Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vyko Artūro Narkevičiaus ir jo dukros Austėjos šiaudinių sodų parodos atidarymas.

Savo kūrybą ilgą laiką medžio drožybai paskyręs A. Narkevičius niekada nesusimąstė, jog vis tik ateis tas laikas, kada senąjį šeimos amatą – pynimą iš šiaudų, teks prisiminti.

Griebėsi šiaudo

„Nors jaučiau didelį pašaukimą medžiui bei žemdirbystei, tačiau ir pynimas iš šiaudų mane labai viliojo. Gal tik neatrasdavau tam laisvo laiko, bet palaužtas ligos vis tik turėjau keisti meno kryptį ir užsiimti mažiau fizinio krūvio reikalaujančia veikla.

Kaip byloja liaudies išmintis: „Skęstantis griebiasi šiaudo“, taip ir aš, griebiausi šiaudo – senojo šeimos amato, pynimo iš šiaudų ir iki šiol sėkmingai tęsiu šią gražią tradiciją, kurią mūsų šeimoje puoselėja jau penkta karta“, – apie senojo amato atsiradimą jo gyvenime pasakoja tautodailininkas.

Išmokė močiutė

Pynimo iš šiaudų tradicijas ir savo vaikams šiuo metu besistengiantis perduoti A. Narkevičius tikina šio amato išmokęs iš savo močiutės.

„Prieš kokį šimtą metų gaminius iš šiaudų geriausiai pynė mano promočiutė, iš jos šį amatą perėmė močiutė, kuri ir buvo mano pirmoji mokytoja.

Dar dabar pamenu, kaip ji susisodindavo mus, visus mažus vaikučius, ir įdavusi šiaudų bei adatą mokydavo, kaip reikia viską tinkamai suverti“, – apie pirmuosius pynimo iš šiaudų bandymus kalba A. Narkevičius.

Lengva nebuvo

Savo dirbinius tiek bendrose tautodailininkų, tiek ir personalinėse parodose eksponuojantis A. Narkevičius prisipažįsta, jog pynimas iš šiaudų – nelengvas amatas, reikalaujantis ne tik laiko, bet ir kruopštumo.

Džestina BORODINAITĖ