Apie jubiliejinę 20-ąją „Scanoramą“ nieko nerašiau iš anksto dėl paprastos priežasties. Daugelis filmų tiesiog buvo anksčiau nematyti, todėl nieko negalėjau rekomenduoti. Tuo didesnė šio populiaraus renginio vertė.

Žiūrėti buvo ką

Visi filmų platintojai siekia kuo greičiau parodyti išreklamuotus filmus, pelniusius pagrindinius didelių festivalių prizus. Taip Berlyne laimėjęs ispanų „Alkarasas“, Kanuose triumfavęs „Liūdesio trikampis“ jau buvo parodyti Lietuvos kino teatruose. Pasaulio festivaliai paskutiniu metu išgyvena vertinimo krizes. Festivalių komisijose susirenka garsios pavardės, aktorės ir aktoriai, kurie nežino kino konteksto. Pirmenybė dažnai atitenka skandalingo ir aktualaus turinio kūriniams apie toleranciją, lyčių lygybę. Antrame plane lieka bene svarbiausias filmų vertinimo kriterijus – meniškumas ir autoriaus pasakojimo kokybė. Kino kalbos originalumas.

Šiemet kinas rodė pandemijos metu užstrigusius filmus, todėl žiūrėti buvo ką. „Scanorama“ savo namų darbus atliko gerai ir surinko tai, kas vertinga. Seansų metu prie manęs priėjo jaunieji savanoriai ir paprašė užpildyti anketą apie festivalio organizaciją. Mielai tą padariau, nes festivalio komunikacija, stilius ir kokybė yra aukščiausio lygio. Didžiausio reitingo festivaliai, tarkime, San Sebastiano kino festivalis, šiemet net neišleido filmų katalogų. Gerbiu ekologiją ir popieriaus taupymą, bet yra minimalių dalykų, be kurių pasaulio gamta labai nenukentės. Užtat kultūros raidai, istorijai jie reikalingi. „Scanorama“ tradiciškai filmų katalogus paruošė. Kiekvieną „Scanoramos“ filmą žiūrovams profesionaliai pristatė arba pati Gražina Arlickaitė, festivalio įkūrėja ir vadovė, arba „Scanoramos“ programų sudarytojas Dmitrijus Gluščevskis.

Linkėjimai iš Lenkijos

Mūsų kaimynų lenkų kino programą pradėjo intelektualaus autoriaus Lecho Majewskio filmas „Brigitte Bardot amžiams“. Poetas ir tapytojas L.Majewskis nėra itin senas. Jam 69-eri. Jo kūrinys pasirodė labai senoviškas ir gremėzdiškas savo forma. Iškart matosi, kad filmas ekranizuoja paties režisieriaus romaną. Jis pasakoja visą Lenkijos XX amžiaus istoriją nuo Stalino iki mūsų laikų. Pagrindinis herojus yra autoriaus alter ego. Jo gyvenimą matome nuo kūdikystės iki brandos.

Pasaulio festivaliai paskutiniu metu išgyvena vertinimo krizes. Festivalių komisijose susirenka garsios pavardės, aktorės ir aktoriai, kurie nežino kino konteksto. Pirmenybė dažnai atitenka skandalingo ir aktualaus turinio kūriniams apie toleranciją, lyčių lygybę.

Adamas gyvena su motina, kuriai nuolat neduoda ramybės saugumo tarnybos pareigūnai. Per Antrąjį pasaulinį karą Adamo tėvas tarnauja lakūnu Anglijoje ir dingsta be žinios. Siunčia sūnui atvirukus, kol šis įtaria, kad juos rašo kažkas kitas. Adamas bręsta politinių įvykių fone. Domisi muzika, kinu. Pamato žymų Jeano-Luco Godardo filmą „Panieka“, kuriame vaidina Vakarų Europos sekso simbolis Brigitte Bardot. Paauglio fantazijos dėka, gražuolė aktorė nužengia iš ekrano ir ima bendrauti su Adamu. Jeigu autorius būtų išplėtojęs tik šią, tegu ir neoriginalią idėją – būtų visai linksma. Deja, filmas skuba išpasakoti visą ilgiausią knygą su daugybe svarbiausių istorinių įvykių. Visko tampa tiesiog per daug. Panašių epų apie paauglio brendimą XX amžiaus istorijos fone matėme pernelyg dažnai. Bernardo Bertolučio „XX amžius“, Emiro Kusturicos „Tėtis komandiruotėje“, Olivierio Assayaso „Po gegužės sukilimo“ ir daugelis kitų.

Kitas lenkų veteranas Jerzy Skolimowskis pasirodė žymiai energingesnis. 84 metų lenkų aktorius, scenaristas ir režisierius šiemet parodė trumpą filmą „EO“ apie asiliuko gyvenimą. Tai Roberto Bressono seno klasikinio filmo „Atsitiktinai, Baltazaras“ įkvėptas pasakojimas. Keliaudamas iš vienų savininkų pas kitus, buvęs cirko asilas sutinka skirtingų žmonių – kvailių ir išminčių, užjaučiančių ir beširdžių. Aš visada auginau šunis. Niekas taip neramina, kaip gamtos ir gyvūnų stebėjimas. Nieko nėra smagiau, kaip paglostyti karvę arba arklį. Deja, žmogus sukuria gyvūnams tikrą pragarą, kupiną smurto ir beprasmio streso. J.Skolimowskio filmas yra apie tai. Apie žmonių pasaulį asilo akimis. Poetiškas, modernus kinas su ryškiais garsais ir vaizdais.

Pamiršti poetai ir realistai

Amžinąjį atilsį kino kritikas Saulius Macaitis ne sykį pabrėžė, kad Kenas Loachas jam buvo neįdomus. Nereikia stebėtis. Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje iki gyvo kaulo įgriso per prievartą brukami filmai apie kapitalizmo sistemos aukas. Todėl čia išaugę žmonės ir kino kritikai godžiai sekė rafinuotus estetus. Socialinių problemų kinas buvo nusibodęs.

Belgų režisieriai broliai Dardenai tęsia anglų realisto K.Loacho tradicijas užjausti visus pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Herojais pasirenka vartotojiškos visuomenės aukas. Pasakoja kompaktiškas istorijas su įdomiu detektyviniu siužetu. Jų pačių sukurti scenarijai kupini dramatizmo. Broliai Dardenai jau du sykius laimėjo Kanų festivalį. Šiemet jie pristatė jų socialiniam kinui tipišką filmą „Toris ir Lokita“.

Tokiais vardais vadinamas berniukas ir mergina iš Benino. Apsimesdami broliu ir sese, jie dirba Belgijoje ir nori gauti teisę legaliai čia gyventi. Tokius pažeidžiamus žmones greitai pasigauna nusikalstamas pasaulis. Smerkti juos sunku, nes pigiai dirbančių emigrantų dėka privatus kapitalas pasigamina pigią pridėtinę vertę. Visi mes tuo naudojamės. „Toris ir Lokita“ yra sudėliotas pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“ apie vienas kitą gelbėjančius sesę ir brolį Gerdą ir Kajų. Visai nepasenęs kinas, kurį rekomenduoju pažiūrėti visiems. Brolių Dardenų žavesio paslaptis – jų žaismingas pasakos / trilerio žanro dėstymas užgožia socialinio kino etiketę.

Šių metų Berlyno kino festivalyje liko nepastebėtas italų meistro Paolo Tavianio naujausias filmas „Sudie, Leonora“. Iki šiol jis kūrė filmus su savo broliu Vittorio. Jiedu laimėjo Kanų festivalį filmu „Tėvas šeimininkas“ dar 1977 metais. 2012 metais gavo pagrindinį prizą už „Cezaris turi mirti“. Vittorio Tavianis neseniai mirė ir Paolas vienas sukūrė poetišką „Sudie, Leonora“ iš dviejų dalių. Pirmoji pasakoja apie Italijai svarbaus rašytojo Luigio Pirandello pelenų pervežimą. Antroji jau sukurta pagal L.Pirandello apsakymą „Vinis“. P.Tavianis savo filmą nuoširdžiai dedikuoja tiek šiam rašytojui, tiek savo mirusiam broliui.

Dėl pandemijos užstrigęs prancūzas

Prancūzas Bertrandas Bonello dažnai priskiriamas meistrų kategorijai. Jam bus 55-eri. Jis neblogai žinomas Europos festivaliuose. Kritikai pažymėjo jo „Pornografą“ (2001). Neblogai vertino biopiką „Saint Lauren“ (2014) bei tyliai maištaujančią „Nocturamą“ (2016). „Scanorama“ šiemet parodė jo naujausią filmą „Koma“. Tai ironiškas ir labai asmeniškas kūrinys, kuriame autorius viešai kalba savo dukrai, bręstančiai siautėjant pandemijai, kai visi mes buvome uždaryti kambariuose. Protingas filmas, bet „Scanorama“ jo nepriskyrė meistrų programai. Dar tikrai anksti.

Šiuo metu B.Bonello iškart kuria du didesnio kalibro filmus. Jie abu susigrūdo gamyboje dėl pandemijos. Vieno veiksmas vyksta Afrikoje. Vadinasi „Al-Sadd“. Kitas bus fantastinis ir jame vaidins prancūzė Lea Seydoux, kuri vaidina tik perspektyviuose projektuose, nes yra labai turtinga ir jos dėdė valdo stambiausią kino kompaniją. Šis B.Bonello filmas kol kas vadinasi „Žvėris“. Po šito filmo tikrai apsispręsim, į kokią kategoriją mums šį režisierių siųsti.