Per pastarąją savaitę apie dailininką Šarūną Sauką turbūt sužinojo net ir tie, kurie nieko apie jį nebuvo girdėję. Sausio 15-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje po 18 metų pertraukos pristatyta menininko personalinė paroda „Žmogus su Saukos veidu. Šarūno Saukos tapyba. 1978-2015“ jau pirmąjį savaitgalį sulaukė rekordinio lankytojų skaičiaus.

Retai viešumoje matomas ir daugžodžiauti nelinkęs Š.Sauka ir šįkart savo motyvus surengti parodą įvardijo keliais žodžiais: „Noriu parodyti, kad esu, ir pažiūrėti, kas esu“. Parodos kuratorė ir menininko dukra Monika Saukaitė pasiūlė šiuolaikiškai pažvelgti į tėvo darbus. „Visą menininko kūrybą norėjau parodyti kaip vientisą pasaulį, o ne bandyti atskleisti, kaip su metais keitėsi jo darbai. Man svarbu, kaip senieji ir naujieji Š.Saukos darbai kalbasi tarpusavyje. Kitas mano tikslas yra parodyti, kad pats Š.Sauka ir personažai su jo veidu paveiksluose nėra tas pat. Dažnai tėčio tapyba interpretuojama kaip nuolatinis menininko kalbėjimas apie save. Tačiau man, užaugusiai su šia tapyba, niekada nekilo mintis lyginti tėčio, skaitančio namuose knygą, su žmogumi, kuris žiūri į mane iš paveikslo, kabančio ant sienos“, – sakė M.Saukaitė. Š.Sauką ji siūlo interpretuoti arba kaip tam tikrą ritualinę kaukę, kurią skirtinguose paveiksluose dėvi skirtingi personažai, arba kaip aktorių, nuolat persirengiantį ir skirtinguose darbuose pasakojantį skirtingas istorijas.

Paroda padalyta į šešis skyrius, tačiau juos visus jungia tas pats pasakojimas. Pirmasis skyrius pavadintas taip, kaip ir pati paroda – „Žmogus su Saukos veidu“. Jame galima pamatyti daugiausia menininko autoportretų. Kiti parodos skyriai, kuriuos rengėjai išskyrė pagal pasikartojančius menininko tapybos motyvus bei temas, – „Aukojimas“, „Eisena“, „Sąmyšis“, „Užutėkis“ bei „Mažieji pasakojimai“, pastarajame pirmą kartą pristatoma menininko tapyba ne ant drobės, o ant įvairių mažų stiklinių objektų.

Š.Saukos tapybos parodoje eksponuojama daugiau kaip 100 darbų – 84 paveikslai ir 23 objektai iš stiklo. Daugeliui dailininko gerbėjų šie juvelyriškai ištapyti objektai buvo staigmena, mat iki šiol menininkas jų dar nebuvo pristatęs. Visi parodoje eksponuojami darbai yra sukurti 1978–2015 m.

Parodos kuratorė M.Saukaitė sakė, kad tėvo ir dukters tandemas rengiant parodą nekėlė rūpesčių. Dėl didžiosios paveikslų dalies jų nuomonės sutapo, sėstis ir derėtis reikėjo tik dėl kelių. Duktė neabejoja, kad vienas didžiausių tėvo sėkmės kaltininkų yra jo noras viską daryti kitaip. „Ir tas kitaip jam yra labai gerai pavykęs, nes sunku rasti, su kuo būtų galima palyginti Š.Saukos kūrybą ar priskirti jį vienai ar kitai dailininkų grupei. Todėl jį lengva prisiminti, tėčio kūrinių nesupainiosi su jokiais kitais“, – sakė M.Saukaitė. Pasak jos, Š.Saukos kūryba yra šokiruojanti, todėl nepalieka abejingų. Įdomu tai, kad nors paveiksluose menininkas vaizduoja kruvinus žmones, nukirstas galūnes ir galvas arba kūnus be galvų, realiame gyvenime jis negali pakęsti kriminalinių laidų, rodomų per televiziją. „Žviegiu net pamatęs pelę spąstuose. Žmona Nomeda turi ją išimti, aš negaliu“, – prisipažino ir pats Š.Sauka. Tad kodėl taip skiriasi tai, kaip jis pats jaučiasi, ir tai, ką tapo? „Tapau tai, ko nemėgstu. Ir tai, ką mėgstu“, – trumpai paaiškino autorius, patikindamas, kad tai nėra liguistos menininko fantazijos. Paklaustas, kodėl paveiksluose tiek daug jo paties veido, Š.Sauka ironizavo: „Maniakiškai save mėgstu, bet kartais tapau ir paveikslus be savo veido.“ Jo paveiksluose netrūksta ir religinių siužetų, tačiau tikinčiu žmogumi Š.Sauka savęs nevadina. „Vieną dieną galiu būti tikintis, kitą – ne. Žiūrint, kuria koja išlipu iš lovos. Bėda ta, kad nežinau, kuri koja teisinga. O religija yra visai kas kita, su ja man malonu koketiškai pasignaibyti“, – sakė įstabių darbų autorius. Jei nebūtų dailininkas, kaip pats sako, tikriausiai būtų alkoholikas. „Kai matau žmones, kasdien einančius į darbą, susiimu už galvos. Kaip taip gyventi? Aš nesuprantu. Man iš karto kiltų klausimas, kodėl ir kam? O dabar aš kada noriu, tada dirbu, ką noriu, tą dirbu“, – kalbėjo Š.Sauka.

Š.Sauka gimė 1958 m. Jaunystę praleido Vilniuje, tame pačiame kieme, kur pusšimčiu metų seniau gyveno M.K.Čiurlionis.

Būdamas vos 31-erių, Š.Sauka buvo apdovanotas pirmąja Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.