Teatro režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybinės veiklos 50-mečiui teatrologė Elvyra Markevičiūtė rengia knygą apie šį menininką. Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) pateikia pačios teatrologės parengtą ištrauką iš knygos apie pirmąjį režisieriaus spektaklį „Karlsonas vėl pokštauja“, kuris šiame teatre buvo pastatytas G.Padegimui dar būnant studentu.

Pirmasis spektaklis

Savo pirmąjį spektaklį – Mikio Mikiverio miuziklą pagal Astridą Lindgren „Karlsonas ir vėl pokštauja“ Padegimas pastatė dar besimokydamas trečiame GITIS‘o kurse. KAVB perduotame archyve yra jo studento bilietas ir instituto rektoriaus kreipimasis į Kauno dramos teatro vadovybę su prašymu leisti šio instituto studentui režisuoti diplominį spektaklį. Pageltusiose nuotraukose matyti dar visai jauni mus jau palikusių aktorių veidai, o režisieriaus bute lig šiol saugoma teatro darbuotojų premjeros proga padovanota išradinga aplikacija, vaizduojanti skrendantį Karlsoną. Atkreipia dėmesį, kad spektaklio dailininku buvo pats Vitalijus Mazūras, nepasibodėjęs dirbti su vos pradedančiu apsiplunksnuoti kūrėju, kuris, savo ruožtu, nepabūgo sudėtingo spektaklio žanro, tarsi patvirtindamas, kad savo kūryboje neketina ieškoti lengvų kelių.

„Mano pirmasis spektaklis dramos teatre buvo susijęs su, galima sakyti, pirmuoju mokytoju Jonu Jurašu, nes jis visą laiką tvirtino, kad būtent aš dirbsiu jo vadovaujamame teatre antruoju režisieriumi. Nors jis pats pakvietė mane statyti spektaklį, prieš tai visada kalbėjo, kad nereikia skubėti debiutuoti, kad kuo vėliau pradėsiu, tuo bus geriau, nes tuomet turėsiu daugiau patirties. Bet man jau trečiame kurse „niežtėjo rankos“ ir labai norėjosi dirbti. Baigėsi tuo, kad kai pagaliau susiruošiau statyti spektaklį, Jurašas jau buvo palikęs teatrą ir tada direktorius Romualdas Tumpa pasiūlė man režisuoti teatro planuose esantį miuziklą pagal Mikio Mikiverio inscenizaciją „Karlsonas ir vėl pokštauja“.

Tuo metu teatre vyko remontas, žiūrovų salėje buvo išimtos grindys ir, matyt, norėdamas sukurti jaukesnę repeticijų aplinką, nepakeičiamas teatro rekvizitininkas Albertas Šatkus iš dekoracijų sandėlio ištraukė neva ampyro stiliaus staliuką ir pastatė ant jo pagrindinį darbo įrankį – didžiulę peleninę. Kai aš padėkojau ir pasakiau, kad nerūkau, jis taip apstulbo, kad net nustojo su manimi sveikintis. Jis ilgai nelaikė manęs „tikru“ režisieriumi, nes tokio atvejo, kad režisierius nerūkytų, jo ilgametėje praktikoje nebuvo pasitaikę.

G.Padegimas: „Pas mane ir dabar kabo aplikacija su skrendančiu Karlsonu tarp šešių debesėlių, ant kurių surašyti visų šešių aktorių palinkėjimai su pagrindiniu užrašu „Opa-pa, Mažyli!“ Tokiu būdu mano praktika, per kurią studentai paprastai tik stebi repeticijas, virto spektakliu, su kuriuo aš vėliau apsigyniau diplomą…“

Režisuojant šį spektaklį, pradžioje dirbau su jaunu dailininku iš Maskvos. Jis sukūrė tiems laikams neįprastą interaktyvią scenografiją – sugalvojo paversti sceną labai įdomia žaidimų aikštele, kurioje vaikai, rinkdamiesi į spektaklį, galėjo įsikurti ir žaisti. Bet teatro vyriausioji dailininkė Janina Malinauskaitė meno tarybos posėdyje gana kategoriškai pareiškė, kad toks sprendimas sugriauna teatro paslaptį, kad vaikai turi būti laikomi nuo scenos per atstumą. Dabar tai atrodo labai nešiuolaikiškas požiūris, bet, manau, jis vis dėlto turi ir racionalaus pagrindo.

Tokiu būdu mano dailininku tapo garsusis scenografas V.Mazūras, kurio patirtis man, debiutantui, labai padėjo. Šokius kūrė garsioji šokėjų pora – Jūratė ir Česlovas Norvaišos, muzikines partijas ruošė teatro koncertmeisterė Ligija Ribaitienė – susibūrė tikrai puiki komanda. Karlsoną suvaidino Vilhelmas Vaičekauskas, atėjęs iš Vilniaus Jaunimo teatro, kurį buvo priverstas palikti dėl savo garsiosios improvizuotos replikos apie brolių Brazaičių į Turkiją nuvarytą lėktuvą, pasakytą spektaklyje „Skapeno klastos“. Man atrodo, kad tai buvo pirmas, ar vienas iš pirmųjų jo vaidmenų Kaune. Mažylį sukūrė jo žmona Aldona Kudlaitė, du plėšikus – Viktoras Valašinas ir Egidijus Paulauskas, vyresniųjų porą – Antanas Tarasevičius ir Ona Zališauskaitė. Deja, nė vieno iš šių aktorių jau nebėra tarp gyvųjų.

Pamenu dar vieną komišką situaciją, kai V.Valašinas dėl kažkokių savo švenčių praleido keletą repeticijų ir direktorius įsakė jam manęs atsiprašyti. Atsidūręs tokioje situacijoje, jaučiausi labai keistai ir nejaukiai – buvau žymiai už jį jaunesnis, dar studenčiokas, o pats atsiprašymas įvyko ankštoje teatro rūbinėje prie budinčiojo. Direktorius nepamiršo patikrinti: „Ar atsiprašė?“ Sakau: „Atsiprašė, atsiprašė…“ Direktorius: „Ar leisti į repeticijas?“ Aš: „Leisti, leisti į repeticijas…“

Spektaklyje pokštavo ne tik Karlsonas. Aš sumaniau pagyvinti vaidinimą Mažylio taip trokštamu šuniuku. Jo metu Mažylį vaidinusi aktorė A.Kudlaitė smagiai su juo išdykavo ir žaidė. Tikrasis šuniuko šeimininkas buvo minėtas rekvizitininkas A.Šatkus – didelis „šposininkas“, kuris taip pat nusprendė pajuokauti. Prieš vieną spektaklį pamačiau, kad jis vaikšto, trina rankas ir vis kartoja: „Na, šiandien vaikučiai pamatys ko nematę… Na, šiandien vaikučiai pamatys…“ Galvoju: „Ką gi čia tokio tie vaikučiai pamatys?“ Ir paaiškėjo, kad kalytė vaikinga, ir būtent vaidinimo metu turėtų susilaukti savo šuniukų. Spektaklyje buvo mizanscena, kurioje Mažylis kalbina šuniuką ir su juo šoka, bet daugiausia jis ramiai gulėdavo savo pintinaitėje. Laimei, pasirodė, kad kalaitė daug delikatesnė už savo šeimininką – ji buvo tokia artistiška ir protinga, kad nusprendė negąsdinti nei vaikučių, nei teatro vadovybės. Ji nesiekė režisieriui pačioje jaunatvėje įvaryti infarktą ir atsivedė savo vaikučius pertraukos metu. Toliau jos šuniukai gražiai gulėjo kraitelėje (nežinau ar mažieji žiūrovai juos matė), o mamytė po sėkmingo gimdymo dar atliko kelias reikalingas mizanscenas su Mažyliu.

Premjeros proga padovanodami medinį pajacą, mane labai gražiai pasveikino Regina Varnaitė ir Vytautas Eidukaitis. Po premjeros Laisvės alėjoje susitikau V.Valašino žmoną aktorę Nijolę Lepeškaitę, kuri džiaugėsi vaidinimu ir taip pat nuoširdžiai sveikino. Nuostabią dovaną šia proga įteikė teatras. Tuo metu dekoracijų cechas buvo labai išradingas ir jame dirbusi Olga Svetikienė visada sugalvodavo neįtikėtinus premjerinius sveikinimus. Pas mane ir dabar kabo aplikacija su skrendančiu Karlsonu tarp šešių debesėlių, ant kurių surašyti visų šešių aktorių palinkėjimai su pagrindiniu užrašu „Opa-pa, Mažyli!“ Tokiu būdu mano praktika, per kurią studentai paprastai tik stebi repeticijas, virto spektakliu, su kuriuo aš vėliau apsigyniau diplomą…“

Parengta pagal NKDT