Liongino Šepkos vardu pavadintas parkas prie Rokiškio rajono savivaldybės pastato – šiandien traukos centras. Ten gera akustika, puiki vieta poezijai, muzikai, ten „vyksta veiksmas“. Kultūros centro direktorė Irena Matelienė sako, jog vasaromis galėtume parke ir pietauti – būtų kažkas paryžietiško. Tuo tarpu parko kūrimo iniciatoriai – Rokiškio muziejininkai – ne kartą yra sakę: jo kūrimo pradžia buvo tikra avantiūra, o ir ginčų tarp kūrėjų yra buvęs ne vienas. Ir už medieną tris skulptūras teko statyti ne parke...

L. Šepkos parko kūrimui buvo išleista per 100 tūkst. litų. Nors skulptūrų autorių honorarai buvo nedideli, o ir apgyvendinti jie „beveik L. Šepkos gyvenimo sąlygomis“, tačiau pasikviesti garsiausius medžio drožėjus muziejininkams nebuvo sunku.

„Tu ką, dailidė..?“

Šiandien į parką dalį veiklos perkėlę kultūros darbuotojai, jaunos mamos norėtų  dar ir funkcionalių skulptūrų – suoliukų  ar vaikams laipynių. O muziejininkai prisimena 2002-uosius. „Tik pradedant kurti parką tarp menininkų buvo ginčų. Adolfas Teresius (gerai žinomas Lietuvos medžio drožėjas – aut. past.), išgirdęs, kad rokiškėnai pageidauja suoliukų tipo kūrinių, prižadėjo: „Darysiu tokį“,  o Vanda Umbrasienė  ginčijosi: „Tu ką, dailidė?, darysi suolą, kai improvizacijų pagal Šepką prašoma.“ Tačiau visi nustebo, kai Adolfas padarė suoliuką, kuriame sujungė ir meną, ir funkciją“, – prisiminė Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.

Ne visi žino, kad ne visos skulptūros, kurias garsūs drožėjai šiam parkui išdrožė, būtent parke ir stovi. Tris skulptūras muziejus padovanojo Miškų urėdijai, atsidėkodamas už medieną. Tos skulptūros dabar puošia  Kalbutiškį – Miškų urėdijos poilsiavietę. Vienas iš plenerų dalyvių profesionalus skulptorius  Kęstutis Krasauskas muziejuje yra palikęs ir vienos nesukurtos skulptūros eskizą, o dėmesio vertus filosofinius svarstymus surašęs ant popieriaus.

Lyg muziejus po atviru dangumi

Visos kitos garsiausių Lietuvos medžio meistrų drožtos skulptūros šiandien prieinamos kiekvienam. Nėra abejonių, kad ateinančioms kartoms  jos „pasakos“ apie mūsų amžiaus geriausių medžio meistrų braižą. Jų talentu sukurta erdvė jau seniai tapo turistinių maršrutų traukos objektu, rokiškėnų poilsio ir pasivaikščiojimų vieta. 2007-aisiais parkui suteiktas garsiausio Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos vardas.

L. Šepkai skirti medžio drožėjų plenerai, kuriuos organizavo Rokiškio krašto muziejus, vyko devynerius metus: nuo 2001-ųjų iki 2009-ųjų. Per tą laiką atsirado 68 kompozicijos, o tiksliau, beveik 100 atskirų medžio skulptūrų. Iš jų šalia savivaldybės buvo sukurtas parkas, kuriame lyg muziejuje po atviru dangumi vienoje vietoje galima pamatyti unikalius Lietuvos meistrų kūrinius. Pirmą kartą juos išvydę svečiai neslepia – jaučiasi pritrenkti nuo to, prie ko mes, rokiškėnai, esam pripratę.

Žadama restauruoti skulptūrą prie įvažiavimo į Rokiškį

Paskutinis parko kūrimui skirtas pleneras vyko 2014-aisiais. Tačiau buvo gauta labai mažai lėšų, tad jame dalyvavo tik rokiškėnai – Gintaras Varnas ir Vidmantas Zakarka.  Dar vienas, vienuoliktasis, medžio drožėjų pleneras įvyks kitais metais, kai Rokiškis bus Lietuvos kultūros sostinė. Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Dalia Kiukienė sakė, kad į jį kvies tuos, kurie šį parką ir kūrė.

Tarptautinis medžio drožėjų pleneras „Improvizacijos Liongino Šepkos tema“ numatytas kitų metų rugsėjį. Anot D. Kiukienės, jo tikslas, kaip ir anksčiau vykusiųjų, – puoselėti ir tęsti etnines kryždirbystės tradicijas, skatinti domėjimąsi kūryba, ugdyti medžio drožėjų  kūrybiškumą, ieškoti medžio drožėjų, ugdyti jų meistriškumą, propaguoti L. Šepkos kūrybos originalumą. Anot Dalios, jau žinoma, kad dalyvaus 10 amatininkų, vienas menotyrininkas ir vienas restauratorius skulptorius. „Jie sukurs skulptūras, kurios bus pastatytos Rokiškio miesto parke. Restauratorius skulptorius  restauruos skulptūrinę rodyklę prie įvažiavimo į Rokiškį (autorius Ipolitas Užkurnys, 1974 m.)“, – sakė D. Kiukienė. Keli drožėjai atvyks iš Baltarusijos ir Latvijos.

Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

Rokiškio kultūros centras L. Šepkos parke  nuo birželio pradžios ketvirtadieniais rengia „Vasarones“, kurių metu  skamba muzika ir poezija. „Didelis džiaugsmas, kad L. Šepkos parkas ir „Vasaronės“ vienas kitą suprato ir įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio“, – šypsojosi  Kultūros centro direktorė I. Matelinė.  Jos žodžiais, šitas parkas  – didelis traukos centras. „Mat tai  kryžkelė tarp senamiesčio ir mikrorajono, o kryžkelėse visada gyva ir vyksta veiksmas“. „Pasigendu tik jame galimybės žaisti vaikams. Jie  ropinėja skulptūromis, o mažiesiems  reikia funkcionalių žaidimų. Tuo tarpu skambėti muzikai ir poezijai tai ideali vieta. Jau kai repetuojam, žmonės pradeda plūsti, nes puikus garsas, akustika traukia“, – sakė direktorė ir kvietė miestelėnus vasaros metu pietauti Šepkos parke, būti panašiems į paryžiečius, nes čia labai gera emocinė aura.

Sparnų plevenimas liko

Beje, plenerų ciklo „Improvizacijos L. Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis“ idėja Rokiškio krašto muziejuje gimė ne šiaip sau. Mat iš anksto buvo ruošiamasi paminėti L. Šepkos 100-ąsias gimimo metines 2007-aisiais. Muziejininkams norėjosi naujai interpretuoti, priminti ir įamžinti mūsų krašte gimusio bei kūrusio dievdirbio atminimą.

Pirmaisiais metais susirinkę į kūrybinę stovyklą prie Rokiškio dvaro medžio skulptoriai drožė tik vaizduojamojo pobūdžio kūrinius. Tačiau ne vienas prisimena, kad rokiškėnai neliko abejingi, stebėjo, kas vyksta, kaip čia pat, šalia rūmų, gimsta nauji kūriniai. Žmonės dalijosi pastebėjimais, patarimais. Jau antrąją vasarą susirinkusiems kūrėjams buvo išsakyti specialūs pageidavimai – sukurti būsimam parkui ne tik meniškas, bet ir funkcionalias skulptūras, kurios kviestų ir prisėsti, ir pažaisti. Atsirado sūpuoklių, suolelių. Tiesa,  kūriniai neeiliniai – visuose justi L. Šepkos dvasia, „paukščių sparnų plevenimas“.

Kūrė visos Lietuvos menininkai

Kuriant parką per dešimt metų  yra prisidėję beveik visos Lietuvos menininkai: Rokiškio, Alytaus, Anykščių, Biržų, Jurbarko, Garliavos, Ukmergės, Vilniaus, Pasvalio, Vilkaviškio, Kėdainių. Kuriant paskutines skulptūras parko sumanytojai interpretuoti L. Šepkos pasikvietė net latvius. Ar jie atspindėjo Šepkos dvasią, niekas nesakė, tik  konstatavo, jog latvių skulptūros nuo lietuvių gerokai skiriasi.

Neeiliniai apie neeilinį

Skulptūras  daugiausia kūrė neeiliniai  skulptoriai, o ne vieną premiją  pelnę a. a. Jonas Tvardauskas, Saulius Lampickas, Adolfas Teresius, Rimantas Zinkevičius, Vidas Jatulevičius, Kęstutis Krasauskas, mūsiškiai Gintaras Varnas bei Vidmantas Zakarka. Prie jų prisijungė ir mokiniai, tik pradedantys įvaldyti medžio paslaptis. Ne vienas jų sakė daug išmokęs dirbdamas su meistrystės laurus jau pelniusiais kūrėjais. Vienintelė keliuose pleneruose dalyvavusi moteris – Vanda Umbrasienė iš Elektrėnų.  Pasiginčydami, kasmet vis labiau perprasdami Šepką, „menininkai sugebėjo perteikti visą paletę, įamžinti įvairiausius L. Šepkos mėgstamus paukščius, medžius, žalčius, piemenėlius, kareivėlius, kuriuos dievdirbys kūrė prieš mirtį“.

Parko kūrėjai, menotyrininkai yra sakę, jog čia – visa XXI a. Lietuvos drožybos panorama – skirtingų žmonių meistrystės spalvos, stiliai, mėgstamos temos, keliai ir klystkeliai. Juos nusako net kūrinių pavadinimai. Tokie kaip „Medžių sielos“, „Keistuolis“. Sąrašą galima vis tęsti. Dviejų L. Šepkos premijų laureatas  alytiškis S. Lampickas vienoje skulptūroje  iš medžio išskaptavo jauną žmogų, laikantį atidarytą narvelį su paukščiu. Paukštis simbolizuoja L. Šepką – jo uždarą gyvenimą, o kartu ir pasauliui žinomus darbus. O štai J. Tvardauskas išdrožė suolelį, papuoštą mažu piemenėliu, ganančiu aveles.

Per visus plenerų metus tik vienas meistras – Pranas Petronis iš Viešintų atsivežė – vien kaltelius. „Mus apėmė  siaubas, kai iš portfeliuko juos išsitraukė. Galvojome, ką čia padarys? Bet padarė, ir tai matoma“, – sakė plenerų organizatorė. P. Petronio darbas – šv. Pranciškus bei šv. Klara ir tarp jų – įsimylėjėliams skirtas suolelis. „Pasirodo, turim suolelį, ant kurio net naujai išrinktą popiežių šv. Pranciškų galėtume pasodinti“, – juokėsi  prisiminusi M. Mieliauskienė.

Projektą iš dalies remia