Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ buvo išdalinti Vilniuje, LDK valdovų rūmų kieme. Lietuvos kino centras ir Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA šiemet suvienijo jėgas bendram tikslui – šio renginio organizavimui.

„Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonija vyko po atviru dangumi. Dievai davė puikų šiltą orą. Kas būtų, jeigu pliauptų lietus, lieka tariamosios nuosakos pratyboms.

Dokumentinis kinas yra mūsų sąžinė

Lietuvos dokumentinis kinas išlieka mūsų kino sąžine, pasakė kino kritikė Rasa Paukštytė, įteikdama „Sidabrinę gervę“ Giedrės Žickytės „Šuoliui“. Metų geriausiam ilgametražiui dokumentiniam filmui. Apskritai man tai vienas geriausių kino filmų, kuriuos lietuviai sukūrė per pastaruosius keletą metų. Jam ne gėda ir „Oskarą“ duoti. Mes turime turtingą dokumentinį kiną ir konkurencija jame solidi.

Ukrainoje rusų nužudytam režisieriui Mantui Kvedaravičiui buvo skirta „Auksinė gervė“ už nuopelnus lietuvių kinui. Statulėlę atsiėmė Manto mama. Vakare buvo padėkota Manto sužadėtinei Hanai Bilobrovai, kuri išsaugojo jo filmuotą medžiagą ir jo paties kūną atvežė į Lietuvą. Kaip jau rašiau, M.Kvedaravičiaus filmuota medžiaga buvo sumontuota Kanų kino festivaliui ir parodyta pavadinimu „Mariupolis 2“. Greitai šį dramatiškomis aplinkybėmis gimusį dokumentinį filmą pamatys ir visi norintys Lietuvoje.

„Sidabrinių gervių“ vakaro kulminacija tapo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio specialus kreipimasis į Lietuvos kinematografininkus. Po jo daugelis šluostėsi ašaras ir nelengvai tvardėsi padėkų kalboms.

Lietuvos dokumentika pasiekia visas įmanomas viršūnes pasaulyje savo meistriškumu, autorių drąsa ir jautriausiomis temomis.

Geriausio aktoriaus beieškant

Lengvą nuostabą sukėlė metų geriausio aktoriaus nominacija. Tiek daug filmų susikaupė, o nominuoti penki aktoriai. Iš jų du vaikai. Labai įdomus Elijas Malinauskas iš Inesos Kurklietytės filmo visai šeimai „Drugelio širdis“. Simpatiškas ir universalus Teodoras Lipčius iš Justino Krisiūno proginio „Mažo didelio stebuklo“. Liko trys suaugę vyrai atstovauti Lietuvos vyrų aktorių laukui, kuriame visada buvo garsi Adomaičio-Budraičio gimtinė.

Teatro liūtas Arūnas Sakalauskas buvo nominuotas už vaidmenį filme „Žmonės, kuriuos pažįstam“. Bene geriausiai iš visų nominacijų parašytas vaidmuo scenarijuje. Deja, jam, kaip ir visam filmui, trūko originalumo. Naują veidą plačiai auditorijai pristatė Algimantas Puipa. Mantas Zemleckas „Sinefilijoje“ atrodo šviežias siurprizas, nors čia jau atvirkščiai – pritrūko scenarijaus ir draminės jėgos. „Sidabrinė gervė“ atiteko Giedriui Kielai už vaidmenį Lauryno Bareišos „Piligrimuose“. Aktorius G.Kiela, kaip ir M.Zemleckas, yra tarsi naujas atradimas, nors nauja yra dažnai pamiršta sena.

Vidutinės kartos aktorius G.Kiela žinomas kaip Keistuolių teatro žmogus. Aido Giniočio mokinys. Kine jis blykstelėjo Juozapo Gaučio vaidmeniu mano mėgstamame Gyčio Lukšo „Duburyje“. Muzikos žinovams jis pirmiausia yra grupės „Solo ansamblis“ narys. L.Bareiša ieškojo mažiau pažįstamų veidų savo autentiškai kriminalinei istorijai. Giedrius jai gerai tiko. Muzikos pasauliui labiau žinomas ir M.Zemleckas.

Pamenu, kaip su pažįstamu režisieriumi vartėme agentūros nuotraukas. Jam reikėjo jauno vyro, kurį pagrindinė mergina pamačiusi iškart įsimyli. Ir, žinoma, galinčio profesionaliai vaidinti. Nebuvo lengva rasti. Tai nutiko prieš dešimt metų. Dabar padėtis nelabai pasikeitė. Kodėl? Kino režisieriai yra tarsi futbolo rinktinės treneriai. Jie netreniruoja. Pasižiūri, kas yra geriausio, ir renkasi tam kartui. Norint ugdyti savus kinogeniškus aktorius, reikia papildomo laiko ir kantrybės.

„Sidabrinė gervė“ už metų geriausią ilgametražį dokumentinį filmą įteikta G.Žickytės „Šuoliui“. Apskritai man tai vienas geriausių kino filmų, kuriuos lietuviai sukūrė per pastaruosius keletą metų. Jam ne gėda ir „Oskarą“ duoti. Mes turime turtingą dokumentinį kiną ir konkurencija jame solidi.

Kanuose žiūrėjau dokumentinį biografinį filmą apie XX amžiaus kino žvaigždę Romy Schneider. Ji jau buvo išgarsėjusi Austrijoje ir Vokietijoje dėl vaidmens filme apie jauną Austrijos imperatorienę Elžbietą, vadinamą Sissi. Romy buvo labai graži, elegantiška, bet aktorystės niekada nesimokiusi. Aristokratas Luchino Visconti pakvietė ją ir dar nelabai žinomą Aleną Deloną kartu vaidinti teatre. Jis norėjo juos matyti drauge ir specialiai jiems sukūrė rizikingą spektaklį. Tikslas buvo pasiektas – R.Schneider ir A.Delonas perlaužė savo galimybes ir nukaldino personažus, kuriuos vėliau sėkmingai įkūnijo kine. Nelabai dėkingas užsiėmimas režisieriui, tuo labiau kad pats L.Visconti nelabai dažnai juos ir filmavo.

Reikia kuo daugiau tokių talentų šlifavimo dirbtuvių kinogeniškiems aktoriams, kuriuos myli kino kamera.

Geriausiu antraplaniu aktoriumi pripažintas Aleksas Kazanavičius A.Puipos „Sinefilijoje“. Jo hipnotizuojantis taksistas maniakas verčia pagalvoti apie egzotiškų blogiukų etiketę šiam puikiam aktoriui.

Metų geriausia aktore paskelbta Žygimantė Elena Jakštaitė už vaidmenį Andriaus Blaževičiaus filme „Bėgikė“. Tas pats filmas gavo statulėlę už geriausią antro plano moters vaidmenį, kurį atliko Laima Akstinaitė. Merginų ir moterų įvairovė aktorių darbuose nuteikia optimistiškiau negu vyrų. Vis daugiau merginų režisuoja ir dirba kino prodiuserėmis. Jeigu turite idėjų – ieškokite moters. Šeršėliafam.

Lietuva – operatorių šalis

Metų geriausias režisieriaus darbas ir metų geriausias scenarijaus autorius – L.Bareiša. Geriausias vaidybinis filmas – „Piligrimai“. Triumfavo Venecijoje, laimėjo ir namie. Laureatą nufilmavo į karjeros aukštumas kylantis operatorius Narvydas Naujalis. Nors L.Bareiša dažnai pats filmuoja ir kitiems režisieriams dirba operatoriumi. Lietuva visada garsėjo aukščiausio meistriškumo kino kameros meistrais. Panašią karjerą turi jaunos kartos Vytautas Katkus. Jis dirbo operatoriumi daugeliui kolegų. Pats ėmė režisuoti trumpus vaidybinius filmus. Šiemet Kanuose laimėjo paramą režisuoti ilgo metražo vaidybinį filmą.

Metų geriausio operatoriaus prizui buvo nominuotas N.Naujalis už kito režisieriaus A.Blaževičiaus „Bėgikę“. Viktoras Radzevičius už vizualiai labai gražią „Drugelio širdį“. Dokumentinio filmo „Romano vaikystė“ operatorė Kristina Sereikaitė.

Operatorių trio Rimvydas Leipus, Vytautas Plukas ir Valdis Celminš už G.Žickytės „Šuolį“. Gaila, kad šioje nominacijoje bendrai vertinami dokumentinio ir vaidybinio kino operatoriai. Vyrauja labai lygiavertė konkurencija. Daugeliui įdomių darbų net neliko vietos nominacijose. Laimėjo Feliksas Abrukauskas, kuris nufilmavo A.Puipos „Sinefiliją“, o apdovanojimų vakare pasakė trumpiausią kalbą.

Paradoksaliomis kino fantazijomis koziriuojanti „Sinefilija“ laimėjo apdovanojimus už vizualius sprendimus kadre: už geriausią kino dailininko darbą (Jurgita Gerdvilaitė, Ramūnas Rastauskas), už geriausius kostiumus (Agnė Rimkutė), už geriausią grimą (Eglė Mikalauskaitė-Gricienė).

Metų geriausias animacinis filmas – „Mora Mora“ (rež. Jurga Šeduikytė). Metų geriausias trumpametražis filmas – „Techno, mama“ (rež. Saulius Baradinskas). Metų geriausia kino kompozitorė – Lina Lapelytė („Žmonės, kuriuos pažįstam“, rež. Tomas Smulkis). Lietuvoje labai sunku rasti kompozitorių, kuris sukurtų originalų garso takelį filmui. Savojo Ennio Morricone dar teks palaukti.

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (rež. Iryna Tsilyk) buvo apdovanotas kaip geriausias bendros gamybos filmas. Filmo prodiuserė G.Žickytė į sceną užlipo su filmo herojais – Ana ir jos vaikais. Kuriant filmą dar niekas neįtarė, kad filmo herojai apsigyvens Lietuvoje dėl karo. Kino šeima tapo realia šeima.

Perfrazuojant populiaraus Raimondo Vabalo filmo pavadinimą – „Sidabrinės gervės“ yra vasaros pradžia. Po jų šventinio šurmulio kino kūrėjai skubės filmuoti. Kol šilta ir šviečia ryški saulė – pats darbymetis.