją dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005–2015“ dalį.
Pusšimtį metų kartu
Gegužės 27 d. suėjo lygiai 50 metų, kai Jaunimo teatras pirmąkart atvėrė duris žiūrovams. 1966 m. teatre įvyko premjera – režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklis pagal W.Shakespearo tragediją „Romeo ir Džiuljeta“. Ilgametis teatro aktorius R.Karvelis pirmajame spektaklyje atliko Kapulečio vaidmenį, tačiau savo dalyvavimo spektaklyje nesureikšmina. Prieš kelerius metus už gyvenimo nuopelnus Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas aktorius sukūrė per šimtą įvairių vaidmenų, kurie jam atnešė nuoširdų publikos pripažinimą. Ekstravertiški, charakteringi, lengvo šaržo nusmailinti vaidmenys lipte lipo prie linksmo aktoriaus būdo.
Žiūrovai, net ir pasibaigus spektaklių gyvavimo laikui, dar ilgai prisimindavo nemarias R.Karvelio dažnai improvizacijos įkarštyje gimusias replikas ar intonacijas. „Koks velnias nešė mane į tą galerą...“ – tai frazė, kurią vis dar tenka išgirsti nebūtinai su teatru susijusiuose kontekstuose. Tačiau ne kiekvienas žino, kad dar 1969 m. pirmąkart šią repliką ištarė būtent R.Karvelis, tiksliau, jo sukurtas Žerontas spektaklyje „Skapeno klastos“.
Pasiaukojimas menui
Aktorius neslepia: teatras – jo didžioji meilė ir aistra, o Jaunimo teatras – tarsi antri namai. Visos šio pastato erdvės jam pažįstamos, mielos ir kelia krūvą įvairių prisiminimų. Ir nors šiandien R.Karvelis į teatro sceną lipa retai, Jaunimo teatre jis – dažnas svečias. Čia kabo jo nuotraukų paroda, tragiškai žuvusio sūnaus tapytas paveikslas, sienas puošia senus laikus primenančios nuotraukos, kuriose – ir tie, kurių tarp gyvųjų jau nebėra.
„Aktorių profesija nėra lengva. Tokia nebuvo nei tada, prieš 50 metų, tokia nėra ir dabar. Nors šios profesijos atstovų darbas nėra gerai apmokamas, jie negali gyventi nevaidindami. Pamenu, kokie biedni vaikai buvome po karo, gaudavome tik duonos ir burokėlių, bet mums užteko. Buvome idėjiniai, norėjome vaidinti, kurti. Visa kita nebuvo svarbu. Ne kitaip gyvena ir dabartinis aktorių jaunimas, jie taip pat dirba iš širdies, o ir valgyti dažnai neturi ko. Todėl dabar tvirtai žinau, jog aktorystė – pasiaukojimas menui“, – apie nelengvą „duoną“ kalbėjo R.Karvelis.
Toną duoda režisierius
Per visą savo gyvenimą į devintą dešimtį įkopęs aktorius dirbo su gausiu būriu režisierių, patyrė ir matė daugybę situacijų, todėl gerai žino, kaip aktoriui svarbu, ar gerai su juo elgiasi režisierius. „Visada malonu, kai režisierius gerai paaiškina, mandagiai bendrauja, o ne žemina aktorių. Juk aktoriai – kaip vaikai: jie atsiskleidžia tik tada, kai su jais bendrauji maloniai. Pas gerą režisierių visi gerai vaidina. Aktorius turi būti kūrėjas. Tik tada jis tampa įdomus. O režisierius turi leisti aktoriui tokiam būti“, – įžvalgomis dalijosi R.Karvelis.
Pasak Rimgaudo, aktoriui ne mažiau svarbu ir gera dramaturgija. O išsimiegoti nebūtina. Jis prisipažino, kad, rengdamasis vaidmenims, dažnai negali užmigti, atsibunda naktį ir mintyse kartoja scenas. „Gastrolių metu geriausiai išsimiegu autobuse, kartais – net geriau nei savo lovoje“, – juokėsi aktorius. Jis neslėpė, kad artistams būdinga save kankinti, o uždarius teatro duris iš galvos mintys apie kuriamus vaidmenis niekur nedingsta.
Humoras – Dievo dovana
Tiesa, būdavo momentų, kai į sceną lipdavo beveik nepasiruošęs. Grimerinės, kurioje kalbėjomės, sienos R.Karveliui priminė linksmą istoriją su aktoriumi Rolandu Kazlu. „Turėjome surengti linksmą pasirodymą, tačiau laiko jam pasirengti abu neradome. Pamenu, susitikome tik grimerinėje prieš pat spektaklį. Ką daryti? Teko improvizuoti. O išėjo taip gerai, kad vietoje vieną valandą turėjusio trukti šou „linksminomės“ pustrečios. Žmonėms taip patiko, kad nenorėjo mūsų paleisti. O ir patys mėgavomės kiekviena akimirka“, – pasakojo R.Karvelis.
Humoras, pasak jo, yra Dievo dovana. Ypatingą gebėjimą prajuokinti žmones turinčiam aktoriui pačiam sunku paaiškinti, iš kur tai ateina ir kaip viskas pavyksta. Mėgdžioti stiprius charakterius turinčias asmenybes Rimgaudas visada mėgo.
Žinoma, garsaus aktoriaus gyvenimas toli gražu ne vien rožėmis ir skardžiu juoku klotas. Tačiau blogas emocijas ir prastą nuotaiką palikti už durų jis išmoko dar jaunystėje. „Viena dėstytoja visada sakydavo, kad, atėję į klasę, visas savo nuotaikas ir egoizmą turime palikti už durų. Ir aš savo studentams taip aiškindavau“, – linksmo būdo paslaptį išdavė aktorius.
Vaidindavo tėvams
Vaidinti su draugais R.Karvelis pradėjo dar vidurinėje mokykloje. O pirmieji vaidinimai vyko šeimos rate, kartu su pusbroliais Nasvyčiais ir pussesere Undine Nasvytyte. Būdami vaikai jie tėvams per šventes rengdavo mažus pasirodymus. „Nuo tada ir prasidėjo mano meilė ne tik teatrui, bet ir sportui, ypač krepšiniui ir futbolui“, – sakė Rimgaudas. Pastebėjusi pusbrolio talentą, vėliau U.Nasvytytė patarė jam stoti į Konservatoriją. „Oi, kaip aš bijojau! Iš šimto norinčiųjų tada priėmė tik penkiolika ir aš patekau tarp jų“, – jaunystės laikus menančiuose prisiminimuose klaidžiojo R.Karvelis.
Lygiagriačiai su aktoryste visada ėjo ir fotografija bei filmavimas. Per savo gyvenimą R.Karvelis sukaupė milžiniškus archyvus, kuriuose užfiksuoti kolegos, daugiau ar mažiau svarbūs įvykiai, teatro užkulisiai, artimieji, draugai.
Nesijaučia vienišas
R.Karvelio užfiksuotos akimirkos nugula ne tik fotojuostelėse ar diskuose, bet ir ant jo buto sienų. „Mano visas butas – kaip paroda. Jame – paveikslai ir nuotraukos. Nereikia net sienų remontuoti. Be to, neliūdna, nes sienos netuščios, ten draugai, artimieji – visi su manimi“, – sakė Rimgaudas. Telefonu draugiją jam palaiko ir vos už keliasdešimties metrų gyvenantis aktorius Juozas Meškauskas, su kuriuo R.Karvelį sieja ne tik aktorystė, bet ir meilė krepšiniui bei futbolui. „Smulkiai aptariame kiekvienas rungtynes. Sportas – irgi menas. Įdomiausia tai, kad niekada nežinai, kaip baigsis rungtynės“, – pasakojo aktyvus krepšinio sirgalius. Kol galėjo, Rimgaudas sportavo ir pats.
Šiandien jis neabejoja, kad sportas buvo vienas iš veiksnių, leidusių sulaukti garbaus amžiaus. Žinoma, kaip pats prisipažįsta, padėjo ir tai, kad, skirtingai nei daugelis jo kolegų, niekada nerūkė, o ir čierkutėmis nepiktnaudžiavo. „Alkoholis – baisus dalykas. Jaunystėje čierką padarydavau, bet visa laimė, kad neturėjau daugiadienių. Man po kelių čierkų kitą dieną būdavo bloga, norėjosi tik buljono. Tačiau kai kurie draugai paragaudavo ir reikėjo trijų savaičių, kol viskas praeidavo. Kiti surūkydavo po 2 pakelius cigarečių per dieną, užsigerdavo kava. Daugelio jų jau nebėra tarp gyvųjų“, – kalbėjo aktorius. Pasak jo, potraukį alkoholiui suvaldyti gali tik itin stipri valia ir įdomi veikla. Daugiau niekas.