Vakarykštis Kultūros muitinės renginys pavadintas gan intriguojančiai: „Nuo rūgpienio su bulvėmis iki Chateubriand: žvilgsnis į maisto kultūrą Lietuvoje 1919-1940 metais“. Laikinojoje sostinėje įsikūrusioje istorinėje Prezidentūroje dirbanti istorikė Justina Minelgaitė-Plentienė dalinosi spaudos archyvuose surinktais duomenimis. Ten gausu ano meto maitinimo įstaigų reklamos. Pagal ją galima suprasti, kad daug restoranų ir kavinių reklamoje skelbdavo, jog jų kainos esančios „pigiausios“, „kriziškos“ ar „konkurencinės“. Žinoma, nepamiršta ir paminėti, kad produktai tik patys šviežiausi.

Tuo laikotarpiu matyti, kad daugelis maitinimo įstaigų buvo jungtiniais pavadinimais, kurie atspindėdavo tam tikras restorano ypatybes – kad yra radijas, kad galima šokti ar yra žaidimų automatų. Kai kurie prašmatnūs restoranai ruošdavo savo vakaro programas. Būdavo didžiulė konkurencija, stengtasi nuvilioti geriausius ir lankytojų mėgstamus muzikantus ar atlikėjus.

Istorikė Tauragėn atvežė ir žinių apie to laikotarpio Tauragės kavines. Prieš 100 metų šiame mieste buvo kavinės prie bažnyčios. Reklama, kaip ir Kaune, dažniausiai skelbdavo apie šviežius ir kokybiškus produktus bei nedideles kainas.

Įdomu tai, kad kavinėse lankytojai galėdavo atsigerti ir ko nors užkąsti. O štai karšti patiekalai ir alkoholiniai gėrimai būdavo tik restoranuose. Kai kuriuose meniu buvęs gurmaniškas: tiekdavo vėžius, stirnieną, antis, kurapkas. Dalis gyrėsi turį „amerikonišką“ virtuvę.

Klausytojus labai domino to meto kainos. Nors duomenų išlikę nedaug, tačiau aišku, kad Kaune pietus buvo galima pavalgyti už 1,5-2 Lt. Centre įsikūrusiose maitinimo įstaigose kainos, be abejo, buvo didesnės. Valgyklose pieno stiklinė atsieidavo 10 ct, rūgpienis – 20 ct, rūgpienis su grietine – jau visus 45 ct. Ir nors kainos svyravo, yra žinoma, kad 1937 m. Kauno apskrityje paprastas darbininkas vyras per metus uždirbdavo 225 Lt, arba 18 Lt per mėnesį.

J.Minelgaitės-Plentienės surinktais duomenimis, tuo laikotarpiu turguje jautienos kilogramas kainavo 80 ct, o kiaulienos kg – 1,5 Lt. Panaši kaina ir 10 vnt. kiaušinių – 1,40 Lt. Už kg sviesto turguje reikėjo pakloti 3,30 Lt, o už žąsį net 6 Lt.

Prezidentūroje maisto kultūra buvo svarbi gyvenimo dalis. Tiesa, kadangi tarpukario Lietuvos prezidentai buvo kilę iš kaimiškų vietovių, tai ir jų valgymo įpročiai buvę gan provincialūs. Žinoma istorija, kaip Prezidentas Kazys Grinius keliavo į gimtąją Suvalkiją pas tetą ir ši, sulaukusi netikėtų svečių, susirūpino, jog neturi jų kuo pavaišinti. Tačiau pats K.Grinius ją nuramino pageidaudamas paprasčiausio rūgpienio su bulvėmis. Štai Antanas Smetona mėgdavo paprasčiausias tradicines lietuviškas sriubas, miltinius skrylius. Aleksandro Stulginskio dukros mėgstamiausias patiekalas buvo paprasti kotletai su bulvių koše.

Prezidentūroje vykdavo ir priešpiečių ritualas, kuris užsitęsdavo net 2-3 valandas. Priešpiečių metu paprastai dalyvaudavo apie 25 asmenis. 5 valandą popiet vykdavo arbatėlės. Didžiąsias vaišes tekdavo rengti kitose salėse, mat laikinojoje sostinėje esanti Prezidentūra yra gan ankšta. Tokių puotų metu itin svarbus buvo stalo planas. Istorikė pasakojo, jog yra išlikę amžininkų liudijimai, kuriuose teigta, jog iškilmingus pietus sudarė 5 patiekalai – šaltas užkandis, sriuba, žuvis arba salotos, karštas patiekalas ir desertas.

Yra žinomas faktas, kad Prezidentūros virtuvėje dirbo tokia Marcelė Garšvaitė, kuri virimo meno mokėsi būtent Tauragėje.

Renginio metu istorikė susirinkusiems atskleidė ir tradicinių tarpukaryje populiarių Velykinių pyragų receptų. Jie buvo surašyti tam laikotarpiui įprasta kalba. Daugelis susirinkusiųjų stebėjosi, jog prezidentai valgė daugeliui įprastą, ne gurmanišką maistą.